| Tiktai
su Kristumi įmanoma kurti valstybės gerovę
Intriguojantis buvo mūsų Viešpaties
Jėzaus gyvenimas. Tūkstantinės minios Palestinoje sekė Kristų: vieni
iš smalsumo, kiti trokšdami pasigydyti iš savo ligų, treti stengdamiesi
Jį sugauti kalboje, kad galėtų apkaltinti, suimti ir nužudyti. Buvo
ir tokių Jėzaus sekėjų, kurių širdys plėtėsi, prisipildydamos augančia
Dievo meile.
Tačiau ištikimųjų būta nedaug, nes, kaip liudija šio sekmadienio
Evangelija, kai Jėzus grįžo į savo tėviškę Nazaretą, daugelis
miestiečių, girdėję apie Jo stebuklus, nepriėmė Jo kaip Dievo Sūnaus
ir net piktinosi Juo. Pranašiški senelio Simeono žodžiai, jog Išganytojas
bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos įvairios daugelio
žmonių širdžių mintys, buvo teisingi (plg. Lk 2, 35).
Kokios mūsų širdžių mintys? Ar visuomet mes (kaip krikščionys) pajėgiame
išlikti savo Mokytojo ištikimų sekėjų pusėje, kai tuo tarpu daug
žmonių mąsto vien apie žemiškus dalykus (plg. Fil 3, 19) ir tarsi
milžinas Guliveris yra apraizgyti įvairiausių prisirišimų prie kūrinių
siūlais?
Valstybės dienos minėjimo ir karaliaus Mindaugo 750 metų jubiliejaus
proga sąmoningi tėvynainiai su pagarba prisiminė šį Lietuvos valdovą,
kuris stengėsi sukurti valstybę, kad ji būtų lygiavertė tarp kitų
Europos šalių. Karaliaus Mindaugo ir jo artimųjų pakrikštijimas
1251 metais ir Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas 1253-iaisiais
suteikė galimybę pradėti palengva evangelizuoti ir kitus mūsų krašto
gyventojus. Galime tik dėkoti Dievo Apvaizdai, kad mūsų šalies valstybingumo
ištakos ir jo įtvirtinimas yra artimai susiję su krikščionybės plėtra.
Kaip anuomet, taip ir šiais laikais Kristaus mokymo skelbimas yra
labai svarbus visos Bažnyčios ir kiekvieno supratingo krikščionio
pašaukimas, kad vis daugiau žmonių priimtų, pažintų ir pamiltų Jėzų
kaip savo Gelbėtoją. Kuo atviriau ir nuoširdžiau kviesime Viešpatį
į savo gyvenimą, kad Jis vis labiau savo malone veiktų pirmiausia
mūsų širdyse ir mintyse, tuo ir mūsų daromiems įvairiems sprendimams
bei veiksmams daugiau įtakos turės Jo malonės, kurios mus skatins
ryžtingiau atlikti kasdienius darbus. O jie tebūna mūsų augančio
tikėjimo ženklas, o taip pat nors mažytis įnašas, skirtas mūsų valstybės
gerovei kurti.
Toliau tikėjime pažengęs žmogus, pvz., melsdamasis, vidinį žvilgsnį
neretai nukreipia į amžinąją Tėviškę, žinodamas, kad tai jo galutinis
laimės uostas. Tačiau jis taip pat supranta, kad žemėje yra Dievo
pašauktas darbuotis taip sąžiningai, kūrybingai ir ištvermingai,
kad kitiems galėtų liudyti artimo meilės pavyzdį, visiems bylojantį:
tik tie, kurie vis atviriau priima Viešpatį Jėzų ir Jo malones į
savo širdį ir gyvenimą, su Juo renka, o ne barsto (plg. Mt 12, 30),
yra labiausiai palaiminti, nes jiems yra duotas iš aukštybių krikščioniškas
suvokimas šiame gyvenime nors ir mažiausias kuriamas gėris yra
tvirčiausio tilto statyba, jungianti Žemės gyventojus su Dangaus.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|