| Menas
turi būti dvasine atgaiva
 |
Dailės galerijos Mažoji
galerija savininkė Volanda Raupelytė
Autoriaus nuotrauka |
Menininkams, ypač moterims,
sudėtinga ryžtis imtis kurti savo verslą. Profesionali dailininkė
Volanda Raupelytė įveikė ją apnikusias abejones. Kaip tai menininkei
pavyko, su Vilniaus dailės galerijos Mažoji galerija savininke
kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.
Kaip jums šovė į galvą mintis
turėti savo meno galeriją?
Spontaniškai. Tuo metu atsirado laisvos
patalpėlės prie Neries upės. Pusbrolis man pasiūlė jose įkurti meno
galeriją. Jis turėjo savo kontorėlę ir dar vieną nenaudojamą kambariuką.
Viskas buvo daroma be jokio plano ar noro užsidirbti pinigų. Tai
buvo tarsi žaidimas. Iš jo išsirutuliojo galerija. Beveik penkerius
metus ten dirbau. Didelių darbų Vytauto gatvėje negalėjau parodyti.
Bet svarbiausia ne patalpa ar vieta, svarbu, kaip dirbi. Į finansinius
dalykus mažiausiai kreipiau dėmesio. Čia negalima užsidirbti pinigų,
nors daug kas to niekas nesupranta. Kitam atrodo: jeigu atidarei
galeriją, vadinasi, vos ne rieškučiomis samstysi litus. Iš tikrųjų
to nėra.
Čia, Žvėryne, Latvių gatvėje, esate jau pusantrų metų. Kodėl
čia kūrėtės?
Šito namo statybai iš banko teko imti paskolą. Vyras, pagal specialybę
architektas, mane rėmė. Ir statėme dėl galerijos. Turėjome galvoje
ne pinigus, bet meną. Jį reikia rodyti. Juk menas kuriamas žmogui.
Kai ateina klientas ir sako, jog nieko nesupranta, jis jaučiasi
kaltas, kad nieko nenumano. Tada aš jam sakau: jūs viską jaučiate
ir suprantate. Argi meną reikia aiškinti? Jį turi jausti, patinka
jis ar ne. Atvažiuoja mano tėvukas iš Ignalinos. Rodai jam abstrakcijas,
šito jis nesupranta. Parodyk tėvui berželį, jis tai suvoks. Ir jis
savotiškai teisus. Bet tas berželis turi būti gero lygio, o ne kažkoks
kičas. Pastatyk gerą V. Karatajaus darbą ( jis irgi piešia berželius),
tačiau žmogus čia pajus skirtumą. Aš irgi iš pradžių norėjau parodyti
tą skirtumą: geras tai darbas ar kičinis.
Mano, kaip galerijos savininkės, tikslas auklėti žmogų, parodyti
jam blogą ir gerą darbą. Jis turi pajausti, kas vaizduojama. Nereikia
ieškoti kažkokių koncepcijų. Turėdamas menininko kūrinį namuose,
su juo turi gerai jaustis. Jis turi būti kaip dvasinė atgaiva. Kas
dabar darosi: gavęs paveikslą dovanų, žmogus nežino, kur jį padėti.
Žvėryne vienintelė jūsiškė privati dailės galerija. Turite
pakankamai erdvės veiklai
Visus metus čia ramiai dirbau. Tačiau po Naujųjų metų ėmė dėtis
keisti dalykai. Pradėjau gauti šlykščius anoniminius laiškus. Pasipylė
tikrintojai. Buvo labai skaudu. Nesuvokiau, kam šito prireikė. Daugelis
menininkų iš mano galerijos užsidirba. Kartais atiduodi paveikslą
už tą kainą, kokią dailininkas norėtų gauti.
Aš nebijau kontrolierių, tačiau tarp meno galerijų negali būti konkurencijos.
Pagaliau kiekvienas dailininkas dirba savaip. Be to, nereikalaudama
jokio užstato, leidžiu pirkėjui parsinešti darbą į namus. Pasitikiu
visiškai nepažįstamu žmogumi. Bet kas į galeriją neina. Vogto paveikslo
nerealizuos.
O valstybei nuo gautų pajamų turiu mokėti 43 proc. Tai yra dideli
pinigai. Esu tokiame pat lygmenyje, kaip ir degtinės ar maisto produktų
parduotuvės, nors meno galerijos statusas kultūra.
Pas jus savo darbus eksponuoja gana daug menininkų. Šiuo
metu galerijoje yra išstatyta apie 400 autorių darbų. Kaip visų
nesupainiojate?
Menininkų darbus dažniausiai priiminėju pati. Turiu ir padėjėją,
kuri Kaune yra baigusi aukštesniąją meno mokyklą. Galerijoje dirba
vien su menu susiję žmonės. Ne menininkui nėra čia kas veikti. Kiekvienas
daiktas turi turėti savo paskirtį, kaip ir darbas jį privalo atlikti
kokybiškai. Žmogus dažnai kankinasi, nerasdamas sau vietos. Kai
ją randa, manau, tai ir yra didelė laimė.
Ar jūsų nestebina tai, kad galerijas ima steigti su menu
nesusiję žmonės? Ar tai nesumenkina jų paskirties?
Tačiau toks veiksmas kažkuo tam žmogui yra artimas. Visais laikais
buvo mecenatų, kurie palaikė menininkus. Dailininkai su savo finansinėmis
galimybėmis mažai ką galėtų pasiekti.
Galerija jums, kaip menininkei, atima pakankamai daug laiko.
Ar nesijaučiate nuskriausta kūrybiškai?
Nugriebusi laisvesnę valandėlę, imuosi knygų iliustravimo. Bet dirbdama
galerijoje pirkėjui galiu pasiūlyti nepaprastai gerų dalykų. Galiu
nieko iš jo neuždirbti, bet išeidamas jis liks patenkintas. Tai
man yra didžiausia reklama.
Atrodo, pardavei galeriją, uždarei ją, ir kaip dūmas išnyks vargai.
Bet aš noriu turėti galeriją. Ji iš tikrųjų yra vargas, bet jis
man mielas. Aš nuo mažens nepratusi nieko nedaryti. Mano tėvas buvo
agronomas. Tai žmogus, kuris nemokėjo vienoje vietoje sėdėti. Man
nėra laisvų nei sekmadienių, nei švenčių, nei atostogų, nes visą
laiką turiu būti kuo nors užsiėmusi. Nesugebu tinginiauti.
Menininkas, kaip paskutinis skurdžius, stumdosi darbo biržoje. Valstybė
jam nesuteikia garantijų, kad jis galėtų normaliai kurti.
Matau didelę meno potenciją. Užsienyje viskas pamažu nyksta. Iš
įvairių šalių man vežė katalogus. Iš jų darbų į savo galeriją nepriimčiau.
Turėti tokius man būtų gėda.
Gaila žiūrėti, kai turtuoliai apsikrauna beverčiais paveikslais.
Argi tai kūryba, kai kompiuteryje gauni vaizdą? Miela matyti tapytą
gyvą paveikslą.
Turėjau nepaprastai gražų natiurmortą. Nupirko jį inteligentiškos
išvaizdos vyras. Jis tuos pinigus taupė akiniams. Vadinasi, jam
svarbiau menas nei akiniai. O atvykėlis su džipu derasi dėl penkių
litų.
Aš gal viena iš daugelio, kuri nieko neprašo. Tai daryti yra morališkai
sunku. Savo grafikos darbus nešdavau į galerijas. Eidavau kaip prašyti
išmaldos. Užtat aš dabar kitiems sakau: nesijauskite nusižeminę,
jūs ateinate kaip lygūs, jūsų nebus ir manęs nebus. Juk jūsų darbai
visą galeriją sudaro.
Kaip galerijos savininkė, ką norėtumėte palinkėti menininkams?
Nuoširdaus darbo. Dirbti taip, kaip leidžia jėgos ir fantazija.
Fantastiškai dirba Šarūnas Sauka. Bet jo darbų mūsų galerijoje nepakabinsi.
Jie yra parodiniai, skirti didelėms erdvėms. Dar Dailės institute
jis piešė iš nuotraukos mergaitę. Pamačiusi darbą, įsigeidžiau jį
turėti. Paskui Šarūną sekiojau visą mėnesį. Pagaliau išmeldžiau
iš menininko paveikslą. Dabar jis stovi mano dirbtuvėje. Kad ir
kur jį pastatysi, mergaitė tave stebi.
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|