Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nutilusi giesmė aidės po visą šalį

Bernardas Brazdžionis „Angelų“ mieste tarp savo knygų

Poetas jaunystėje savęs klausia: Bernardai, ko čia atėjai? Senatvėje atsako: Aš dainavau, kaip niekas nedainavo… Aš tas, kurį palaimino dangus… Mano ginkluos nebuvo tankų, nei minų, nei iperito… Man duotas žodis. Laisvas… Tai žodis Vilniuje 1940 m. kovo 4 dieną, įteikiant 1939-ųjų Valstybinę literatūros premiją. Pranašiškas žodis: „Iš kurio krašto atjos Apokaliptinis raitelis?“
Nuo to raitelio - antrosios sovietų invazijos - Poetas pasitraukia į Vakarus. Tėvynėje palieka savo poeziją tarsi maldaknygę okupuotai Lietuvai: kaliniams, tremtiniams, miško broliams partizanams ir visiems geros valios lietuviams.
Poeto krikščioniška pasaulėžiūra, globalinės katastrofos ir gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos, dabarties prilyginimas Biblinėms situacijoms, liturginė leksika – amžinybės ženklai – simboliai: Esu aš tas žmogus, kurio mirtis nenusineš. Tautoj, dainoj ieškokite manęs.
Tik nekurie Lietuvos poetai laureatai jautė neapykantą tauriam tautiečiui: jo Žydro veido žmogų prilygino šuniui, pasityčiodami patys iš savęs – iš savo žmogaus didžiąja raide. Ir Antanas Venclova, jaunystėje skaudžiai įžeidė Maironį, pavadinęs jo poeziją dvokiančią pelėsiais. Jaunystės maksimalizmas? Tiesa, vėliau viešai atsiprašė Maironio. Gal po jo mirties? Jungtinėse Valstijose viešėdamas irgi garsus literatas laureatas Birutei Pūkelevičiūtei mestelėjo: „Žinau, žinau aš jūsų tuos septynis lapus!“ O Birutė atsiliepė: „O kur padėjote dar vieną lapą? Išplėšėte?“ (Knygos pavadintos „Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“.) B.Brazdžionis rašė: Auka veidmainių Dievui nepatinka. Į dangų dūmai jų aukuro nekyla. Dar vienas spyglys B.Brazdžioniui iš numylėtos Tėvynės: 1997 metais lapkričio mėnesį per Lietuvos radiją „Salomėjos“ autorius pareiškė iš J.Grušo girdėjęs, būk Brazdžionis Kalifornijoje sakęs, kad, jei poemą apie Staliną būtų pasiūlę rašyti jam - būtų parašęs ne blogesnę. Iš Angelų miesto (taip Poetas mėgo vadinti savo gyvenamą vietą) B.Brazdžionis rašo: „Stebiuosi, kodėl V.A. tėvynės išdavystę nori pridengti mano vardu. Ne tik Grušui, ir niekam nesu to sakęs, nes tai būtų melas“ (1977).
Visų skaudžiausias Poetui buvo tėvynės ilgesys: Koks gyvas tu, koks didelis ir koks sunkus, gimtosios žemės ilgesy… Vienam žmogui daug šioj žemėj vietos, o tiek maža aš teieškau jos prie mažosios gintarinės Baltijos… Alpstu be jos, trošku be jos už okeano… Čia sugrįžt ir sutikt paskutinio į Anapilį šaukiančio žygio.
B.Brazdžionis - menininkas poetas katalikas - kalbėjo į tautą, ją stiprino, įkvėpė savo dainomis, giesmėmis, maldomis, kokių nesulaukėme iš jokio kito lietuvių poeto. Prasminga mintimi, puošnia tauria kalba garbino Dievą ir žadino Tėvynę.
B.Brazdžionis pratęsė iki mūsų dienų kelių šimtmečių lietuvių raštijos krikščioniškąją tradiciją - nuo M.Mažvydo, K.Donelaičio, A.Strazdelio, M.Valančiaus, A.Baranausko, Maironio. Jo kūrybinis įnašas didžiulis: ne tik autorius daugelio poezijos knygų, bet vienas stipriausių ir mėgstamiausių vaikų literatūros rašytojų - Vytė Nemunėlis. Ir dar literatūros kritikas, žurnalų, antologijų redaktorius eruditas. Fenomenalios atminties savų ir jo mėgstamų poetų eilių skaitovas.
Apie 1985 metus B.Brazdžionio kukliame namelyje Los Andžele į svečius užsuko iš Lietuvos nuvykęs žinomas skaitovas ir aktorius. Vėliau Šiaulių inžinierių namuose gausiai auditorijai pasakojo savo įspūdžius iš vizito pas poetą. Jį nustebinusi didžiulė lituanistinė biblioteka - visos grožinės literatūros knygos išleistos egzode ir okupuotoje Lietuvoje su šeimininko pastabomis. Bet svečias buvo paprašytas tų pastabų neskaityti. O iš salės paklaustas skaitovas, kada jis skaitysiąs savo programoje B.Brazdžionį, atsakė: „Niekada“. Bet po kelerių metų jau lydėjo B.Brazdžionį po visą Lietuvą ir skaitė anuomet išsiginto poeto poeziją. B.Brazdžionis apie savo pastabas skaitytose knygose rašė laiškuose: „Daugumas „genijų“ visai nekreipia dėmesio į kitų raštus (gal kad neprarastų savo originalumo…). Aš pats esu labai domėjęsis visais ir visų literatūriniais raštais, net ir beverčiais (o kaip žinosi ar jis vertas, ar nevertas, neperskaitęs?..) Nors paskutiniuoju laiku peluose grūdų nebeieškau - per daug tų pelų“ (1999). „Labai įdomu atrasti jau girdėtus vertimus ir juos palyginti. Ir pamatyti naujas versijas, daug tobuliau, poetiškiau išverstas. Laukiu, kaip atsilieps, ką pasakys „Š.Atėnų“, „Lit. ir meno“, „7 dienų“ ir k. kritikų pasisakymų. Bet jie apie ne savo rato darbus dažniausiai nutyli“ (1997).
B.Brazdžionį 1997 metais popiežius Jonas Paulius II apdovanoja Šv.Grigaliaus Didžiojo Riterio Komandieriaus ordinu. Ta proga kuklusis poetas rašo: „Šv.Gregorius D. buvo tikras riteris kovotojas, Bažnyčios ir tautos gynėjas. Kitas popiežius, irgi Gregorius, įsteigė ordiną panašių kovotojų apdovanojimui. Paskutiniais laikais tuo ordinu apdovanotas prancūzų autorius, parašęs veiklą „Jėzus ir Jo laikai“, kuris išverstas į daugelį kalbų ir pasklidęs milijoniniais tiražais. Palyginus, mano „nuopelnai“ toli gražu tam neprilygsta“.
Kupinas rūstybės pranašas tribūnoje, sąmojingas tarp artimųjų žaismingais kalambūrais, kuriuos dovanodavo artimiems bičiuliams: „Žengiąs į tūkstantmetį naują iš Dievo malonės Bernardas Brazdžionis“ (1999). O 2002 metų vasario mėnesį atėjo paskutinis laiškas (jo vokas jau užrašytas kita ranka): Pro viską praeinam, pro viską, kas gimsta, kas žėri, kas tviska. Pro visa, ko žemėj neliks kaip užmirštas ygrek ar iks…
P.S.B.Brazdžionis padovanojo daugeliui Lietuvos mokyklų dailininko Adomo Varno spalvotas reprodukcijas „Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimas“.

Apolonija NISTELIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija