| Lietuvių
liaudies estetikos bruožai
Liaukimės manę, kad menas ir grožis
gyvenime prabanga. Taip mūsų liaudies nemanyta.
Paulius GALAUNĖ
Eseistinė apybraiža
|
Atlaidai
Romualdo Požerskio nuotrauka
|
Lietuviams iš prigimties būdingas
grožio pajautimas. Šitos natūralios pajautos atėjo per liaudies
dainą, rūtų darželį, ratelio prieverpstę, margutį, koplytėlę, per
kasdienį bendravimą su žmonėmis. Kas labiausiai galėjo sužadinti
pirmapradę žmogaus dvasinę regą, jeigu ne gamtos artumas, nes gamta
seikėja ne tiktai materialias dovanas. Patriarchalinis kaimas ilgus
metus saugojo bendravimo savastį, elgesio gerumą, moralinį grožį,
estetines pagavas. Tai aiškiai matyti iš tautosakos, papročių, švenčių,
liaudies meno. Norint pažinti žmonių dvasią, būtina susipažinti
su įvairiapuse jų kūryba, o norint suvokti paprastą ir natūralų
kūrybos grožį, nebūtina jo ieškoti dainos įmantrume, pastato modernume,
papročio universalume. Tereikia pabūti kurį laiką kaime kartu su
visais. Turiu galvoje ne šiandienį plytų miestelį, bet savitą dzūkų
ar pamerkijos gatvinį kaimą, žemaičių vienasėdį, suvalkiečių želdynuose
skendinčią sodybą. Kaimo žmonių grožio samprata yra itin savaiminė
ir dabar dar kai kur neužgožta miesto įtakos.
Palyginti su prieškario kaimu, senųjų estetinės žiūros reliktų šiandienėje
kaimo kultūroje (šis terminas visiškai nepretenduoja į absoliutumą)
yra nepaprastai mažai. Tai dar ne etninė tragedija, bet dramatiškų
simptomų be galo daug. Kiekvienas tautos etninis savitumas reiškiasi
ne tuščia atribucija, o natūralia veikla. Archyvinė medžiaga dažnai
demonstruojama kaip dabarties folkloras, bet nebėra tos natūralios
aplinkos, kurioje kažkada gyventa, kai šis folkloras radosi. Viena
buvo gyventi natūralioje etninėje aplinkoje, kai apie liaudies meną,
kaip estetinę vertybę, nebuvo galvojama, o kita, kai liaudies kūryba
imta suvokti kaip turiningas, neformalus menas. Tad tuo svarbesnis
dabartinėje liaudies kultūroje kiekvienas kūrybinis pasireiškimas,
tautos paliktis ir tam tikra gamtos imitacija. Visgi apie liaudies
kultūros vertę vis dar mąstoma empiriškai, nes stokojama ir ambicijų,
ir darbštumo, ir kitašalių pažinimo. O duomenų sukaupta pakankamai
daug: tai liudija tautosakos turtai, liaudies meno eksponatai muziejuose,
daugiatomiai leidiniai. Ir tuo dažniau atrodo, kad patys liaudies
meistrai geriau suvokia savo kuriamo meno esmę negu jų kūrybos tyrėjai,
vertintojai, komentatoriai. Sodietis klauso ir žiūri tyliai, niekada
jo nemokina: žiūrėk, kaip tai gražu! Jis patsai žino. Ir gėrisi
gamta, bet taip pat saviškai: suformuoja dainas, o jose yra viskas,
visi gamtos grožybės turtai, pastebėti, papasakoti, išvardyti, sušvelninti
vietoj Saulės Saulutė, vietoj Nemunas Nemunėlis, vietoj aušra
aušrelė ir t.t., kas parodo, kad vis tai mylime ir miela širdžiai
(B.Motūza).
Liaudies (kaimo žmonių) grožio suvokimas visą laiką buvo žymiai
subtilesnis ir pastovesnis nei miestiečių; tad mieste netruko paplisti
kičo elementai, kai su tautiškumu susimaišo svetimi reiškiniai,
epidemiškai plintantys per spaudą, parodas, kažką pamėgdžiojant,
nuslystant paviršiumi; tai rafinuotos, miesčioniškos buities apraiškos.
Deja, ir patys tautodailininkai, ypač menkesnio talento, vargu ar
pajėgs šio negatyvaus dalyko atsikratyti. Kol kas šis faktas tiktai
konstatuojamas, o imtis reikalingų priemonių dabarties klestinčios
rinkos sąlygomis būtų nepaprastai sunku.
Senieji liaudies menininkai, nepatyrę svetimtautiškų įtakų, miestietiško
meno tendencijų, išsaugojo savo estetinę jauseną ir stiprų etninį
geną; tai neiškraipė meninės asmenybės dvasinio pasaulio, padėjo
išlikti savimi. Prigimtis ilgai saugojo natūralias grožio pajautas,
gamtos dovaną, įgavusią visuotinesnes tradicijas ilgiems laikams.
Į lauką einama ne tiktai dirbti, bet ir nusiraminti, pasibūti vienumoje.
Prisilietimas prie žemės šventas pirmykščio žmogaus aktas, lemiantis
derlių, sveikatą, gerą būvį šioje žemėje. Pagarba želmeniui tai
pagarba gamtai ir žmogaus triūsui. Kaime visais laikais visa buvo
susieta natūraliais (būtinais) ryšiais, nusistovėjusiais per šimtmečius.
Gamta maitintoja, gaivintoja ir ramintoja. Žemė, oras, vanduo
ir ugnis tai tos keturios gamtos formos, kuriose viskas tarpdavo,
švarinosi jausmai, stiprėjo pasaulėvaizdžiai, kurios visad buvo
žmogaus globojamos ir saugomos, kurios ilgai ilgai buvo laikomos
šventomis.
Tautosaka adoravo gamtos jėgas ir gamtos reiškinius, nes gamtoje
įsikūnydavo žmogaus dvasia. Skauda ne tiktai žmogui ir gyvuliui,
skauda kiekvienam iš šventos žemės augančiam. Nespjauti į vandenį,
nesišlapinti ant ugnies, nešiukšlinti pievoje ir giraitėje, nedulkinti
oro tai buvo kasdienybės prasmės, įaugusios į sielą iš mažumės,
įsiterpusios į sąmonę kaip elgesio būtinybė ir doros nuostata. Nerašyta,
neįsakyta, o įgimta ir įprasta. Burtų ir papročių pasaulyje gamtos
garba taip pat buvo aptinkama visuose darbų ir poilsio žingsniuose.
Gamtos garbinimas tai harmonijos ieškojimas išoriniame pasaulyje
ir savyje. Tas neregimas žmogaus susiliejimas su gamta tai aukščiausia
dvasios kalba, kada jausmai labai intymūs ir individualūs, išsilieję
daugiausia dainomis. Intymi, viltinga, nepaprastai šviesi ir harmoninga
savo vidine prasme lietuvių daina yra originalus tautos kūrybinių
galių vaisius (D.Sauka).
Žmogus nenorėjo pakenkti sau: mylėdamas gamtą, jis tuo pačiu mylėjo
ir žmogų, dažniausiai šito viešai neišsakydamas. Artojas, plakantis
botagu arklį, ir artojas, glostantis savąjį arklį, - tai du elgesio
poliai. Numestas ar netvarkingai padėtas daiktas kieme, pasienyje,
padaržėje taip pat liudijo žmogaus dvasinę būklę. Tvarka buvo visuomet
susiejama su grožiu. Lygi vaga, daili pradalgė, švarus pievos grėbis,
žema ražiena tai žmogaus kasdienis darbas. Bet vienas žmogus tai
padaro tvarkingai ir rūpestingai, o kitas atžagariomis rankomis,
nors užaugta toje pačioje aplinkoje, netgi toje pačioje šeimoje.
Vadinasi, grožis ir tvarkos jausmas yra įgimti. Kaime visi žinojo,
kas atgrubnagis, o kas dailiarankis. Atsirasdavo pravardės: darbštukas,
knibius, greičius, dailidė, stropys, bėgūnas. Per ilga susiformuodavo
šeimų papročiai, darbuose ugdėsi charakteriai. Dažniausiai iš darbščios
šeimos išaugdavo darbštūs vaikai, o iš aplaidūnės tinginiai. Netgi
skirdavosi gretimų parapijų ar valsčių žmonių bruožai. Tai pastebėdavo
kalėdodami kunigai, gerai pažinę visas šeimas. Darbas buvo pats
svarbiausias doros ženklas.
Ornamentas gamtoje (paukščio pėdelės, pušies kankorėžio žvyneliai,
vandens raibuliai, lino žiedeliai, kelmo rievės, žuvies žvynai)
ugdė ritmo pajautimą, žadino kūrybingumą, ornamentuoti žmogus išmoko
iš gamtos. Ir liaudies dainose daug paralelizmų ir palyginimų: didelis
kaip kalnas, mažas kaip aguonos grūdelis; net ironijos: didis kaip
nykštys, storas kaip šakalys. Be abejonės, grožio samprata radosi
ne iš karto.
Rauda prie kapo išreiškia žmogaus jausmus sunkiu momentu. Velykų
giesmė pakelia į aukštybes iškilmingoje bažnyčios aplinkoje, verčia
susikaupti, o kalambūrinė dainelė pobūvyje nusišypsoti, pajuokauti,
pažaisti žodžiais. Galima būtų sakyti taip: grožio samprata kito
taip, kaip kito žmogaus gyvenimas. Deja, jau pobaudžiaviniais laikais
natūralią gyvenimo sanklodą pradėjo ardyti visokie politiniai įvykiai
(sukilimai, revoliucijos, maištai), spartus miesto augimas, pramonės
įsigalėjimas. Tai sukėlė disharmoniją ir buityje, ir kūryboje, ir
žmonių santykiuose.
Keista, bet kaimas labiau perimdavo neigiamą miesto įtaką negu teigiamą.
Suprantama, iš miesto atėjo profesionalusis menas, kuris kilstelėjo
kaimo žmogų į aukštesnę estetinę pakopą. Tačiau mieste ir medis
ne taip rūpestingai globojamas, ir gamta paviršutiniškiau žavimasi,
ir žmonių santykiai žymiai svetimesni, ir būtis primityvesnė, ir
miesčioniškumo apraiškų saujomis seikėk
Sveikai žmogaus prigimčiai
miestas yra ligų, stresinių situacijų šaltinis. Miestiečio elgsena
dažną sykį yra nenatūrali; jis visąlaik yra varžomas kasdienių santykių
su visuomene, netgi bendravimas su kaimynais čia yra įgijęs iškreiptus
pavidalus. Neatsitiktinai senoji karta su ašaromis keliasi gyventi
į miestą pas vaikus. Mieste reikia gimti, mokytis, dirbti, norint,
kad jis būtų pamiltas, ir miestas tave pamiltų. Susvetimėjimas
tai didžiausia civilizuotos bendruomenės yda, kuri iš miestų pamažu
traukė į kaimus. Tuštokas kaimiečio noras mėgdžioti miestietį (miesčionį)
ir manyti, kad nauja gyvensena modernumo pradmuo.
Išties neatsitiktina tai, kad prieš trejetą dešimtmečių miestuose
kilo didelis folkloro ansamblių sąjūdis, vėlei naujai atskleidęs
žmonių, išėjusių iš kaimo, kūrybingumą, etninės kultūros ilgesį,
sužadinęs savo tautos šaknų ieškojimą ir tyrimą. Miesto žmogų, atvykusį
iš kaimo, apėmė didžiulis vaikystės grožio ilgesys, ir nejučiomis
suspindo folkloro teikiamas malonumas. Ilgus dešimtmečius alintas
kaimas, deja, jau neteko dvasinės atsparos ir tikro bendruomeniškumo.
Pokaris įnešė ūkinę ekonominę, finansinę ir dvasinę sumaištį,
kurios atgarsiai gyvi iki šiolei. Iš kaimo vislab dingsta nuoširdumas,
atjauta, vis vagiamas bendras turtas, nebemokama linksmintis ir
džiaugtis gyvenimu, vengiama bičiuliavimosi; kaimynas tampa priešu,
jeigu jis turtėja. Sodybos apleistos, darželis, gėlynas, pavėsinė,
netgi sodas tampa atsitiktiniais dalykais. Dabar iš daikto, kad
ir kokio namudinio ar pramoninio, siekiama tiktai naudos; siekiama
arba brangiai įsigyti, arba dar brangiau parduoti, nesidžiaugiant
juo kaip vertybe, o didžiuojantis turėjimo geismu. Perfrazuojant
Bernardą Šou, galima tarti, kad beširdžiai žmonės užaugo beširdžiuose
namuose. Yra centrinis šildymas ir garažas, japoniškas televizorius
ir tailandietiškas grotuvas, automobilis ir mobilusis telefonas,
bet nėra dvasios šildymo. Šeima senokai prarado gentinius ryšius,
vaikai materialiai atsiskyrė nuo tėvų tai buvo nauja ir netikėta.
Dingo uždaras giminės pasaulis, radosi nauji, bet šalti, svetimi
santykiai. Važiuojama į kaimą pas tėvus atsivežti maisto produktų,
o tėvai į miestą atvažiuoja pas gydytoją. Apnyko šeimos tradicijos
ir papročiai, laikę giminę pačia svarbiausia visuomenės ląstele.
Šeima dvasiškai pairo, susmuko, ištežo, supaprastėjo, subuitiškėjo
ir visiškai sumaterialėjo. Viltis, kad gali kas nors iš esmės pasikeisti,
yra labai maža, nes kaimo bendruomenės perspektyvą dar dengia ūkanų
sluoksnis, netikrumas, ekonominis nestabilumas, menka kultūrinė
aplinka.
Žmogus daugeliu atvejų intuityviai suvokė grožio prasmes, mažai
apie jas kalbėdamas, bet giliai pajausdamas. Grožis visuomet siejosi
su žmogiškumu ir dorumu. Kiekvienas būties daiktas (tai suvokta
seniai) turi būti patogus ir gražus, nes jis nuolat matomas, kasdien
naudojamas. Natūralios formos, faktūra ir spalvos liaudies meistrų
buvo sumaniai ir tinkamai panaudojamos, dėl to paprastų formų daiktai,
įrenginiai ir apdaila sudarė būdingą, natūralų lietuvių liaudies
interjero grožį, jaukumą, o visas interjeras - harmoningą spalvų
skambesį (A.Keturka). Žvaigždutės, paukšteliai ir gėlytės rankšluostinėje,
lovos atramos banguotas išlinkis, trikampėlių ir rutuliukų raštas,
žibalinės lempos gaubto karpiniai, svetainės staltiesės margaspalvis
tulpių raštas buvo čia pat ir kasdien, po akimis. Ant sienos vis
tie patys šventųjų paveikslai, švariai nušluostyti ar nulakuoti.
Atsiminimuose dar gyvos tos baltosios drobulės, gulinčios įsaulyje,
ant sausos žolės. O žmogaus gerumas buvo jame pačiame giliai įsišaknijęs.
Patogus darbo įrankis ir buities reikmuo sakyte sakė, kad padaryta
ilgam ir su skoniu. Daikto nepaprasta išvaizda viliojo akį, gyrė
meistrą. Ir būstas, ir apdaras, ir ūkio įrankiai ne vien utilitariniams
poreikiams skirti,
bet kad viliotų ir jo (žmogaus) akį, džiugintų
jo sielą. To reikalavo įgimtas jo instinktas, įgimtos abstrakcinės
idėjos (P.Galaunė). Buities kasdienybė tuo pačiu buvo paįvairinama
gražiu poelgiu, naudingu ir gražiu daiktu, puošniu apdaru. Kokį
autoritetą kaime turėjo muzikantas, piršlys, dainininkė, pasakorius
kalvis, audėja, giesmininkas, račius, rimuotojas! Tai dvasios reiškėjai,
gražaus daikto darytojai, liaudies meno tradicijų tęsėjai, amato
ir verslo puoselėtojai. Nes tarp amato ir meno nebuvo didelio skirtumo.
Šiandien tuos skirtumus bandoma įžiūrėti, teoriškai išskirti. Tradicijų
perėmimas iš vienų rankų į kitas, natūralus vaikų ir senolių bendravimas
vyko su pedagoginiu taktu ir menine išmone, nepamokslaujant. Keli
šimtai vienos dainininkės dainų buvo viso kaimo žmonių dvasinis
turtas. Tai gerai žinojo ir jautė pati dainininkė. Tuo itin didžiuotasi,
bet nesipuikuota. Iš kasdienybės atėjusi grožio samprata, aišku,
neįgijo ir negalėjo anais laikais įgyti teorinių apibendrinimų.
Vyrai turbūt rečiau pastebėdavo, kas gi iš tikrųjų gražu. Moterys
iš prigimties grožiui buvo jautresnės ir daug subtilesnės. Gražumas,
apie kurį mažiausiai kalbėta ar samprotauta, buvo gretimai, čia
pat, apčiuopiamas kamaraitėje, klėtyje, darželyje, kieme, kraičkubilyje,
spintoje, indaujoje. O kraičio skrynių gėrybės tai pati didžiausia
grožio saugykla. Ne veltui žodžiais kraičio skrynia simboliškai
prakalbama apie liaudies meno vertę.
Niekam ir niekados žalumos nebuvo per daug. Tai, matyt, žmogui gamtos
į rankas įduota. Nereikia nė didelio išmanumo, kad pasakytumei,
kas myli gamtą, o kas - ne. Štai mosėdiškiai ir skaistgiriškiai,
bene pirmieji pradėję skiepyti savo aplinkos gatvės, kiemo,
sodybos, skvero, aikštės grožio pajautimus. Ne varu varomi, ne instrukcijų
raidės vedami. Aišku, jie turėjo tuometinius du garsius iniciatorius,
palaikytojus, kaimiškos graznos fanatikus Vaclovą Intą ir Joną
Vilimą. Jų dėka miesteliai gražėjo ir kito. Nešiukšlinų vietų Lietuvoje
yra nemažai, bet tokio išradingumo, žmogaus ir gamtos sąryšio maža
kur tėra. Tai jau naujesniųjų laikų pažibos. Tuo tarpu Juknaičiai
stebina savo turtingumu, išoriniu puošnumu, netgi bajoriška išvaizda.
Kur per daug brangių grožybių, ten stokojama jaukumo, elementaraus
intymumo.
Kiemas tai šeimininkų buities atspindys. Suprantama, kalbama ne
apie miestų daugiabučių namų ir bendrabučių kiemus. Sodo namelis
ir jo aplinka užmiestyje taip pat liudija sodininko (daržininko)
dvasinį lygį, mentalitetą. Vienur natūrali žaluma, tradiciškai
puošiant kelių arų žemės lopinėlį, kitur visko kimšte prikimštas,
neperžengiamas, netvarkingas daržas. Ir sodo namelis pasako, ar
vagišius už grotuotų langų čia tūno, ar nuoširdus ir darbštus žmogus,
norintis pabūti, pailsėti, atsipūsti. Ne visuomet gali sužavėti
Versalio parko mėgėjų išmonė, kai visa nuglostyta, nukarpyta. Rodosi,
dekoratyvu, bet trūksta to pirmapradžio ir vienintelio natūralumo.
Gamtos vaizdai iš vaikystės giliausiai įstringa sąmonėje. Nuo vaikystės
medžio ar vieškelio, upės ar debesų iki paukštelių ir kurmiarausio
Pastaraisiais dešimtmečiais natūralus Lietuvos gamtovaizdis itin
pakito, visų nelaimei, blogąja linkme. Kokios standartinės gatvės
naujuose kaimuose (gyvenvietėse), kaip sužaloti laukai, kiek iškirsta
pavienių medžių ir krūmynų, gražiausių medynų, kiek ištiesinta ir
kanalizuota vingriausių upelių ir upokšnių. Vis dėl tos kurmeliškos
naudos. Neliko paprasčiausio gamtos pavidalo, ne tiek daug ir tosios
lauktosios naudos. Prie naujų sodybų nebeauginami gėlių darželiai,
kiemai neerdvūs ir mėšlini, apversti malkomis, pilna rakandų, daiktigalių,
šalia takelio neauga gyvatvorė, sodas nevešlus, uogynai apskurę.
Netgi vyšnios jau išėjo iš mados. Aišku, tegul nesupyksta tvarkingesnės
sodybos šeimynykštis. Tiktai elektros stulpai vis dar žygiuoja
laukais, kiemais, dobilienomis, laukymėmis, paupiais. Senieji pastatai
daug kur nei remontuojami, nei nugriaunami. Tai kiaurarėtis malūnas
stūkso, tai senpirtė kėpso, tai namas sukrypęs virsta, šeimininkams
į miestus išsikėlus.
Kaip žinoma, liaudies mene skleidžiasi pasaulio suvokimas. Čia
dorovės pradai, grožio jutimo prasmės. Čia gebėjimas kurti, remiantis
prigimties balsu, tradicijomis, čia laiko ir erdvės slinkčių samprata.
Savo pasaulėmatą vienodai giliai išreikšdavo ir vyrai, ir moterys.
Pradiniame kūrybos etape grožis, matyt, nevaidino svarbiausio vaidmens.
Pirmiausia daiktas vertintas pagal tai, ar yra naudingas ir patogus.
Iš gamtos įsigytas instinktyvus grožio suvokimas tolydžio stiprėjo
ir tobulėjo.
Nuo amato iki meno tebuvo tiktai vienas žingsnelis. Jį žengti nebuvo
sunku, nes tradicinių liaudies amatų raida laidavo vis aukštesnį
(profesionalesnį) bet kokio dirbinio audinio, puodo, mezginio,
drabužio, drožinio, stogo šelmens puošmenos estetinį lygmenį.
Pirmiausia buvo dirbama sau, vėliau, plėtojantis ryšiams, susidarė
tam tikros amatininkų grupės. Taip susiformavo Viekšnių, Merkinės,
Kuršėnų puodininkystės tradicijos, taip vystėsi dzūkų raudos, biržėnų
sutartinės, žemaičių kryždirbystė, suvalkiečių ar krekenaviškių
kanklių dirbimas. Tokiose kūrybinėse erdvėse susiformavo liaudies
meno žanrinės lytys, kuriose spalvų, garsų, formų įvairovė ir pynėsi,
ir mainėsi. Jau vėliau liaudies meno kūriniai (dirbiniai) kasdienėje
buityje skaidrino nuotaiką, puošė aplinką, giedrino sielą, skatino
kūrybingumą, ugdė darbštumą ir gražesnio gyvenimo siekius.
Kūrėjas, atrodo, niekuo neišsiskyrė iš savo aplinkos, kaimynų, bet
jį visuomet gaubė atitinkama pagarba, padidintas dėmesys; jis galėjo
kurti laisvai, nevaržomai, jis vaizdavo taip, kaip jam atrodė, jis
nemačiomis įdvasindavo savo kūrybos pasaulį. Tai puošė kasdienybę,
gerino tarpusavio santykius, padėjo pažinti slaptesnius būties paribius.
Religiniai siužetai liaudies mene įgydavo ypatingą sakrališkumą
ir gyvybingumą. Estetinė pagava šiais atvejais buvo kitokia, nes
pats siužetas ir kūrinio sukūrimo intencija vertė kontempliuoti
ir išskirti visa tai iš kasdienybės. Dievo skulptūrėlės tai ne
rankšluostinė, nors ir vieną, ir kitą kūrinį kartais drožė tas pats
meistras, auksarankis žmogus. Pasaulio stebėjimas buvo neatsiejamas
nuo dvasingumo, kas stiprindavo menines pajautas, praturtindavo
pasaulėžiūrą, keldavo žvilgsnį nuo žemės į dangų. O erdvę tarp žemės
ir dangaus užpildydavo nepasiekiamybė ir paslaptys, susijusios su
religija arba su pagonišku pasaulio suvokimu. Tai neatskiriamai
siejosi su prosenolių palikimu, landšafto įvairove, kūrybos sąlygomis,
bendruomenės tradicijomis.
Liaudies meno ištakos siekia senuosius akmens, bronzos ir geležies
amžius, o genčių bendravimas skatino platesnį pasaulio pažinimą,
individualią savimonę. Kaip žinoma, pas kaimynus visad aptinkama
daug tokių pat ornamentų, dainų motyvų, patarlių, pasakų siužetų.
Tie tautų bendrumo aidai atsikartoja įvairiose buities ir meno sferose,
gaminių formose, tradicijose, apeigose, apdaruose, elgsenoje. Ir
grožio samprata kito, turtėjo, plėtėsi, įvairėjo, keičiantis gyvenimui.
XIX amžiuje ir XX a. pradžioje jau buvo žinomi kai kurie liaudies
meno kūrėjai: dievdirbiai, audėjos, dainininkės, puodžiai, kalviai,
staliai, pasakininkai. Imta domėtis šia kultūros sritimi (rinkti,
kaupti, propaguoti, saugoti, tyrinėti, populiarinti). Tik gaila,
kad susidomėta tiktai tuomet, kai jau senosios tradicijos blėso,
o liaudies kūryba sparčiai modernėjo, keitėsi, vis įgydama naujų,
svetimų bruožų. Liaudies meną veikė profesionalusis menas. Tai menkino
įvairovę, niveliavo stilistinį brėžį, vienodino stilių.
Šiandien liaudies menas jau kitoniškai suvokiamas, nes nebeliko
vadinamosios kolektyvinės kūrybos, kuri anksčiau buvo neatsiejama
nuo buities ir paties žmogaus (kūrėjo). Išnyko tai, ką galima būtų
vadinti bendrijos autentika, kas buvo čia pat, kaime, parapijoje,
apskrityje. Laikas skverbėsi į kūrybą ir keitė individualybę. Tokie
neigiami pokyčiai naikino esmines tautinio meno spalvas, garsus,
vaizdinius, santykį su savimi ir su bendruomene.
Grožio siekiniai buvo daug daugiau negu vien tiktai noras padaryti
gerą, praktišką daiktą. Ir moterų emocionalumas, ir vyrų racionalumas
dar ilgai turėjo individualų charakterį. Žinoma, kad taikomasis
daiktas turi kitokius meninės raiškos principus negu, tarkime, skulptūrėlė,
kryžius, paveikslas. Juk nėra audinio, kuris būtų skirtas tiktai
pasižiūrėti, grožėtis. Dievdirbių kūriniai visuomet įgydavo sakralinę,
apeiginę reikšmę. Moteris, tiesdama puošniausią ir jai pačią brangiausią
staltiesę ar duodama besiprausiančiajam gražiausiai raštuotą rankšluostį,
negalvojo apie tai, kad tas daiktas bus suteptas, o ilgainiui
ir sunešiotas, sudėvėtas. Priešingai, ji džiaugėsi, kad gali suteikti
malonumo kitam žmogui.
Pastarųjų dešimtmečių liaudies mene pastebima tam tikra sceninių
stilių niveliacija, kuri atsirado dėl kelių priežasčių: kvalifikacijos
kėlimo, dažno bendravimo seminaruose, kūrybinėse stovyklose, standartinių
metodinių patarimų, informacijos gausos parodų. Praeityje buvo gyvenama
uždariau, todėl išsaugoti savo meninį braižą buvo šiek tiek paprasčiau.
Taip, kiekvienas laikotarpis turi savo spalvų, o liaudies menininkas
nuo jų yra visuomet priklausomas. Dabar atskirti, kur baigiasi amatas,
o kur prasideda kūryba, yra dar sunkiau negu anksčiau. Tai gniuždanti
civilizacijos pasekmė, individualaus mąstymo stoka, kultūrų integravimosi
rezultatas. Folkloro funkcionavimas kultūroje, kurioje dominuoja
profesionalusis menas, savaime yra paradoksalus. Kolektyvinė kūryba
istoriškai yra ankstesnė už individualiąją, bet pastaroji, šiandien
dominuodama, nevisiškai išstūmė tautosaką, nes, pasirodo, kad profesionalusis
menas pats vienas negali visiškai patenkinti visuomenės poreikių
(S.Žukas ). Tai tiesa. Juk šalia grožinio kūrinio, sukurto rašytojo,
daug eiliuotojų, pasakų kūrėjų, dainuojamosios poezijos atstovų
mėgėjų kūrybos pavyzdžių, kurie skatinami, populiarinami, teigiamai
vertinami.
Kai darbas veja darbą, turi ateiti ir atgaivos valandėlė, kuri skirta
sielai ir žmogaus poilsiui. Sekmadienio laukiama ne tiktai dėl to,
kad nereikės daug dirbti, bet dėl to, kad bus proga ilgiau šeimoje
pabūti, ramiai po kiemą pavaikščioti, su kaimynu pabendrauti, vienumą
pajausti. Tai rudens ir žiemos sekmadieniai, kai laukuose niūru,
kai gamta apstingusi. O didžiosios šventės dar toloka, atlaidai
bus vasarą. Jie pati iškiliausia bendravimo su savimi ir kitais
diena. Jų laukiama, jiems rūpestingai rengiamasi. Giminės susiėjimas
tai trykštantis džiugulio šaltinis, jaukus šurmulys, tai vaišinimasis.
Su dainomis ir pajuokavimais, su pamuzikavimais ir pasišokimais.
Ši šventinė atmosfera neprasideda ir nepasibaigia atlaidų sekmadieniu.
Vaikai didžiausi pagalbininkai, netgi patarėjai. Atlaidai tai
doros pasaulis, maldos diena, sąlytis su žemės paslaptimis, apmąstymų
valandos, susitikimų draugėn valandos ir naujų darbų apmąstymai.
Tai gražios aplinkos aura pakelia virš kasdienybės, sutaurina jausmus,
stiprina bendravimą.
Atlaidų populiarumas sietinas ne tiktai su žmonių religingumu, bet
ir su išlikusiais papročiais. Ši diena maldai susikaupti ir medituoti
nėra labai dosni, bet atlaidai kiekvienoje parapijoje tai pakili
teatralizuota šventė. Žmonės noriai į ją įsitraukia; ypač jaunimas
ir vaikai. Nuo pat ankstaus ryto ruošiamasi, puošiamasi ir skubama.
Visi žvalūs ir smagūs, nėra jokių rūpesčių arba apie juos dabar
negalvojama. Pokalbiai, prisiminimai, pasidžiaugimai, pakvietimai
į vaišes, gegužines. Ir vėl susitikimai, bučiniai, pažintys ir kalbos;
tai, rodosi, įprastas, bet nekasdienis bendravimas, dvelkiantis
šventiniu pakylėjimu. Taip, tai buvo ir kai kur liko natūralus kaimo
žmonių pasibuvimas. Kai dėl sovietinių okupantų ėmė keistis mūsų
paprotynas, visa ėmė menkti, primityvėti. Kai su žmogumi pradėta
nesiskaityti, kai imtas griauti lietuviškumas, tada apmirė tradicijos,
sumenko gentiniai santykiai ir bendravimo džiaugsmas. Žmonės atlaiduose
buvo tiesiog geri ir gražūs, nuoširdūs savo paprastumu. Taurumas
buvo natūralus ir savas, nes priprastas. Grožėjimasis kitais pats
svarbiausias kaimo žmonių dvasinis bruožas, išlikęs ten, kur mažiau
pigios duonos ieškotojų, perėjūnų, valkatūnų.
Kiekvienas žmogus yra (ir gali būti) grožio kūrėjas ir jo puoselėtojas.
Grožio suvokimas, kaip minėta, yra išugdomas, bet kai kalbama apie
natūralią kaime gyvenančio žmogaus grožio jauseną, atrodo, kad tai
yra labiau įgimta, negu įgyta. Tuo labiau žavi tas paprastas, bet
nepaprastai gilus ir gerokai sudėtingas buities ir būties vertinimas,
net filosofinis žvilgsnis į įvairius gyvenimo reiškinius. Iš kartos
į kartą buvo perduodama tokia gausi faktų, tiesų, įpročių, papročių,
švenčių, atminties, savimonės sistema, kokia tiktai tenka stebėtis.
Tai, kad lietuvių tauta išliko, šimtmečiais niokota ir naikinta,
yra pakankama paskata didžiuotis sava kultūra, stengtis geriau ją
pažinti. Iš čia vienas žingsnis į tą dvasingumo erdvę, kurioje gyvenama
gerai, natūraliai ir amžinai. Mažai tautai nėra kitų būdų savo atminčiai
saugoti, savo mentalitetui ginti. Tai visą laiką jautė kuriančioji
žmogaus dvasia, o santykio su amžinybe problema egzistuoja visur:
tautosakoje ir tautodailėje, buityje ir darbuose. Apeigų svarbą
taip pat sunku pervertinti. Jose ne viskas suvokiama protu, bet
yra labai prasminga, artima ir būtina. Daug apeigų siejasi su pačiais
svarbiausiais gyvenimo momentais - krikštynomis, vestuvėmis ir laidotuvėmis.
Apeigos visad nekasdieniškos, gaubiamos šventumo aureolės. Tuo pačiu
bendratautiniai, ypač su religija susieti dalykai įgyja ryškų tautinį
atspalvį. Tautosakoje taip pat nepaprastai daug išminties, tiesos,
liaudiškos filosofijos, kasdienybės skaidros. Kas prisiglaudė prie
šių turtų, tas iškart suvokė užkoduotas prasmes, dvasinę tautos
jėgą. Gaila, kad vislab prarandamas savaimus kraštų dainavimas,
šokimas.
Kaip apibūdinti žmogaus darbų grožį, kaip įvertinti jo kūrybinio
genijaus mastą, kaip suvokti kasdienybės santykį su būtimi? Žmogaus
gerumas ir gražumas vienas nuo kito neatsiejama. Tai lyg susisiekiantys
indai, rodantys ir liaudies estetikos savaimingumą, ir apeigų sakralumą,
ir kasdienybės tikrumą. Gražus gyvenimas ne vien švarus kiemas
ir tvarkingas drabužis. Tai visa buities sankloda ir būties samprata.
Tai vienu kitu brėžiu šiame rašinyje buvo sakyta. Visuose dar slypi
noras patirti tai, kas vadinama natūralios gyvensenos ilgesiu. Galbūt
tai gali atrodyti juokinga, bet lietuvio sąmonėje amžiams užkoduotas
gamtos ilgesys, noras joje būti, noras išreikšti save kūryboje ir
suvokti kuriančiojo grožį. Kaimo žmonių gerumas visuomet reiškėsi
santykiais su kaimynais. Tai ne gyvenimas mieste, kur susvetimėjama
kas žingsnis.
Kaimiečių moralinė kaimynystė graži pati savaime, kaip geriausių
genties palikčių suma. Ne pavydas, o patarimas lydėjo merginas ir
moteris, sodinant darželį, audžiant audinį, siuvant siuvinį. O kokia
sielos palaima apimdavo, kai kelių kaimų vyrai, be jokio dirigento,
sueidavo pavakarėmis sekmadienį padainuoti. Tomis gerumo ir grožio
akimirkomis žmogus pasijausdavo Dievo kūriniu esąs, žmogaus bičiuliu
vadinamas, erdvių kūdikiu regimas, žemės valdovu pavadinamas.
Netgi ir šiandien dar neišaiškintas tas didysis kūrybos geismas,
kai beveik bemokslis kaimietis (V.Svirskis, L.Šepka, S.Riauba, P.Gerlikienė,
M.Bičiūnienė) sugebėjo ne tiktai kurti, bet ir vertinti tikrovę,
giliai ir prasmingai suvokti save mene ir meną savyje. Jų prigimties
jėgos nekonfliktavo nei su aplinka, nei su bendruomene. Toks grožio
suvokimas ugdė talentą, aukštino asmenybę, kėlė dvasią. Grožio siekimas
iš mažens (švilpų drožimas, lėlių drabužėlių siuvimas, lazdos marginimas,
margučio skutinėjimas, riestainių kepimas) jau buvo toji pirmoji
paslaptinga grožio sritis (intuityvi ir tėvų aplinkos supama) ir
kūrybos versmelė.
Liaudies kultūros neoficialiu simboliu tapo prieverpstė. Ir koplytėlė,
verba, ąsotis, Rūpintojėlis, margutis taip pat idealiai prakalba
apie liaudies meno savaimingumą, apie grožio suvokimo galias. Skausmas
ir gėla, liūdesys ir džiaugsmas, nusivylimas ir susitaikymas, mąstymas
ir tikėjimas visa persipina, susiderina įvairiomis formomis, kurios,
iš perspektyvos žiūrint, tampa didžia grožio sala. Pasaulio suvokimas
ir savęs suvokimas šiame pasaulyje tai pati unikaliausia kuriančio
žmogaus savybė, kuria rodomas grožis, budinama dvasia, suvokiama
dora.
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
© 2003 "XXI amžius"
|
