Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jaunimo sodyba nepasiturinčių šeimų vaikams

Rašau jums iš Lietuvos, iš Žemaitijos, kur ant buvusių mano senelio žemių jaunimo sodyba auga ir tvirtėja!
Keletą vasarų čia vykdavo įvairios vasaros stovyklos, o nuo praėjusio rudens čia renkasi vaikai ir jaunimas, kurių daugelis yra iš nepasiturinčių šeimų. Dalis tų vaikų yra pripratę, tiksliau, priversti dirbti per visas atostogas artimo miesto (Klaipėdos) sąvartynuose, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų nusipirkti mokyklai reikalingų daiktų.
Kai kuriems jų būtų geriau čia, pas mus, nuolat gyventi, bet kol kas neturime tam galimybių.
Numatome sodyboje įkurti ekologinį ūkį, stalių ir šaltkalvių dirbtuvėles, surengti kompiuterių kursus. Be to, visus metus vyksta įvairūs seminarai ir jaunimo susitikimai. Čia dirba dvi auklėtojos ir du vyrai, kurie tvarko ūkinius reikalus ir rūpinasi statybomis.
Aš pats dirbu Afrikoje, nors ten jau vis rečiau ir trumpiau būnu, nes toje Sodyboje Ruandoje mano buvęs jaunimas jau gana gerai sugeba savarankiškai tvarkytis. Yra ten apie 200 vaikų našlaičių ir jaunimo, kurių apie šimtas mokosi gimnazijose, keturi studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.
Praėjusį rudenį Jaunimo sodyboje Ruandoje įkūrėme savąją gimnaziją, kuri tikrai bus naudinga jaunimo šviesesnei ateičiai. Pradėjome pirmąjį kursą su 60 mokinių, padalytų į dvi klases. Ateityje tikimės išmokyti ir gerai išauklėti apie 600 mokinių.
Ruandoje esu dirbęs jau per 25 metus ir patyriau ne tik daug džiaugsmo, bet ir daug žiaurumų, ypač prieš dešimt metų per genocidą, kai išgriovė Sodybą, išžudė dalį jaunimo ir manęs ieškojo, kad nužudytų – šiaip taip buvau išgelbėtas ir išvežtas Jungtinių Tautų tanku.
Daugelis bičiulių man pataria visai palikti Afriką, nes ten vis dar neramu, be to, ten nuolat mane kankina maliarija, kuria jau per 100 kartų persirgau… Dabar vis daugiau laiko skiriu Jaunimo sodybai Lietuvoje, kur jaunimui labai reikia pagalbos, ypač dvasinių vertybių.
Rudenį Lietuvoje patyriau itin didelį džiaugsmą, nes geri draugai vokiečiai atskraidino į Lietuvą, sumokėję už kelionę, mano 89 metų žilagalvėlę mamą, kuri tomis dienomis buvo laimingiausias žmogus. Jeigu Dievas duos, mama žada Sodyboje visam laikui apsistoti: ji tuomet galės būti ir močiute, ir dvasine prieglauda tiems vaikučiams, kurie čia renkasi savaitgaliais ir per atostogas. Nemažai jų visai nėra patyrę sveikos, šiltos šeimyninės aplinkos, kurią mes bandome jiems suteikti Dievo meilės vardan.

Kun. Hermanas ŠULCAS
Kėkštų kaimas,
Kretingos rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija