Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Generolų vis daugėja

Rusijos armija pasipildė dar beveik šimtu naujų generolų. Prezidentas V.Putinas tokį dekretą paskelbė minint birželio 12-ąją, Rusijos dieną. Tarp naujųjų generolų, kuriems suteiktas armijos generolo laipsnis, - sausumos pajėgų vadas Nikolajus Kormilcevas ir armijos žvalgybos šefas Valentinas Korobelnikovas. Taip pat vyriausiasis karinis auklėtojas (taip ir vadinamas – „glavnyj vojenyj vospitatel“) Nikolajus Reznikas. Generolų leitenantų laipsniai suteikti dar 26 asmenims. Maždaug tiek pat gavo generolo pulkininko antpečius. Taigi rusų generolų, vadinamųjų raudonųjų lampasų, pulkas išaugo iki 1400 žmonių. Palyginti su Rusija, JAV armijoje yra apie 900 generolų. Kaip pažymi Rusijos karinis apžvalgininkas Jurijus Gavrilovas, įdomiausia tai, kad, nuolat augant generolų skaičiui, pati Rusijos armija baigia visiškai pakrikti. Bent jau taip aiškina Rusijos gynybos ministerijos ir Generalinio štabo pareigūnai. Jų nuomone, jeigu skubiai nebus atšaukta ar pakeista 30 įstatymų ir nutarimų dėl karo tarnybos, tai po penkerių-septynerių metų Rusijos nebus ne tik kam ginti, bet ir kuo ginti.

Sunki pradžia

Italijos, perėmusios pirmininkavimą Europos Sąjungai, premjeras Silvio Berluskonis, pristatydamas Europos Parlamente Italijos programą vadovaujant ES, pirmiausia pažymėjo sieksiąs stiprinti transatlantinius ryšius tarp JAV ir ES. Pasak Italijos premjero, negalima leisti jokios politinės konkurencijos tarp JAV ir Europos. Jo žodžiais tariant, konkurencija galima ekonomikoje ir versle, bet tiktai ne politikoje. Jau iš anksto Europos kairieji labai nepalankiai buvo nusistatę prieš S.Berluskonį. Tą nepalankumą netiesiogiai pakurstė dar Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Kairiųjų socialistų atstovas Europos Parlamente Vokietijos parlamentaras Martinas Šulcas užsipuolė Italijos premjerą, pareikšdamas, kad jis negali būti Italijos premjeru, tuo pačiu būdamas žiniasklaidos magnatu. Europarlamento kuluaruose neabejojama, kad Italijos kairieji sukurstė vokiečių parlamentarą užsipulti S.Berluskonį. Pastarasis neliko skolingas ir pasiūlė vokiečių deputatui nusifilmuoti dabar Italijoje kuriamame filme apie hitlerinę koncentracijos stovyklą ir atlikti jame kapo (kalinių prižiūrėtojo) vaidmenį. Dėl to labai įsižeidė Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir pareikalavo, kad Italijos premjeras atsiprašytų. Nei G.Šrioderis, nei Ž.Širakas negali atleisti S.Berluskoniui už jo paramą Jungtinėms Valstijoms. Daugeliui, ypač kairiesiems Europos politikams, nepatinka ir S.Berluskonio raginimas sukurti stiprias ES karines pajėgas, nes, pasak jo, neturint karinės jėgos, negalima kalbėti ir apie diplomatinę bei politinę jėgas.

Nepalūžęs

Rašytojas Vasilis Bykovas

Pabaigė savo gyvenimo kelią visame pasaulyje žinomas baltarusis rašytojas Vasilis Bykovas. Jis mirė praėjus vos trims dienoms, kai buvo paminėtas jo 79-asis gimtadienis. V.Bykovas gimė 1924 m. birželio 19 d. Byčkovo kaime, Vitebsko srityje. Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, kurio prisiminimai, patirti išgyvenimai ir žiaurumai, tapo pagrindiniu jo neblėstančios kūrybos šaltiniu. Jo apysakos „Gervių klyksmas“, „Trečioji raketa“, „Alpių baladė“, „Sotnikovas“, „Obeliskas“, „Mirusiesiems neskauda“, „Prakeiktoji aukštuma“ susilaukė didžiulio populiarumo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir buvo išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Nepaisant to, kad partiniai ortodoksai ir sovietų generolai bei maršalai, kai kurie karo metu net neuostę parako, iš pat pradžių, pasirodžius jo pirmiesiems kūriniams, labai nekentė rašytojo. 1974 metais jis buvo apdovanotas valstybine premija, o 1986-aisiais už apysaką „Nelaimės ženklas“ gavo net Lenino premiją. Mat Maskvos ideologai suvokė, jog, ignoruojant V.Bykovo nepaprastą populiarumą visuomenėje, galima susilaukti nemalonių pasekmių, rašytojui įsiliejant į disidentų gretas. Beje, V.Bykovas niekad ir neslėpė savo labai kritiško požiūrio į sovietinio režimo grimasas ir suniekino vadinamųjų istorikų skelbiamas grubias klastotes apie Antrąjį pasaulinį karą.