Nutilusi giesmė aidės po visą šalį

Bernardas Brazdžionis „Angelų“ mieste tarp savo knygų

Poetas jaunystėje savęs klausia: Bernardai, ko čia atėjai? Senatvėje atsako: Aš dainavau, kaip niekas nedainavo… Aš tas, kurį palaimino dangus… Mano ginkluos nebuvo tankų, nei minų, nei iperito… Man duotas žodis. Laisvas… Tai žodis Vilniuje 1940 m. kovo 4 dieną, įteikiant 1939-ųjų Valstybinę literatūros premiją. Pranašiškas žodis: „Iš kurio krašto atjos Apokaliptinis raitelis?“
Nuo to raitelio - antrosios sovietų invazijos - Poetas pasitraukia į Vakarus. Tėvynėje palieka savo poeziją tarsi maldaknygę okupuotai Lietuvai: kaliniams, tremtiniams, miško broliams partizanams ir visiems geros valios lietuviams.
Poeto krikščioniška pasaulėžiūra, globalinės katastrofos ir gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos, dabarties prilyginimas Biblinėms situacijoms, liturginė leksika – amžinybės ženklai – simboliai: Esu aš tas žmogus, kurio mirtis nenusineš. Tautoj, dainoj ieškokite manęs.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija