Atnaujintas 2003 m. liepos 16 d.
Nr.55
(1159)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Susitikimai
Kultūra
Gimtas kraštas
Darbai

Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčia iškelia globalizacijos reguliavimo koncepciją

Skurstantiems Afrikos gyventojams tarptautinė bendruomenė turi rodyti ypatingą solidarumą

Nuotraukos iš žurnalų „Mariannhill“
ir „Popoli“

Europos ir Afrikos vyskupai kviečia į naują tarptautinę partnerystę

Bažnyčia yra įsitikinusi, kad dėl kai kurių negatyvių pasaulinių socialinių tendencijų, tokių kaip išsiplėtusi nelygybė, skurdas, badas ar gamtinių resursų išsekimas, yra atsakinga ne vykstanti globalizacija, bet stygius atitinkamų valdymo mechanizmų, kurie spontaniškus pasaulinius procesus įstatytų į reikiamas vėžes, kad būtų įgyvendinti teisingumo ir solidarumo principai. „Globalinio valdymo“ koncepciją 2001 metais iškėlė Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), pasiūliusi sukurti nedidelę valstybių ir vyriausybių vadovų grupę, kuri turėtų pakankamas juridines galimybes koordinuoti ekonomines, socialines bei aplinkosaugines problemas tarptautiniame lygmenyje.
Iš tikrųjų šiuo metu yra pakankamai daug pasaulinių organizacijų, tokių kaip Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulinė maisto organizacija, Pasaulinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija ir t.t. (reikėtų dar sukurti pasaulinę aplinkosaugos organizaciją), tačiau trūksta nedidelės, bet efektyvios struktūros, kuri galėtų vykdyti koordinavimą ir dialogą tarp minėtų organizacijų ir šalių bei regionų (Europos, Amerikos, Afrikos), sprendžiant esminius globalinius klausimus. Šį koordinacinį vaidmenį galėtų vykdyti Jungtinių Tautų Organizacija, kurią reikėtų gerokai reformuoti, arba papildyta didžiųjų pasaulio valstybių grupė, kuri dabar žinoma G-8 pavadinimu.
Todėl Bažnyčioje buvo palankiai sutikta Prancūzijos prezidento Žako Širako iniciatyva į birželio mėnesį Eviane vykusį G-8 viršūnių susitikimą pakviesti ir kelių besivystančių pasaulio šalių vadovus, su kuriais buvo aptarti tarptautinių skolų, socialinės nelygybės, pilietinių konfliktų, ypač Afrikoje, reikalai.
„Šiuo atžvilgiu Eviano viršūnių susitikimas galėtų būti signalas pradėti naujos partnerystės mobilizaciją, kuri nebūtų apribota vien tik materialine plotme, tačiau bandytų sutelkti dėmesį į žmogiškųjų ir transcendentinių vertybių įprasminimą“, – rašė savo bendrame laiške Eviano susitikimo dalyviams Europos Sąjungos ir Afrikos vyskupai.
Laiške, kurį pasirašė COMECE pirmininkas Hildesheimo (Vokietija) vyskupas Jozefas Homejeris ir Afrikos vyskupų konferencijų forumo (SECAM) pirmininkas Kisanganio (Kongas) arkivyskupas Loranas Monsengvas Pasinja, nurodoma, kad konkrečiu „naujosios partnerystės“ pavyzdžiu galėtų būti parama Afrikos ir kitų Trečiojo pasaulio regionų agrariniam sektoriui, kuriame dirba didelė dalis šių šalių gyventojų, bei aprūpinimas mažesnėmis kainomis, medikamentais, kurie dažnai per brangūs skurstantiems žmonėms.
Dabar, kai vis labiau globalizuotame pasaulyje dažnai žmogus yra laikomas tik „objektu“ ir jaučiasi esantis negailestingos rinkos įrankiu arba priemone, yra svarbu realiais faktais parodyti, kad artimo meilė ir teisingumas nėra tuščia utopija. Todėl COMECE ir SECAM vadovai pritaria pastangoms padaryti, kad G-8 praktinė veikla remtųsi pažangos ir solidarumo, atsakomybės ir demokratijos principais, kas reikštų žmogiškojo orumo pripažinimą visiems. Globalinė koordinacija taip pat reikštų vieningą politinį spaudimą neretai korumpuotoms ir nedemokratinėms Afrikos ir kitų besivystančių šalių vyriausybėms, kad jos vykdytų įsipareigojimus savo žmonėms ir tinkamai panaudotų gaunamą tarptautinę paramą.
Bažnyčios ypatingas susirūpinimas padėtimi Afrikoje yra visiškai suprantamas: šis kontinentas, kurio tikinčiųjų ir dvasinių pašaukimų skaičius sparčiai daugėja, ir toliau ekonominiu atžvilgiu lieka labiausiai atsilikusia pasaulio dalimi. Liepos pradžioje Tarptautinio valiutos fondo paskelbtoje metinėje ataskaitoje apie socialinę padėtį globaliniu mastu „Human Development 2003“ nurodoma, kad iš 30 skurdžiausių šalių grupės 25 priklauso Afrikos žemynui. Žinomo Indijos ekonomisto Surdžito Bhalos pateiktoje analizėje apie globalizacijos įtaką kiekvieno žemyno vystymuisi teigiama, kad Afrika yra vienintelis žemynas, kuriam šis procesas ekonomiškai nedavė naudos. 1980-2000 metų laikotarpiu vidutinės vieno afrikiečio kasmetinės pajamos sumažėjo 12 proc., kai tuo tarpu industrinių valstybių augimas sudarė 2,3 proc. vidutiniškai per metus, Azijoje – 3,7 proc., o Lotynų Amerikoje beveik nepasikeitė.

Popiežius pabrėžia solidarumo globalizavimo svarbą

Popiežius Jonas Paulius II pastaraisiais mėnesiai ne kartą yra pasisakęs dėl to, jog objektyvų globalizacijos procesą reikėtų taip reguliuoti, kad jis tarnautų visos žmonijos, o ne tik atskirų grupių naudai. Dar savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai (kuri Bažnyčioje kasmet minima sausio 1-ąją) Šventasis Tėvas pasiūlė tarptautinei bendruomenei „kartu darbuotis dėl žmonių šeimos naujos konstitucinės organizacijos sukūrimo“, kuri atitiktų globalizuoto pasaulio naujus poreikius. Tai, žinoma, nereikštų kūrimą kokios nors „globalinės supervalstybės“, bet pratęsimą jau dabar vykstančio proceso, kuris stiprina visų tautų demokratinį dalyvavimą, skatina politinį skaidrumą ir atsiskaitomybę.
Bažnyčia gerai supranta naujų mechanizmų, kurie gebėtų tinkamai reguliuoti globalizaciją, kūrimo sunkumus, tuo labiau kad neišvengiamai atsirastų ir joms pasipriešinimas. Vis dėlto yra svarbu, kad šia kryptimi būtų daroma esminė ir nuolatinė pažanga ir kad kiekviena pastanga būtų grindžiama tokiomis socialinėmis vertybėmis, kaip tiesa, laisvė, solidarumas, subsidiarumas ir ypač meilė, kuri yra visų krikščioniškų vertybių motina ir tobulumu.
Šventasis Tėvas pratęsė pokalbį apie globalizacijos reguliavimą, gegužės pradžioje audiencijoje priėmęs Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius. Savo šiemetėje Romoje vykusioje plenarinėje sesijoje akademijai priklausantys ekonomistai, sociologai, teisininkai, filosofai, Bažnyčios hierarchai ir politikai kaip tik aptarė temą „Globalizacijos valdymas“. Popiežius pripažino, kad dabartinė kapitalo, gėrybių, informacijos, technologijos ir pažinimo cirkuliacija pasaulyje vyksta dažnai apeinant tradicinius reguliavimo mechanizmus, kuriuos bando nustatyti nacionalinės vyriausybės ir tarptautinės organizacijos. Specialūs rinkos interesai ir poreikiai dažnai dominuoja bendrojo gėrio pastangų atžvilgiu.
„Ši tendencija palieka silpnuosius visuomenės narius be adekvačios apsaugos, ir ištisos tautos bei kultūros turi sunkiai kovoti dėl savo išlikimo“, - sakė Jonas Paulius II. Šie negatyvūs globalizacijos aspektai neretai sąlygoja ekstremalias neviltyje atsidūrusių žmonių reakcijas, kas veda prie galimo radikalaus nacionalizmo, religinio fanatizmo ir netgi terorizmo apraiškų. Visa tai yra priešinga pageidaujamai etiškai atsakingai globalizacijai, kuri tautas ir žmones laikytų lygiaverčiais partneriais, o ne pasyviais įrankiais.
Štai kodėl, Popiežiaus nuomone, yra reikalingas sąmoningas reguliavimas, kuris įgalintų globalizaciją tarnauti autentiškai žmogaus pažangai. „Reikalinga, kad globalizacija būtų įterpta į platesnės politinės ir ekonominės programos kontekstą, kuria būtų siekiama autentiškos pažangos visai žmonijai, - sakė Jonas Paulius II. – Tokiu būdu tikrąją globalizacijos sėkmę bus galima įvertinti pagal tai, kaip kiekvienas asmuo bus aprūpintas pagrindinėmis gėrybėmis – maistu ir būstu, galės įgyti išsilavinimą ir darbo vietą, džiaugsis pastovia taika, ekonomine ir socialine pažanga bei teisingumu“. Bet šis tikslas negalės būti pasiektas be reikalingo tarptautinės bendruomenės ir jai atstovaujančių pasaulinių politinių struktūrų valdymo bei reguliavimo.
Šventojo Tėvo manymu, krikščionys, kaip atsaką į prieštaringą ekonomikos ir politikos globalizavimą, turi siūlyti radikaliai išplėtotą solidarumo koncepciją, perkeldami ją į globalinį lygmenį. Apie tai Popiežius rašė savo kreipimesi į „Caritas Internationalis“ vadovus, liepos 7-12 dienomis dalyvavusius savo septynioliktoje metinėje asamblėjoje, kurioje kaip tik buvo nagrinėta „Solidarumo globalizavimo“ tema. Jonas Paulius II pažymėjo, jog tam, kad solidarumas taptų tikrai globalinis, jis turi priimti domėn visų tautų visuose pasaulio regionuose padėtį.
Katalikiškos ir kitos humanitarinės organizacijos daro viską, ką gali, kad realizuotų solidarumą stokojantiems žmonėms. Tačiau jos vienos, nesant tarptautinių garantijų, ypač prievartinio konflikto atveju, negali užtikrinti paramos nukentėjusiems gyventojams, nes dažnai atsiduria vienoje kovojančiųjų pusių. Štai kodėl siekiant solidarumo globalizavimo reikia kuo tampresnio ryšio tarp humanitarinių organizacijų ir kitų tarptautinių struktūrų, kurios garantuoja teisėtumą ir saugumą. Paramos teikime taip pat turi būti reikiamas donorų ir gavėjų bendradarbiavimas, kad išvengtų vienpusiškumo, kas tik dar labiau padidina nelygybę ir įsiskolinimą.
Popiežius nurodė, kad solidarumo globalizavimas „yra pirmiausia atsakas į pabrėžtinus (primygtinius) Kristaus evangelijos raginimus“. Jis priminė Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį, suteikusį neatlyginamą paramą nukentėjusiam žmogui (plg. Lk 10, 30-36), taip pat būtinumą suprasti, kaip apaštalas Petras suvokė, kad „Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus…“ (Apd 10, 34-35). „Parama negali būti suprasta tik kaip išmaldos davimas vargšui, kada davėjas jaučia pasididžiavimą, o gavėjas – pažeminimą, - pabrėžė Jonas Paulius II. – Parama turi būti broliškas pasidalijimas“. Toks globalinis solidarumas tampa dvasingumo keliu, vedančiu į atsivertimą ir pripažinimą visiems būti savo ateities šeimininkais.

Dėmesys žemės ūkio regionų vystymui

Kaip minėta, Šventasis Tėvas susitikime su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariais rekomendavo stengtis įvairiomis tarptautinėmis priemonėmis reguliuoti globalizacijos eigą, tarp jų ir finansinių operacijų vis didesnį globališkumą, - vadovaujantis tam tikrais etiniais principais. Platų tarptautinį dėmesį buvo įgavusi popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų Bažnyčios bei katalikiškų organizacijų veikėjų kampanija 2000-ųjų jubiliejinių metų proga sumažinti vargingų pasaulio šalių įsiskolinimo naštą. Atsižvelgdamas į tai, Pasaulio bankas ir Tarptautinės valiutos fondas yra sudarę programą per ateinančius kelerius metus beveik 40-iai neturtingiausių šalių sumažinti tarptautines skolas beveik 55 milijardais dolerių, kad jos galėtų daugiau biudžetinių lėšų skirti socialinėms programoms, švietimui ir sveikatos apsaugai.
Dabar tarptautiniai ekspertai ginčijasi, kiek ši paramos labai įsiskolinusioms neturtingoms šalims programa, žinoma HIPC (angl. Debt Initiative for Heavily Indebted Poor Countries) pavadinimu, buvo efektyvi. Daugelis šių įsiskolinusių šalių yra labai priklausomos nuo žemės ūkio produkcijos eksporto, o, kaip žinoma, didelės subsidijos žemės ūkiui Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose kliudo besivystančių šalių fermeriams plėsti savo eksportą ir taip pagerinti vidaus ekonominę padėtį.
Kaip rodo minėta Tarptautinio valiutos fondo pateikta metinė ataskaita „Human Development Report 2003“, pasaulio 24-ios pramoninės šalys savojo žemės ūkio subsidijoms 2001 metais skyrė net 311 milijardų dolerių, tuo tarpu paramai vargingoms Trečiojo pasaulio šalims „tik“ 52 milijardus dolerių. Dėl to pastaruoju metu kartu su tarptautinio įsiskolinimo naštos sumažinimu neturtingoms valstybėms taip pat stiprėja iniciatyvos, kad turtingosios šalys apribotų subsidijas savo žemės ūkiui, tuo būdu įgalinant teisingesnes tarptautinės prekybos sąlygas ir importo iš besivystančių pasaulio regionų plėtrą.
Tačiau čia vėl reikalingas „globališkesnis priėjimas“, etiniais principais paremtas savotiškas turtingų ir neturtingų pasaulio šalių aljansas, kad jis sąlygotų integralią pažangą stipriai nuo žemės ūkio produkcijos priklausančių neturtingų valstybių, kurios, kaip minėta, yra daug įsiskolinusios. Kalbėdamas liepos pradžioje vykusiame Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje, svarsčiusiame žemės ūkio regionų integralios pažangos klausimus, Šventojo Sosto pasiuntinys arkivyskupas Čelestinas Miljorė pabrėžė, kad čia reikalingas vieningas priėjimas, įtraukiant tarptautines organizacijas, vyriausybes, žemės ūkio pramonės ir pačių ūkininkų atstovus bei visą pilietinę visuomenę.
„Ši partnerystė turi pripažinti, kad tie, kurie turi ekonominius resursus ir galią, yra pašaukti tai naudoti besivadovaujant solidarumu, kad būtų kreipiamas dėmesys į silpniausiųjų sluoksnių padėtį, - sakė arkivyskupas Č.Miljorė. – Iškyla pavojus pačiam žmonijos vieningumui, kada tarptautinis ir nacionalinis ekonomikos neteisingumas padalija žmonių giminės narius į nelygiavertes ekonomines kastas“. Ir atvirkščiai, jeigu minėtas aljansas sugebės stiprinti solidarumo bei tarpusavio priklausomybės ryšius tarp tautų ir žmonių, tai skatins ne tik bendrąją visų gerovę, bet ir tarptautinę taiką bei saugumą pasaulyje.
Bažnyčios mokymas tvirtai pabrėžia, kad ekonomikos pasaulyje pagrindiniu klausimu turi būti teisingumas ir kad tikriausia teisingumo išraiška yra tarpusavio broliški santykiai. Bet kaip gali egzistuoti teisingumas, jeigu skurstantis kaimynas – tautietis ar kitos tolimos šalies vargšas ūkininkas – nelaikomas ne tik draugu, bet netgi žmogumi. „Todėl tik visų žmonių ir visų šalių socialinių, ekonominių ir politinių interesų tarpusavio priklausomybės ir bendrumo pripažinimas gali sugrąžinti tautų bendruomenę į tikro teisingumo vėžes“, – aiškino arkivyskupas Č.Miljorė. Jis pabrėžė, kad globalinė gerovė ir pažanga, taip pat ir industrinėse šalyse, kur irgi pakanka skurdo, priklauso nuo visų žmonių interesų suartinimo.
Šventojo Sosto atstovas sakė, jog Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo siūlomos „integralios strategijos“ pasaulio ekonomikos ir prekybos subalansavimui centre yra „kolektyvinės atsakomybės principas“, kurio pagrindu turtingosios šalys turi padėti spręsti Trečiojo pasaulio problemas taip, lyg tai būtų jų vidaus problemos. Be to, žinant, kad daugybė pasaulio žmonių dabar gyvena neturėdami jokios vilties dėl perspektyvų ateičiai, yra praradę pasitikėjimą dėl įvairiuose „viršūnių susitikimuose“ duotų, bet neišpildytų pažadų, tarptautinė bendruomenė turi veikti be atidėliojimo esamai padėčiai ištaisyti, kad būtų pasiekta svari pažanga kovoje su skurdu.
Tarp Vatikano siūlomų globalinės strategijos priemonių pasaulio atsilikusiems žemdirbystės regionams vystyti arkivyskupas Č.Miljorė išdėsto tokius punktus:
- Nauja praktika, kurios tikslu būtų šeimos ūkių produktyvumo didinimas, jų nuolatinė pažanga, tuo pačiu sprendžiant kaimo vietovių aktualias užimtumo problemas.
- Sudarymas ir stiprinimas tarptautinės prekybos reguliavimo mechanizmų, kurie įgalintų ir kaimiškosios ekonomikos aktyvų dalyvavimą, o ne vien tik atstovautų išvystytos pramonės interesams, kaip buvo iki šiol.
- Tolesnė parama siekiant sumažinti neturtingų šalių tarptautinės skolos naštą, trukdančią ekonominiam augimui, ir ieškoti naujų finansinių resursų žemės ūkiui vystyti.
- Skatinti privačias ir vyriausybines investicijas švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms kaimiškosiose vietovėse kurti ir stiprinti, ypač žinant varginguose regionuose nuolat gresiančius užkrečiamų ligų epidemijų pavojus.
- Į ekonominę paramą, nukreiptą sveikatos apsaugos programoms vykdyti, turi būti žiūrima ne kaip į paprastą humanitarinę pagalbą, bet kaip į ekonominę bei socialinę strategiją, skirtą darbo jėgai stiprinti ir efektyvinti kaimo vietovėse.
- Skatinti technologijos pasidalijimą tarp industrinių ir besivystančių šalių, ypač tokių technologijų, kaip žemdirbystė, maisto produktų gamyba ir saugojimas, žemės ūkio produkcijos kokybės gerinimas, kad ji patenkintų eksporto reikalavimus, taip pat gamtinės aplinkos apsaugą.
Šie veikimo principai turi padėti tam, ką popiežius Jonas Paulius II vadina solidarumo globalizavimu ir paties globalizacijos proceso valdymu vardan autentiškos visos žmonių bendruomenės pažangos.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija