Kaip
elgtis su šustauskizmu
Taip galima pavadinti vieną iš
elgesio per rinkimus būdų, elgesio abiejų pusių balotiranto
ir rinkėjų. Balotiranto niekuo negrindžiamas melas, rinkėjų
apsimetimas visai nesuprantančiu, kad akivaizdžiai meluojama.
Galima būtų tai pavadinti ir paksizmu ar kitokiu dar patrauklesniu
vardu, bet šustauskizmas labiau išryškina esmę, nes ten melas
visai nepridengtas ir rinkėjų apsigavimas aiškiai savanoriškas.
Melas per rinkimus praktiškai jau yra įteisintas. Rinkimų kampanijos
yra tam, kad būtų meluojama ir apgaunama. Kai pasibaigia, kai
laimima, tada jau irzliai sakoma, kad reikia liautis ir užmiršti,
kas per rinkimų kampaniją buvo kalbėta. Taip pasakė kažkas iš
dabartinio Prezidento komandos. Jeigu atmintis neklysta, panašiai
gynėsi ir Kauno meru buvęs išrinktas V.Šustauskas tai ne vienu
lygiu įteisintas elgesys, ir visuomenė jį jau priima. Gal ji dar
mano, kad tai blogai, bet greičiausiai iš viso nieko nemano, visai
negalvoja, į rinkimų kampanijas žiūri kaip į spektaklį ir renkasi
patrauklų vaidintoją. Išsirinkę vaidinimą užmiršta, išrinktasis
tampa valdžia ir su buvusiu vaidinimu jau nieko bendro neturi,
o egzistuoja taip sau ir be jokio skirtumo, koks asmuo ten toje
valdžioje yra. Per apklausinėtojų malonę vis tiek jis bus populiariausias
iki kitų rinkimų, o per kitus gali atsirasti už jį tobulesnis
vaidintojas.
Tokia jau yra įteisinta politinė (ne)kultūra. Taip einama į savivaldybes,
Seimą, Prezidentūrą.