Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

1932-1933 metų badas Ukrainoje
70-osios tragedijos metinės

Paminklinis akmuo 1932-1933 metų badmečio aukoms Kijeve

Nuotrauka iš archyvo. Laikraštis „Ukraina ir pasaulis šiandien“, 2000, Nr. 22

1932-1933 metų badmečio Ukrainoje aukos

Gedulo pjūtis

Vaikai - dirbtinio bado aukos. Nuotrauka iš Didžiosios Britanijos laikraščio „Manchester Guardian“ (1933 03 27-28)

Pratarmė

XX amžiuje Ukraina patyrė tris sunkiausius laikotarpius – 1921-1923-iaisiais, 1932-1933-iaisiais, 1946-1947-aisiais, tačiau antrasis buvo masiškiausias ir labai žiaurus.
2002 ir 2003 metais kovo ir lapkričio mėnesiais Ukraina - ir pasaulio ukrainiečiai – savo širdies atmintimi praeityje. Prieš 70 metų, išsiplėtus totalitarinei sistemai, kurios valdžion pateko ir mūsų protėvių žemė, žiauraus eksperimento metu buvo paaukota milijonų žmonių, gyvenančių Ukrainoje, gyvybės. Pagal istorikų apskaičiavimus, dėl sovietų valdžios įvykdytų akcijų nuo bado Ukrainoje žuvo septyni-dešimt milijonų žmonių. Ukraina prarado apie 25 proc. savo gyventojų, kasdien 25 tūkst. žmonių, 1000 – kas valandą, 17 – kas minutę.
Dauguma jų buvo tokie pat, kaip ir mes, turėjo šeimas, tikslus, norėjo gyventi, kurti savo valstybę ir būti geresni, laimingesni. Dantė savo “Dieviškojoje komedijoje” virš įėjimo į pragarą pateikia užrašą: “Praraskite viltį kiekvienas, čionai įeinantis”. Taip buvo pasielgta su Ukrainos žmonėmis - iš jų buvo atimtos ir viltys, ir gyvenimai.
Šiais metais sutampa dviejų badmečių metinės – 80 metų nuo bado 1923-iaisiais ir 70 metų nuo bado 1933-iaisiais. Be to, minimos 65-osios metinės nuo politinių represijų pradžios 1937-1938 metais.
Mes negrįžtame į praeitį, kad joje nepaguosti pasiliktume. Mes suvokiame tą skausmą, kurį patyrė mūsų kraštiečiai ir jų sielos – tam, kad perimtų atsakomybę – ir už dabartį, ir už ateitį. Dar ne visi ir ne visur ir pačioje Ukrainoje, ir kitose šalyse pastatyti paminklai ar atminties ženklai, bet, kaip sakoma Ukrainos progresyvių parlamentarų kreipimesi: “Mūsų brolių ir seserų didvyriškumo dėka įvairiuose pasaulio kraštuose buvo pasakyta tiesa apie nusikaltimą. Neva stebuklinga putinų fleita iš pasakos, išaugusi ant nekaltai žuvusiųjų kapo, prabilo į visą žmoniją knygomis, dokumentais, paminklais”.
Visos Ukrainos Bažnyčių Taryba, kurios pirmininku yra Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas kardinolas Liubomir Husar, kreipėsi į JTO pirmininką Kofį Ananą su prašymu, kad Jungtinės Tautos pripažintų 1932-1933 metų badmetį Ukrainoje genocidu prieš Ukrainos tautą.
“Ukrainos Bažnyčios meldžiasi už milijonus nekaltų žmonių ir siekia, kad jų atminimas visiems laikams būtų įspėjimu planetos tautoms, sustiprintų jų siekimus išsaugoti Kūrinį bei kiekvieno individualaus asmens vertybes, užkirstų kelią žmonijos dehumanizacijai”, – sakoma šiame laiške.
Mes, toliau gyvenantieji, nepamirškime šios tragedijos, taip gerbdami žuvusiųjų atmintį. Kad pats gyvenimas pilnėtų, „kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10) ir ši Dievo dovana nenyktų, nemažėtų, nepamirškime antrojo Dievo įsakymo: “Mylėk savo artimą, kaip pats save” (Mt 23,39).
Mylėkime artimą – tai yra tokia patvari ir svarbi atrama krikščionio gyvenime. Stodami tokiu būdu į krikščionybės kelią, mes tuo pačiu jungiamės savo gyvenimu – ir savo artimųjų gyvenimais, ką žinome ir mylime – ne mirties, bet meilės, gyvybės civilizacijos pusėn. Šiai naujai civilizacijai ir priklauso Žemės ateitis, kaip pabrėžė Pasaulio jaunimo (2002 metų liepą) susitikimo metu popiežius Jonas Paulius II: “Šiandien Jėzaus balsas skamba tarp mūsų. Tai gyvybės, vilties ir atleidimo balsas, teisingumo ir taikos balsas. Įsiklausykime į šį balsą. Įsiklausykime į Jėzaus balsą”.

Bado statistika

XX amžius buvo paženklintas žiauriausių žmonijos istorijoje karų bei genocidų. Du pasauliniai karai, armėnų tautos genocidas Turkijoje, žydų holokaustas Antrojo pasaulinio karo metu, 1932-1933 metų badas Ukrainoje ir jau mūsų laikų genocidai Laose, Etiopijoje bei kitose pasaulio vietose.
Be to, badas Ukrainoje, valdant bolševikams, buvo ir 1922-1923-iaisiais ir 1946-1947-aisiais, ir nors tai nepateisinama, bet dar būtų galima paaiškinti pokario suirute bei stichinėmis klimato sąlygomis. Bet pagal savo mastą šią Ukrainos istorijoje tragediją, kai per 1932-1933 metų aštuonis-devynis mėnesius mirė beveik vienuolika milijonų niekuo nekaltų žmonių, nėra su kuo palyginti.
Sovietų sistemos autokratijos mechanizmas „sutrypė principus ir žmonių likimus, tautos šventoves ir tradicijas, tikėjimą ir išdavystę. Buvo sugriauta tautinė moralė, etiniai dirbančio žemę žmogaus pagrindai, pasėtos pražūtingos įskundimų, pavydo bacilos, žmogaus žmogui neapykantos kultas”, - rašė 1989 m. liepos mėn. 27 d. laikraštis “Literaturna Ukraina”.
Nepaisant ilgų tylėjimo metų – tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, – “ukrainiečių tauta išsaugojo savo širdyse žiaurios tragedijos atminimą… Kartu su fiziniu žmogaus naikinimu, ypač žemės savininkų naikinimu, buvo sunkiai sužalotas tautos dvasiškumas (…) suniveliuotas žemdirbio šeimininko kaip ekonominės laisvės dvasios nešėjo įvaizdis, sunaikinta Ukrainos kaimo kultūra ir tvarka, kuri susiformavo per šimtmečius. Plačiai apdainuotas ukrainiečio ryšys su savo žeme buvo staigiai ir brutaliai nutrauktas. Kaimiečiai prarado savo šaknis, savigarbą bei dvasinę nepriklausomybę. Žmogaus suirimo procesas apėmė ne tik Ukrainos kaimo, bet ir miesto elitą“, – sako Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios kardinolas Liubomir Husar kreipimesi į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones minint bado Ukrainoje 70 -ąsias metines.
Įvairūs šaltiniai vardija įvairų tragedijos aukų skaičių – nuo trijų iki dešimties milijonų. Naujausias 2001 metais Kijeve išleistas “Óķ³āåšńąėüķčé ńėīāķčź åķöčźėīļå䳓 („Universalus žodynas– enciklopedija“) nurodo 3,5 – 4,5 milijono žmonių. Šio leidinio sudarytojus, matyt, patenkino statistiniai 1927 ir 1939 metų gyventojų surašymai, tačiau gerai žinoma, kad pastarasis buvo falsifikuotas, o statistinių institucijų vadovai buvo represuojami. (Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos liaudies ūkio apskaitos Centrinės valdybos viršininkas I.A.Kraval už pavyzdingai 1937 metų sausio mėnesį atliktą surašymą buvo apdovanotas Lenino ordinu, o vėliau areštuotas ir sušaudytas, nes surašymas neatitiko suplanuotų skaičių.)
Arčiausias žuvusių nuo bado tikimybinis skaičius, kuris taip pat yra patvirtintas proporcinio vidurkio apskaičiavimais, yra septyni su puse milijono, arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų, neįskaitant bado aukų etninėse ukrainiečių žemėse - Kubanėje ir prie Dono, taip pat mirusių kolektyvizacijos aukų, deportuojant juos į Sibirą. Pats Stalinas Jaltos konferencijos metu prisipažino Čerčiliui, kad priverstinė 1929-1933 metų kolektyvizacija atėmė iš jo per dešimt milijonų žmonių, kurių dauguma gyveno Ukrainoje. Kur dingo šie dešimt milijonų, kuo jie buvo kalti? Tiktai tuo, kad jie buvo ukrainiečiai: ukrainiečių proletarai, ukrainiečių žemdirbiai, teigė Ivan Bagrianyj Miunchene 1946 metais išleistame leidinyje “Kodėl aš nenoriu sugrįžti į SSRS?”
Jau 1928 metais Stalinas ir jo bendraminčiai pradėjo laikytis dirbtinės šalies industrializacijos bei priverstinės žemės ūkio kolektyvizacijos. 1928-1929 metų žiemą šalį ištiko eilinė derliaus kaupimo krizė. SSRS vyriausybės vadas O.Rykovas manė, kad būtina importuoti 80-100 mln. pūdų grūdų, bet politinis biuras atsisakė. Stalinas aplankė Sibiro apygardas, ir, įvykdžius plataus masto represijas, buvo surinktas planuotas grūdų kiekis. Opozicionieriai – M.Bucharinas O.Rykovas, M.Tomskis – buvo represuoti. 1929 metų lapkritį J.Stalinas, V.Molotovas ir L.Kaganovičius iškėlė prieš Ukrainos vadovybę užduotį – pervesti kaimą į socializmą ir užbaigti kolektyvizaciją per vienerius metus. Bet dėl valstiečio, kaip šeimininko, psichologijos ypatumų tai padaryti buvo praktiškai neįmanoma. Taip 1927 metų birželį buvo kolektyvizuota tik 1,4 proc. visų Ukrainos žemės ūkių, 1930 m. sausio 1 d. buvo teigiama, kad jau yra pasiekta 16,4 proc., o 1930 m. kovo 1d. – 62,8 proc.! Pats Stalinas dar 1929 m. lapkričio 7 d. pareiškė, kad šalyje jau įvyko “esminis pasikeitimas” žemės ūkio vystymesi, ir vidutinis valstietis “pasuko “Komunos” link” (Laikraštis “Ļšąāäą”, 1929 m. lapkričio 7 d.). Iš tikrųjų Ukrainoje 1930 m. birželio 1 d. buvo nacionalizuota (atimtas turtas, ištremta į Sibirą) 90 tūkst. ūkių, o per visus kolektyvizacijos metus – per 200 tūkst., nurodo laikraštis “Ļšąāäą” (1988 m. rugsėjo 16 d.).
Dar iki bado, per trejus metus – 1929–1931-aisiais iš Ukrainos buvo ištremta 4,3 mln. pasiturinčių valstiečių - geriausioji sugebančiųjų dirbti žemę gyventojų dalis.

Byloja istorijos faktai

Apie tai, kad badmetis buvo dirbtinis ir valdžios suplanuotas, kalba faktai:
1. Grūdų surinkimo planai, padiktuoti Maskvos, kasmet augo, neatsižvelgiant į realų derlių. 1930 metais iš Ukrainos buvo išvežta 33 proc. viso 23 milijonų tonų grūdų derliaus, t.y. 7,7 milijono tonų (481 milijonas pūdų) grūdų. 1931 metais duoklė irgi sudarė 7,7 milijono tonų grūdų. Tais metais visas derlius buvo tik 18,3 mln. grūdų. Be to, jeigu bendras grūdų derlius Ukrainoje sudarė 27 proc. nuo viso SSRS derliaus, tai grūdų surinkimo apimtis buvo 38 proc. visų SSRS surinktų grūdų. Išvada – Rusijoje ir kitose respublikose grūdų surinkimo normos buvo daug mažesnės negu Ukrainoje. Trečiojoje Ukrainos komunistų (bolševikų) partijos konferencijoje L.Kaganovičius ir V.Molotovas, atvykę iš Maskvos, nustatė, kad Ukraina turi surinkti 356 mln. pūdų be jokių išlygų. Tokį niekuo nepagrįstą planą per dvejus metus nepakeliamos duoklės išsekinti ūkiai iki 1932 metų pabaigos buvo įvykdę tik 71,8 proc. Už “sabotažą” ir grūdų surinkimo neįvykdymą Stalinas suvienytame VKP(b) ir CKK prezidiumo plenume pasiūlė duoti negailestingą atsaką į “valstiečių smūgį”. Matyt, tokiu negailestingu atsaku jis laikė dirbtinio bado organizavimą ir tolesnį valstiečių ištrėmimą: pavyzdžiui, iš Odesos srities 1932 metų gruodį, konfiskuojant visą turtą, iš Ukrainos buvo išsiųsta beveik iš 500 ūkių, o iš Dnepropetrovskio ir Charkovo sričių - po 1000 šeimų už, kaip teigė komunistų partijos dokumentai, “aktyvų ir piktybišką pasipriešinimą bei grūdų surinkimo buožių sabotažo organizavimą”1 .
2. 1932 metų rugpjūtį pagal Maskvos įsakymą Ukrainos SSR vyriausybė išleido įstatymą, kad kolūkių bei kooperatyvų turtas laikomas valstybiniu, o valstybinio turto vagystės bausmė galėjo būti sušaudymas vietoje arba priverstinė deportacija į SSRS šiaurę. Jau 1932 metų vasarą laukuose buvo pastatyti bokšteliai, kuriuose sėdėdami ginkluoti sargybiniai, daugiausia komunistai, komjaunuoliai, neturtingųjų valstiečių komitetų nariai, saugojo derlių nuo badaujančiųjų. Žinomi faktai, kai dėl trijų varpų, nuskintų kolektyviniame ūkyje, nuteisdavo dešimt metų tremties.
3. Pasienio geležinkelio stotyse buvo išdėstyti sustiprinti geležinkelio GPU būriai, kurie neišleisdavo badaujančių valstiečių iš Ukrainos, nepraleisdavo produktų iš Rusijos, o iš tų, kurie kirto sieną, produktus atimdavo.
4. Kad užkirstų badaujantiems Ukrainos gyventojams galimybę vykti į tas SSRS vietas, taip pat ir į kitas Ukrainos sritis, kuriose tokios valstybinės priemonės buvo mažiau įsigalėjusios ir kur badas nebuvo taip juntamas, RKP(b) bei UKP(b)organai išduodavo dekretus, kurie reikalavo turėti raštišką geležinkelio bilieto įsigijimo leidimą, ypač iš stočių pagal geležinkelio linijas iki sostinės ir kitų didelių miestų. Tuos, kurie važiavo be leidimo, išvarydavo iš traukinio ir konfiskuodavo visus maisto produktus, kuriuos jie vežėsi.
5. 1933 metais derlius gulėjo po atviru dangumi nesudorotas. Bejėgiai žmonės – o kaimai buvo beveik išmirę – nebuvo pajėgūs surinkti ir išvežti derliaus, ir jis degė, puvo krūvose arba nukrisdavo nenupjautas. Bet jį nuimti ar net prisiartinti prie jo buvo įstatymu iki mirties nuosprendžio draudžiama. Tai reiškė, kad Kremlius manė esą geriau, jog derlius supūtų, negu kad pamaitintų bejėgius, badaujančius, mirštančius žmones.
6. Istorija žino nemažai faktų, kai karo metu viena pusė bandydavo nugalėti kitą, taikydama badą kaip taktinę priemonę stovyklų, miestų arba kitų priešo dislokacijos vietų apsuptyje. Čia turime pavyzdį, kada priešu tapo tauta – ukrainiečių tauta. Tuo skaudžiau, kad badu marino valstiečius – pagrindinį žemės ūkio produkcijos gamintoją. Miestuose badas ne taip jautėsi, nes darbininkai gaudavo šiokį tokį davinį.
De jure šiai “derliaus surinkimo” akcijai, o de facto valstiečių ūkių apiplėšimui vadovavo komunistai bolševikai, žinomi iš istorijos kaip “25-tūkstantininkai”, dauguma atsiųsti iš Rusijos miestų, bet vis dėlto vykdytojai buvo vietiniai komunistai, komjaunuoliai, komnezamai2 . Ir tai buvo viena pačių piktybiškiausių ir veidmainiškiausių bolševikų partijos bei jos vado išmonių.
7. Bolševikų vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi nuslėpti badą nuo pasaulio. Radijas, spauda, literatūra, visos komunikacijos priemonės buvo griežtai cenzūruojamos. Bet kokie pagalbos iš užsienio bandymai buvo atmetami, net individualūs siuntiniai buvo sugrąžinami, o ypač maisto. Miestuose vykdavo specialiosios žmonių lavonų ir gyvųjų, bet ištinusių nuo bado staigaus pašalinimo operacijos iš visuomeninių vietų, centrinių kelių, geležinkelių. Žmonių mirties nuo bado, faktai buvo atmetami3 . Tokiu būdu Kremlius galėjo toliau tęsti genocido politiką, nebijodamas pasaulio bendruomenės protestų ir neprarasdamas diplomatinio pripažinimo.
Juo labiau kad po Prancūzijos ministro pirmininko Edvardo Erio vizito į Charkovą, tuometę Sovietų Ukrainos sostinę, Prancūzija atnaujino draugiškus santykius su SSRS, o netrukus ir JAV pripažino SSRS bei užmezgė su ja diplomatinius santykius. Tam tikslui pasidarbavo kai kurie Vakarų žurnalistai, kaip antai: anglas V.Diuranti, kuris dirbo leidiniui New York Times, L. Fisher, dirbęs leidiniui Nation. V.Diuranti penkiolika metų buvo New York Times korespondentu Maskvoje ir „daug padarė tam, kad sustiprintų Amerikos visuomenėje teigiamą požiūrį į SSRS diplomatinį pripažinimą“. Jie „tarnavo Maskvai ir slėpė badmečio Ukrainoje faktus“. „Diuranti nematė badmečio Ukrainoje, nes šito nenorėjo komunistinė Maskva“ (Laikraštis „National tribune“. Roman S. Goliath, NY, 1993) (Plačiau apie V.Diuranti ir su juo susijusią Pulitcerio premiją žr. P.Katino straipsnyje „Ginčas dėl premijos“, p. 14).
Apie badą Ukrainoje per savo diplomatinius kanalus žinojo taip pat ir Vokietija, ir Anglija, bet dėl naudos – žemų Sovietų Sąjungos siūlomų kviečių kainų – tylėjo. Ukrainos nacionalinio judėjimo – nacionalistų organizacijos – vadovas Jevhen Konovalec, turėjęs, be kita ko, ir Lietuvos pilietybę, kreipėsi į Tautų Lygą dėl padėties Ukrainoje. Į Tautų Lygos pasiūlymą padėti Ukrainai Sovietų Sąjunga atsakė, kad pranešimai apie badą – priešų prasimanymai.
Kaip matome, bado metu buvo įvykdyta trejopa izoliacija – kaimo nuo miesto ir geležinkelio ruožų, Ukrainos nuo kitų sovietinių „respublikų“ ir Ukrainos nuo viso pasaulio.

Badas – tik viena totalinio teroro dalis

Iki 1932 metų pabaigos daugumoje Ukrainos regionų badas pasiekė katastrofišką mastą, o 1933-iųjų pavasarį ir vasarą tapo totalinis – išmirdavo ištisi kaimai ir kaimo rajonai4 . Už tai, kad susiklostė tokia padėtis, Maskva apkaltino Ukrainos komunistų partiją ir Ukrainos mokslų akademiją. VKP(b) CK paskyrė ir nusiuntė į Ukrainą savo emisarą P.Postyševą. Nepaisant to, kad jis buvo tik antrasis UKP(b) sekretorius ir Charkovo srities komiteto sekretorius, P.Postyševas faktiškai turėjo Stalino pavaduotojo Ukrainoje teises, o jo tikslas buvo užbaigti derliaus nuėmimą, vykdant negailestingą kovą su „ukrainietišku nacionalizmu“. Kitaip tariant, jis turėjo užbaigti Kremliaus akciją iki jos logiškos pabaigos, ką iš karto ir pradėjo daryti.
Verta pažymėti, kad šis nežmoniškas ir negailestingas dirbtinai organizuotas badmetis buvo tik nedidelė dalelė visuotinių J.Stalino ir jo komunistinės klikos inspiruotų ir suplanuotų visos ukrainiečių tautos žudynių. Šis naikinimas turėjo užbaigti visą Maskvos bolševizmo teroro veiksmų bei akcijų kompleksą, kurį sudarė trys etapai bei kitos akcijos:
Pirmasis etapas – Ukrainos Autokefalinės Stačiatikių Bažnyčios ir dvasininkijos sunaikinimas 1929 metais bei jos priverstinis prijungimas prie Maskvos patriarchato 1930-aisiais.
Antrasis etapas – masinis Ukrainos demokratinės inteligentijos sunaikinimas, fabrikuojant teisminį procesą prieš Ukrainos išsilaisvinimo sąjungą, 1929-1930 metais.
Trečiasis etapas – masinis inteligentijos „išvalymas“ 1931-1932 metais, kuomet buvo išsiųsti iš šalies žymūs akademikai M.Hruševskyj, M.Javorskyj; uždaryta per dešimt mokslinių institutų, o jų vadovai, taip pat tautos sielos puoselėtojai – rašytojai, menininkai, filosofai, mokslininkai bei tautiniai politikai - ištremti ar kitaip sunaikinti. Elito naikinimo mastas buvo nukreiptas prieš Ukrainos kultūrą ir mokslą. Buvo uždrausta viskas, kas buvo ukrainietiška, – nuo naujų mokslo sričių teorijų iki naujos ukrainiečių kalbos rašybos ir teatrų.

Atgarsiai pasaulyje

Teroras prieš Ukrainą buvo patvirtintas ir užsienio istoriografijoje, konkrečiai JAV Kongreso komisijos dėl bado Ukrainoje ataskaitos, atliktos badmečio Ukrainoje 50-osioms metinėms paminėti, išdavose: „… nuo 1932 metų gruodžio badas buvo susietas su kampanija prieš ukrainietišką buržuazinį nacionalizmą, kurio pasekmė praktiškai buvo sunaikintas Ukrainos elitas“ (Dž. Meis, Ataskaita JAV Kongresui, „Commission on the Ukraine Famine“. Washington, 1988).
Dž. Meis pateikė ir tokį komentarą: „Maskva susiejo Ukrainos valstiečius su ukrainietišku nacionalizmu kaip pavojų Maskvos imperiškiems interesams. Stalinas, Kaganovičius, Postyševas ir kiti Maskvoje suplanavo Ukrainos valstiečių, kaip sąmoningo nacionalinio sluoksnio, sunaikinimą ir negailestingai tai įvykdė Ukrainoje 1932-1933 metais, sukūrę dirbtinį badą“. Su tokiu teiginiu šio leidinio numerio puslapiuose sutinka ir kitas autorius R.Conquest: „…Maskva suplanavo badą Ukrainoje tam, kad sunaikintų Ukrainos valstiečius kaip nacionalinį bastioną. Ukrainos valstiečius naikino ne dėl to, kad jie buvo valstiečiai, bet todėl, kad buvo ukrainai valstiečiai“.

Priešas – Ukrainos tauta ir jos elitas

Likviduodamas NEP (naują ekonominę politiką), Stalinas turėjo ketinimą iš karto likviduoti ir Ukrainos tautos pasiekimus, kurie tuo metu kultūros srityje žymiai viršijo ir nustūmė į šešėlį Rusijos pasiekimus. Pagal Stalino įsaką GPU perėmė tai į savo rankas ir iš karto pradėjo veikti.
Ukrainos Autokefalinę Stačiatikių Bažnyčią, religinio ir tautinio auklėjimo šaltinį, apkaltino nacionalizmu ir tuo pagrindu likvidavo, turtą konfiskavo, bažnyčias uždarė arba sugriovė. Tūkstančius jos tarnautojų, vadovaujamų metropolito Lypkivskio, 40 vyskupų, 20 tūkst. šventikų bei vienuolių GPU/NKVD fiziškai sunaikino.
1929 metų liepą įvyko pirmieji Ukrainos nacionalinės patriotinės inteligentijos areštai. Beveik penkiems tūkstančiams žmonių buvo inkriminuota Ukrainos išsilaisvinimo sąjungos, kuri faktiškai neegzistavo, byla. Buvo surengtas parodomasis procesas, kurio metu teismo buvo nuteisti akademikai Jefremovas, Slavčenko, rašytojai Durdukivskyj, Nikovskyj, Staryckyj-Černichivskyj, mokslininkai ir kt. Visi jie buvo nuteisti ilgiems įkalinimo terminams Sibiro ir Solovkų koncentracinėse stovyklose, kuriose po kiek laiko dingo be žinios.
Kartu su UIS likvidavimu vyko „buožių, kaip klasės, likvidavimas visuotinės kolektyvizacijos pagrindais“. Tai reikšdavo totalinį pasiturinčių valstiečių apiplėšimą, visų jų pragyvenimo priemonių atėmimą, taip pat ir darbo įrankių, po to vykdavo įkalinimas ir ištrėmimas iš Ukrainos į specialiąsias gyvenvietes Rusijos šiaurės rajonuose ir Sibire. Tik pagal tuometę statistiką, kurią visada falsifikuodavo, tokio „buožių likvidavimo“ proceso aukomis Ukrainoje tapo 200 tūkst. valstiečių ūkių, t.y. mažiausiai 1 200 tūkst. valstiečių. Pagal tų, kas išgyveno, liudijimus, mažiausiai pusė visų ištremtųjų žuvo pirmais ištrėmimo metais nuo bado, šalčio, epidemijų ir žiauraus nežmoniško režimo koncentracijos stovyklose, „specialiose gyvenvietėse“. Tie, kas išgyveno, dauguma ateinančiose kartose buvo asimiliuoti ir prarasti Ukrainai visiems laikams. Taip, „rusų šalyje padidėjo nuo 77 791 tūkst. 1926 metais iki 99 592 tūkst. 1939 metais, t.y. 28 proc. Palyginti per tą patį laikotarpį tadžikų padidėjo 26 proc., uzbekų – 24 proc., o kirgizų – 16 proc., nors jų gimstamumo lygis labai viršijo gimstamumą europinėje SSRS dalyje.
1933-ieji buvo patys aktyviausieji bolševikų-šovinistų valdymo metai, puolant Ukrainos tautą dėl jos pasiekimų, negailestingai naikinant šio vystymo vadovus bei dalyvius. Tų metų pavasarį, esant didžiausiam Ukrainos valstiečių mirtingumui nuo bado, prasidėjo masiniai Ukrainos nacionalinio, kultūrinio, ūkinio, valstybinio ir politinio gyvenimo žymiausių žmonių sušaudymai – be jokio teismo, be jokių įstatymų ar juridinių normų prisilaikymo – pagal vadinamųjų „trijulių“ sprendimus. Būtent tada, atsiradus P.Postyševui, prasidėjo partinių ir administracinių darbuotojų „valymas“, areštai ir daugmaž tautiškai sąmoningų Ukrainos komunistų sušaudymai; ypač tų, kurie atėjo iš kitų politinių organizacijų, pvz., borotbistų, ukristų, ir t.t. 75 proc. vietinių sovietų vadovų, 80 proc. vietinių partinių komitetų sekretorių buvo atleisti iš pareigų. Didesnė jų dalis, taip pat ir eiliniai komunistai, išvaryti iš partijos „valymo“ metu, buvo areštuoti ir sušaudyti arba deportuoti į koncentracijos stovyklas.
1935 metų pavasarį pagal GPU nutarimą buvo sušaudyti 35 Ukrainos žemės ūkio reikalų liaudies komiteto vadovaujantys asmenys, taip pat F.Konaru-Palaščuk, kuris buvo apkaltintas esą priklausęs pogrindžio Ukrainos karinei organizacijai. Masiniai areštai įvyko Ukrainos mokslų akademijoje, buvo sunaikinti jos Istorijos ir Literatūrologijos institutai. Protestuodamas prieš Maskvos tautos naikinimo politiką, tragiškai baigė savo gyvenimą vienas žinomiausių Ukrainos 1920 metų tautino atgimimo veikėjų, šūkio „Šalin nuo Maskvos“ autorius Mykola Chvyliovyj. Švietimo ministras Mykola Skrypnyk nusišovė, tokiu būdu atsakydamas į Maskvos reikalavimą prisiimti kaltę dėl veiklos tautiškumui išsaugoti ir kapituliuoti prieš naują šovinistinį-terorinį totalinės rusifikacijos kursą.
Po 1933 metų GPU-NKVD susidorojimų sumažėjo, nors sąlygiškai jie nustojo tik po tirono mirties. Tokiu pavyzdžiu gali būti visos Ukrainos vyriausybės - jau sovietų – ir pirmojo sekretoriaus P.Liubčenko bei viso Ukrainos komunistų partijos centro komiteto sunaikinimas 1937 metais.
Vėliau susidorojimai pakeitė kryptį – į idėjinį, tautinį ir kalbinį genocidą – ir tęsėsi iki pat SSRS žlugimo, o jų reliktai prisimenami iki šiol. Beje, „bausmės kalavijas“ neaplenkė ir atsakingų už šiuos susidorojimus aktyvių veikėjų – pirmasis UKP(b) sekretoriaus Stanislavas Kosioras ir jo dešiniosios rankos, Maskvos emisaro Pavelo Postyševo. Pirmasis buvo sušaudytas 1939 metais, kai „prisipažino“ šnipinėjęs Lenkijos naudai, o kitą dar 1937 metais pervedė į antraeiles pareigas Rusijos Federacijoje, kur jo pėdsakai dingsta.
Reikia paminėti, kad dirbtinio bado bėda užgriuvo ne tik Ukrainą, bet taip pat Pavolgį, Šiaurės Kaukazą, Kazachstaną. Vis dėlto būtent tokiu būdu ukrainiečių tauta ir pirmiausia jos tautinio savitumo puoselėtojai – Ukrainos valstiečiai ir Ukrainos inteligentija – 1929-1939 metais įvairiomis totalitarinėmis ir teroro priemonėmis buvo palikti be elito, sunaikinus labiausiai tautiškai sąmoningus, labiausiai aktyvius, ūkiškus ir darbingus žmones.

Teroro vardas – genocidas

Šis teroras, kurio aukomis tapo per dešimt milijonų „gyvųjų ir dar negimusiųjų“5 mūsų tautiečių, buvo prieš Ukrainą nukreiptas, suplanuotas ir įvykdytas tautos sunaikinimas, kurį SSRS vadovai ciniškai vadino “galutiniu ukrainiečių klausimo sprendimu” ir kuris civilizuotame pasaulyje yra žinomas kaip genocidas. JAV Kongreso komisijos ataskaitoje ( Commission on the Ukraine Famine, Washington, 1988) akcentuojama: „J.Stalinas ir jo aplinka 1932-1933 metais įvykdė genocidą prieš ukrainiečius”. Vienas ataskaitos autorių, R. Conquest, leidinyje “The Harvest of Sorrow” (N.J. 1987) pastebi: „Nėra ypač svarbu, ar formaliai aprašyti įvykiai atitinka vieną ar kitą šio (genocido – aut. pastaba) apibūdinimą. Nes neįmanoma prieštarauti, kad prieš ukrainiečių tautą buvo vykdytas nusikaltimas. Kankinimo rūsiuose, priverstinio darbo stovyklose ar badaujančiuose kaimuose vienas po kito buvo vykdomi nusikaltimai prieš milijonus žmonių, kurie sudarė šią tautą”.
Jeigu kas norėtų nagrinėti dirbtinį badmetį Ukrainoje, turėtų žinoti, kad egzistuoja įvairios teorijos, kurios bando paaiškinti jo priežastis. Labiausiai paplitusi yra teorija apie Ukrainos valstiečių pasipriešinimą priverstinei kolektyvizacijai. Bet, kaip matome, teroras prieš ukrainiečių tautą prasidėjo žymiai anksčiau ir pasibaigė žymiai vėliau už vadinamąjį kolektyvizacijos periodą. Akivaizdžia šio proceso iliustracija galėtų būti žinomas SSRS vadovų Berijos ir Žukovo 1945 metų įsakas apie visišką ukrainiečių tautos deportaciją. Laimei, visai Ukrainai neužteko vagonų...

Žuvusiesiems atminti

Dėkui Dievui, kad tokia tragedija atsitinka ne kiekvienai tautai. Žinoma, kiekvienam sąmoningam savo tautos kultūros puoselėtojui ar atstovui jo tėvynės tragedija yra skaudžiausia. Bet skausmas, kaip ir ašara, apvalo ir veda prie tiesos. 70 metų žmogui – ištisas gyvenimas, tautai – trys kartos, istorijai – akimirka. Turime pripažinti tai, kad šių praradimų pasekmes, savo autentiškumo ir savasties praradimus, kaip ir daugelį kitų savo istorijoje, ukrainiečių tauta išgyvena ligi šiol. Ar įmanoma viską iš naujo atgauti ir atrasti save? Tai ne tik kad įmanoma, bet ir būtina, nes ir Ukraina, ir Lietuva, kaip ir lietuvis ar ukrainietis, arba koks kitas žmogus ar tauta, turi Dievo duotą laisvę.
„Ir pirmas žingsnis šiame kelyje“, – akcentuojama Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios kreipimesi, – turi tapti amžinų tiesų sugrąžinimas žmogui, tiesų, kurių simboliu – o ypač ukrainiečiams – yra žemė. „Karta praeina ir karta ateina, o žemė stovi per amžius“ (Koh 1,4). Reikia, kad būtų atnaujintas žmogaus santykis su žeme, sugrąžintas žmogaus savigarbos, teisingumo ir stabilumo jausmas, kas suteiktų jam galimybę surasti atitinkamą vietą darbui ir gauti už jį priklausantį atlygį. Žemė ir visi jos turtai – tai Dievo dovana tautai, kurią ji turi valdyti pagal Dievo valią“.
1984 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbė lapkričio 4 dieną Ukrainos badmečio atminties diena Vašingtone.
Paminklai badui Ukrainoje atminti iki 1989 metų buvo atidengti Anglijoje (1), Australijoje (1), JAV (2), Jeruzalėje (1), Kanadoje (3), o Ukrainoje, Kijeve, muziejus ir paminklas – 1992 metais.
1984 metais Pasaulio ukrainiečių komiteto badmečiui nagrinėti pastangomis buvo sukurtas dokumentinis filmas “Sielvarto pjūtis” (režisieriai Jaroslav Novyckyj ir Jurij Luhovyj), kuris 1985 metais gavo Niujorko festivalio auksinį apdovanojimą.
„Akivaizdžiau negu anksčiau, – sakė JAV prezidentas Dž.Bušas, kreipdamasis į Amerikos ukrainiečius 2002 metų lapkritį, – mes pripažįstame didvyrišką Ukrainos tautos kovą, kuri vyko prieš 70 metų, kai mirė milijonai žmonių dėl to, kad pasipriešino brutaliam Stalino režimui. Mes gerbiame jų atmintį ir pažadame niekados nepamiršti jų kentėjimų. JAV ir toliau palaiko laisvą ir nepriklausomą Ukrainą, jai įgyvendinant demokratines struktūras, rinkos ekonomiką ir visapusišką pagarbą žmogaus teisėms. Tokios mūsų pastangos padės garantuoti, kad joks panašus nužmogėjimas, kaip 1932-1933 metų badas, jau daugiau niekados neištiktų ukrainiečių.6
Pažangūs Ukrainos deputatai kreipėsi į JTO, kad 1932-1933 metų badas būtų šios organizacijos pripažintas kaip genocidas prieš ukrainiečių tautą, o Ukrainos diplomatai savo prašyme JTO Generalinei Asamblėjai siūlė 2003 metais pagerbti badmečio Ukrainoje aukas.
Lapkritį Romoje, kaip pranešta Jono Pauliaus II atsakyme Ukrainos Parlamento pirmininko V.Litvin, bus paaukotos šv.Mišios žuvusiesiesiems ir nukentėjusiesiems nuo 1932-1933 metų bado atminti.
Kas neabejingas skaudiems praeities įvykiams, tepagerbia nekaltai žuvusiųjų atminimą ir pasimeldžia už juos.
„Taigi Dievui – padėka, žuvusiesiems – amžinas atilsis, gyviesiems – doras gyvenimas, o dar negimusiesiems – geresnė dalia!“

1 Čia ir toliau cituojama iš leidinio „1932-1933 metų badas Ukrainoje: istorikų akimis, dokumentų kalba. Istorijos instituto prie UKP CK leidinys“ Kyjiv, 1990.
2 Komnezamas (Źīģķåēąģ – Źīģiņåņ ķåēąģīęķčźiā, ukr. kalba) – beturčių valstiečių, pritariančių komunistų partijos veiksmams, pavadinimas (Stalino NEP politikos laikais dauguma beturčių Ukrainos kaimuose buvo apsileidę, nenorintys dirbti,– aut. pastaba).
3 Klasės kovos formos esant bado faktams. „...turi vietą provokaciniai bandymai sukelti dirbančiųjų protestus. Taip mieste Bila Cerkva, prie gamyklos „Gegužės 1-oji“, nežinomi asmenys paliko šešis lavonus, o prie gamyklos Ukrplodoovoči (Ukrainos vaisiai ir daržovės – aut. vertimas) – lavonus penkių žmonių , kurie numirė nežinia dėl ko. UK(b)P Informacinės siejos grupės vadovas.
4 Iš kai kurių tų dienų komunistų partijos darbuotojų pranešimų:
a) Per vasarį ir pirmą kovo dekadą badas apėmė 173 gyvenvietes iš 139 rajonų. Per šį laiką nuo jo mirė 2487 žmonės, 17308 serga sunkiomis ligomis. Užfiksuota 28 kanibalizmo atvejai. Ypač sudėtinga situacija su maisto produktais yra Dniepropetrovsko, Kijevo, Donecko, Vinicos srityse.
b) Nuo 1933 metų pradžios iki balandžio 15 dienos tik Kijevo srities rajonuose numirė 27 809 žmonių.
c) Nereti atvejai, kai tėvai, likę gyvi, vartoja maistui mirusiųjų nuo bado vaikų lavonus. Štai tokie duomenys: kovo 1-ąją – 9 atvejai, balandžio 1-ąją – 58, gegužės 1-ąją – 132, birželio 1-ąją – 221.
d) Kaimas Čepyšky, kurį sudaro 500 sodybų, pavirto į dykumą. Namą, kur gyventų žmonės, aptinka per 3-4 sodybas. Rytais dūmų iš kaminų nesimato. Nuo kovo iki gegužės 30 dienos kaime mirė daugiau negu 300 žmonių.
Kaime Vovčyj Jar, kurį sudaro 800 sodybų, kasdien miršta nuo 8 iki 12 žmonių. Per mėnesį mirė daugiau negu 2500 žmonių. Kaime aptikti du kanibalizmo atvejai (iš asmeninio Charkovo GPU viršininko laiško Ukrainos GPU pirmininkui).
e) “Kaime Stepkivci aptiktas kanibalizmo atvejis. Beturtis kolūkietis M., 34 metų, kuris ilgą laiką badaudavo ir maitinosi padvėsusiais arkliais bei kt. (1933 m. – aut.) balandžio 27-osios naktį užmušė savo dvejų metų vaiką, supjaustė į gabalus, žmona virė ir maitinosi jie dvi dienas. Po to jis norėjo užmušti ir antrą ketverių metų vaiką, bet žmona prieštaravo.
5 „gyvųjų ir dar negimusiųjų“ - žodžiai iš Ukrainos poezijos klasiko Taraso Ševčenkos eilių.
6 JAV ukrainiečių tinklapis www.brama.com, 2002 m. lapkritis.
7 Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vadovo, kardinolo Liubomyr Husar kreipimasis į tikinčiuosius ir visus geros valios   žmones, minint badmečio Ukrainoje 70-ąsias metines. Lviv, 2002 m., lapkritis.

Jurij PANKIV, Vasil KAPKAN

***

Lietuvoje veikia septyniolika registruotų ukrainiečių organizacijų, tarp jų – viena anksčiausiai pradėjusių savo veiklą atgimstančioje Lietuvoje – Lietuvos ukrainiečių bendrija (ji buvo įregistruota 1988 m. gruodžio 8 d. prie Lietuvos kultūros fondo, jo pirmininkui profesoriui Česlovui Kudabai padedant. Jos įkūrimą įkvėpė ir prasidėjęs Atgimimas, ir bandymas tęsti 1928-1936 metais laikinojoje Nepriklausomos Lietuvos sotinėje – Kaune – gyvavusios lietuvių-ukrainiečių bendrijos tradicijas.
1989 m. lapkričio 28-29 dienomis įvyko konferencija, kuomet bendrija suvienijo ukrainiečius iš Klaipėdos, Kauno, Mažeikių, Elektrėnų, Jonavos ir Vilniaus bendrai kultūrinei veiklai (ji yra tęsiama ligi šiol).
1990 metais iš pritarančių Lietuvos ir Ukrainos Atgimimo tikslams buvo įsteigta ir Sąjūdžio rėmimo grupė. Šalia tiesioginio dalyvavimo įvairiuose renginiuose bei mitinguose abiejose šalyse, vienas jos nuveiktų darbų – tai 1990 m. sausio 22 d. “Gyvosios grandinės Ukrainos vienybei1 ” akcija Vilniuje, kuomet buvo solidarizuojamasi dėl visame pasaulyje bei Ukrainoje gyvenančių ukrainiečių vienijimosi.
Ukrainiečių kultūrinės organizacijos įkurtos dar ir Visagine, Jonavoje, Panevėžyje. Tarp vėliausiai įkurtų ukrainiečių organizacijų – Lietuvos ukrainiečių moterų sąjunga, Lietuvos ukrainiečių medikų sąjunga. Yra ir bendrų su Lietuvos inteligentais organizacijų – Lietuvos ukrainistų asociacija, Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacija.
Savo kultūrinėms šaknims išsaugoti ukrainiečiai turi dainų ir šokių ansamblius, sekmadienines mokyklėles (Vilniuje, Visagine, Klaipėdoje, Jonavoje). Ketinama atidaryti Ukrainiečių kalbos katedrą Vilniaus universitete, taip pat mokyklas Kaune ir Panevėžyje.
Veikia kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir sostinės – Vilniaus – graikų apeigų katalikų (arba unitų) Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje (kun. Pavlo Jachimec, OSBM2 ), jos branduolys – tėvų Bazilijonų vienuolynas, šio tikėjimo bendruomenės yra dar trijuose miestuose.
Kas antrą penktadienį 17 val. per antrąją Lietuvos radijo programą rengiama ukrainiečių laidelė “Źąėčķīā³ ćšīķą”, o kiekvieną sekmadienį 8 valandą per Lietuvos televizijos I programą – laida ukrainiečiams “Ņšåģį³ņą”. Prie Švč. Trejybės parapijos jau trečius metus leidžiamas religinis kultūrinis laikraštis “Ļąšąō³˙ėüķå Ńėīāī”.
Lietuvą su Ukraina sieja ir bendros valstybės – LDK – šio dar gerai mūsų šalių istorikų, religijotyrininkų bei kultūrologų neištirto Europos fenomeno ir abiejose tautose žinomų asmenybių vardai – P.Orlik, Maironis, T.Ševčenko, V.Krėvė-Mickevičius, E.Konovalec ir daugelis kitų.
Paskutinio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena apie vienas procentas ukrainiečių, daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine.

Apie šios studijos autorius

Jurij Pankiv – vienas pirmosios ukrainiečių organizacijos - Lietuvos ukrainiečių bendrijos – įkūrėjų, Vilniaus bendrijos informacinio biuletenio “Prolisok” (1989 -1993 m.) redaktorius, 14 metų sukaktuves šiemet balandžio 14-ąją minėjusios radijo laidelės ukrainiečių kalba žurnalistas ir redaktorius.
Vasil Kapkan – Lietuvos ukrainiečių bendrijos įkūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas, vienas Pasaulio žmogaus vardą 1992 metais gavusių Lietuvos piliečių, religijos ir kultūros laikraščio “Parapijos žodis“ prie Švč.Trejybės (graikų apeigų) bažnyčios žurnalistas ir redaktorius.

1 1919 metais, kai trumpą laiką egzistavo dvi – Rytų ir Vakarų – Ukrainos respublikos, sausio 22 d. su jų prezidentais pasirašė Ukrainos vienybės aktą.
2 OSBM - priklausomybė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui (Ordo Sancti Basilii Magni). Šis ordinas, kuris sudaro besivystančios Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios pagrindą, prieš 400 metų yra įkurtas Vilniuje ir suformuotas LDK žemėse.

© 2003 "XXI amžius"