Atnaujintas 2003 m. liepos 18 d.
Nr.56
(1160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Liudijimai
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Ūkis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip elgtis su šustauskizmu

Taip galima pavadinti vieną iš elgesio per rinkimus būdų, elgesio abiejų pusių – balotiranto ir rinkėjų. Balotiranto – niekuo negrindžiamas melas, rinkėjų – apsimetimas visai nesuprantančiu, kad akivaizdžiai meluojama. Galima būtų tai pavadinti ir paksizmu ar kitokiu dar patrauklesniu vardu, bet šustauskizmas labiau išryškina esmę, nes ten melas visai nepridengtas ir rinkėjų apsigavimas aiškiai savanoriškas.
Melas per rinkimus praktiškai jau yra įteisintas. Rinkimų kampanijos yra tam, kad būtų meluojama ir apgaunama. Kai pasibaigia, kai laimima, tada jau irzliai sakoma, kad reikia liautis ir užmiršti, kas per rinkimų kampaniją buvo kalbėta. Taip pasakė kažkas iš dabartinio Prezidento komandos. Jeigu atmintis neklysta, panašiai gynėsi ir Kauno meru buvęs išrinktas V.Šustauskas – tai ne vienu lygiu įteisintas elgesys, ir visuomenė jį jau priima. Gal ji dar mano, kad tai blogai, bet greičiausiai iš viso nieko nemano, visai negalvoja, į rinkimų kampanijas žiūri kaip į spektaklį ir renkasi patrauklų vaidintoją. Išsirinkę vaidinimą užmiršta, išrinktasis tampa “valdžia” ir su buvusiu vaidinimu jau nieko bendro neturi, o egzistuoja taip sau ir be jokio skirtumo, koks asmuo ten toje valdžioje yra. Per apklausinėtojų malonę vis tiek jis bus populiariausias iki kitų rinkimų, o per kitus gali atsirasti už jį tobulesnis vaidintojas.
Tokia jau yra įteisinta politinė (ne)kultūra. Taip einama į savivaldybes, Seimą, Prezidentūrą.
O mes galime smerkti arba nesmerkti atsirandančius vis naujus veikėjus, vaidyboje norinčius išmėginti savo jėgas. Kad yra vaidyba, matyti iš visai nerealių programų, kurias galima vienu sakiniu pasakyti, kad viskas (arba daug kas – pagal sakančiojo apetitą) yra blogai, o aš ar mes ateisime ir padarysime, kad būtų gerai. Be jokių pagrindimų, kad tikrai blogai, visai be nurodymų, kokiu būdu padaryti gerai. Tai vadinama populizmu, tik vaizdingesnis Lietuvos variantas yra šustauskizmas, o toks pavadinimas atspindi ir dar tebesantį neigiamą požiūrį į šitą veiklą.
Galėtų būti požiūris ir ne visai neigiamas. Tokia realybė, kad kitaip išsirinkti neįmanoma, todėl reikia patraukliai apgaudinėti. Lengva žadėti, kai nereikės vykdyti, ir pensijas, ir darbo vietas, ir gerus uždarbius, galima net pažadėti viltį ir tikėjimą, kad tik būtų patrauklu ir tiktų daugelio skoniui. Ir net pateisinami būtų tokie pažadai, jeigu už jų slėptųsi kas nors, kas geriau bus vykdoma negu žadėta. Pažadėti to, kas įmanoma padaryti ir bus vykdoma, nėra galimybės, nes teisingos kalbos niekas nesuprastų. Tas įmanomas gėris būtų toks: daugiau padorumo, daugiau tautiškumo, bent kokios įmanomos teisinės pagalbos. Jeigu tą manoma daryti net nepažadėjus, gali būti pateisinamas skverbimasis į valdžią ir į ją patekimas. Bet tai jau besiskverbiančiųjų sąžinės dalykas, taigi jau susiję su tuo, ką vadiname dvasingumu. Turėtų besiveržiantieji mažajai daliai, populistiniais pažadais nesižavinčiai, pasakyti ar parodyti, kad jie sąžinę turi ir jais galima pasitikėti, o dėl daugumos tegul apsimeta, kad tik būtų išrinkti ir darytų gerus nepažadėtus darbus.
Per daug retai tokių sąžinių būna, o dažniau į valdžią patenkama ir naudojamasi savo asmeniniais tikslais, valstybei - tik kas būtiniausia ir kiek jėgų atlieka, apsirūpinus save ir kokią nors savanaudišką veiklą.
Lyg ir padoru liktų, pamanius, kad tikslas pateisina priemones. Ne visada ir nepateisina: žiūrint koks tikslas ir kokios priemonės. Šita priemonė – melas dėl išrinkimo, išrinkus geri darbai – gali ir nepateisinti. Blogas lydimasis poveikis, nes populistiniai iššokiai, nors ir dar po lašelį, toliau demoralizuoja visuomenę ir didina jos nepasitikėjimą savimi ir valstybe. Todėl gali būti geriau į valdžią nepatekti, būti mažai girdimiems, nelabai reikšmingiems, bet nė lašeliu neprisidėti prie žmonių klaidinimo.
Kiekvienu atveju sąžinei spręsti pasilieka, ar bus įmanomna per melavimus išrinktam ką nors naudinga padaryti, ar didesnė žala bemeluojant visuomenėje pasėjus dar šiek tiek negerumo. Šustauskizmas, nors ir geru tikslu, – gal vis tiek yra nepriimtinas?

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija