Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sunkus vienijimosi kelias

Siekis susijungti bendrai politinei veiklai neaplenkė ir Tėvynės sąjungos (TS) bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) narių. Šiuo klausimu visoje Lietuvoje LPKTS skyriuose ir poskyriuose vyksta pasitarimai ir konferencijos, kuriuose aptarinėjamas abiejų sąjungų vadovybių Susitarimo projektas – siekti bendros veiklos vieningoje politinėje organizacijoje. Tėvynės sąjunga VI suvažiavime priėmė deklaraciją “Dėl vienijimosi su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga”. LPKTS šiuo klausimu paskutinį savo žodį rengiasi pareikšti rytoj Kaune įvyksiančiame šios IX sąjungos suvažiavime. Susivienijimo procesą turėtų įteisinti jungiamasis Tėvynės sąjungos suvažiavimas. Politinių partijų susijungimas – natūralus ir būtinas procesas stabilizuojant demokratinę santvarką šalyje. Vykstant LPKTS susivienijimo procesui su Tėvynės sąjunga, būtina atsižvelgti į nuomones ir vertinimus, kurie atsiranda svarstant Susitarimo projektą.
Nors LPKTS šiuo pavadinimu yra užregistruota tik 1993 metais, jos nariai buvo pradėti “rengti” nuo 1940 metų, įkalinant kaip “liaudies priešus” ir ištremiant šeimomis. Pačiomis sunkiausiomis lagerių ir tremties sąlygomis šimtai tūkstančių nepalūžo ir, kam likimas lėmė išlikti gyvam ir sugrįžti į tėvynę, turėjo galimybę tapti šios sąjungos nariu. Šios sąjungos organizacija prasidėjo kartu su Sąjūdžiu, įsteigus klubą “Tremtinys”. Tai buvo junginys, vienijantis likimo brolius ir seseris, nors tuo metu buvo potencialios galimybės sukurti veiksmingą politinę partiją. Tam trūko lyderių, taip pat neišvengta ir klaidų: atsirado jėgos, suskaldžiusios buvusių politinių kalinių ir tremtinių gretas. Kaune politiniai kaliniai ir tremtiniai, susirinkę paminėti Gedulo ir vilties dieną Vienybės aikštėje birželio 14 dieną, atėjo nešini trijų organizacijų vėliavomis: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos bei Politinių kalinių sąjungos. Vieno likimo ir vienodų siekių žmones atvedė į skirtingas gretas, pasiskelbę save “lyderiais” veikėjai, daugiausia tenkindami asmenines ambicijas. Metodas “skaldyti ir valdyti”, gajus mūsų visos valstybės gyvenime, neaplenkė ir šios itin jautrios visuomenės dalies.
LPKTS gretose – tik apie 30 procentų buvusių politinių kalinių ir tremtinių, tačiau ji per savo skyrius, poskyrius, seniūnus pajėgi susisiekti su kiekvienu okupacijos metais represuotu ir jo šeimos nariais. Sąjungos savaitraštis “Tremtinys”, įkurtas 1988 m. spalio 28 d., nė karto nenukrypo nuo savo politinio kurso ir lieka buvusių politinių kalinių ir tremtinių politinio ir visuomeninio gyvenimo veidrodžiu. Tradicija tapo politinių kalinių ir tremtinių susitikimai pagal tremties vietas, politiniame ir auklėjamame darbe ryškų pėdsaką palieka jų kasmetiniai susitikimai vaizdingose Ariogalos apylinkėse. Bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru (LGGRTC) įamžinama daugybė faktų ir prisiminimų iš įkalinimo ir tremties vietų, kurie turi neįkainojamą vertę ateinančioms kartoms ir istorikams. Visuomeninis darbas siejamas su meile tėvynei, krikščioniškosiomis vertybėmis. Visa tai buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai nelinkę prarasti susivienijus į naują politinį darinį, kaip ir jiems ne visai priimtinas laisvės kovotojo statusas, kuris siūlomas konservatorių partijos pavadinime.
Kadangi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai savo laiku nesukūrė stiprios politinės partijos, tenka apgailestauti, kad Tėvynės sąjunga tik 2001 metais su LPKTS pasirašė susitarimą dirbti koalicijoje. Deja, buvo atvejų, kai partnerystės normos buvo pažeidžiamos ir turėjo neigiamų pasekmių vykdant bendrą politiką. Taip atsitiko organizuojant paskutinius Kauno miesto savivaldybės tarybos narių rinkimus, kuomet nebuvo sutarta dėl bendro sąrašo tarp Tėvynės sąjungos ir LPKTS Kauno skyriuose. Šiuo atveju savo kaltę viešai pripažino TS Kauno miesto skyriaus pirmininkas Kazimieras Starkevičius. Dalyvaujant rinkimuose bendru sąrašu, konservatorių bei politinių kalinių ir tremtinių pergalė būtų akivaizdi. Tai dar kartą parodo, kokia kaina mokama, kai nesujungiamos turimos jėgos.
Abiejų sąjungų politinę veiklą būtina suvienyti – taip mano dauguma buvusių politinių kalinių ir tremtinių, nors tai ir bus iš dalies nuostolinga jų savitumui. Tai turi įvertinti ir partneriai – konservatoriai. Tik esant abipusiam tarpusavio supratimui galima pasiekti geriausių rezultatų. Negalima nematyti, kad šiuo metu konservatorių padėtis politiniame gyvenime nėra geriausia. Jų padarytos ir primetamos jiems klaidos sumažino visuomenės pasitikėjimą. Visuomenei sunku objektyviai įvertinti politinių partijų veiklą tokiu pereinamuoju laikotarpiu, kokiu netolimoje praeityje teko vadovauti konservatoriams. Privatizavimas, teisingumo ir bankų sistemų sukūrimas, sovietinio gyvenimo būdo pakeitimas savaip palietė beveik kiekvieną šeimą ir kiekviena iš jų turi teisę vertinti, kaip tai pateisino jų lūkesčius. Politinis ir socialinis egoizmas, karjerizmas ir smurtas, melas ir demagogija nubrėžė ribą tarp Sąjūdžio laikotarpio ir šiandieninio mūsų gyvenimo. Jei pirmąjį pagristai aukštiname, tai iš nusivylimo antruoju dažniausiai kaltiname vieną ar kitą partiją, esančią tuo metu valdžios olimpe.

Vytautas GULIOKAS,
LPKTS Kauno skyriaus
tarybos narys

© 2003 "XXI amžius"