Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Keliai, vedantys į Šiaurės Skalvą

Vytenis ir Junona Almonaičiai bei Robertas Keturakis knygos pristatyme

Ričardo Šaknio nuotrauka

Neseniai knygynuose pasirodė nauja istoriko, VDU dėstytojo Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knyga „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, kurią autoriai dedikavo keliautojui Sauliui Griciui atminti. Nors knygos sudarymas atitinka kelionių žinyno formą, ji yra skirta visiems besidomintiems Lietuvos istorija ir kultūros paveldu. Tai netradiciškai išsamaus turinio knyga, kurioje gausu istorinių žinių apie Mažosios Lietuvos etnokultūrinės srities dalį – Šiaurės Skalvos regioną. Žinyne aptariama krašto gamta, istorija, būdingiausi kultūros bruožai, istorijos ir kultūros paminklai.
Knygos pristatyme, kuris vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, vakaro vedėjas Robertas Keturakis kalbėjo: „Keliaudami po savo gimtąjį kraštą, visų pirma atrandame save, o paskui ir Lietuvą. Ši knyga – tai kelionė žmogaus, kuris jau atrado save, savo kraštą, šaknis ir dabar nori visu tuo pasidalyti, papasakoti tiksliai ir išsamiai“.
Anot vakare kalbėjusio istoriko, VDU doc. dr.Antano Kulakausko, džiugu, kad atsinaujina pažintinių knygų apie gimtąjį kraštą leidyba. „Sovietmečiu šia sritimi domėjosi tik Česlovas Kudaba, bet ir tai nebuvo gilios analizės, kurios gimtų apvaikščiojus kiekvieną žemės lopinėlį, apčiupinėjus kiekvieną akmenį. Gal tokiai analizei trukdė laikotarpis, gal tiesiog nebuvo poreikio. Šiandien tokių knygų poreikis yra ryškus. Džiugu, kad juntama prasmė remti pažintines knygas. Be tokio rėmėjų suvokimo šis leidinys nebūtų pasirodęs. Didžiuojuosi autoriais ir jų krašto pažinimu, kuris visuomet susijęs su meile. Norint mylėti, pirmiausia reikia pažinti. Ši knyga yra puiki galimybė mums suvokti, kad čia gera ir įdomu gyventi, kad čia – Lietuva ir mūsų pasaulis“.
Geriausias būdas susipažinti su savo kraštu, gentimi yra kelionės. Anot J.Almonaitienės, šios knygos idėja ir gimė keliaujant. „Istorijos tyrinėtojai vartoja terminą „gyvoji istorija“. Šis terminas tinka ir mūsų knygai, nes visos žinyne minimos vietos yra mūsų pačių aplankytos. Stengėmės aprašyti tai, kas dar yra išlikę, ką galima pamatyti, pačiupinėti. Sukaupėme daug istorinės medžiagos, patys tyrinėjome, ieškojome, nepasikliaudami vien tuo, kas buvo anksčiau aprašyta“, - sakė J.Almonaitienė.
Kad tokios knygos reikalingos ir įdomios skaitytojams, autoriai įsitikino išleidus V.Almonaičio knygą „Ką šniokščia jūros rėvos“, kuri gimė baidarėmis plaukiant jūros baseino upėmis. Jau rengiant minėtą knygą apie Šiaurės Skalvos regioną, buvo surinkta nemažai medžiagos. Be to, dar 1988 metais Almonaičiai po šį kraštą buvo surengę žygį pėsčiomis, o surinktą medžiagą publikavo tuometiniame „Lietuvos pionieriuje“. Autorius patraukė savitas šių vietovių kultūrinis ir istorinis paveldas, kuris šiandien yra sunykęs ir mažai tyrinėtas. Šiaurės Skalva vystėsi skirtingai nuo Žemaitijos, Suvalkijos ir kitų regionų, todėl autoriai norėjo atkreipti į tai dėmesį, po Antrojo pasaulinio karo naujai atsikrausčiusiems gyventojams norėjo parodyti šio krašto šaknis.
V.Almonaičio teigimu, pastaraisiais metais Lietuvoje vyksta etnokultūrinių sričių braižymas. Prieš kelerius metus buvo išskirtas Žiemgalos regionas, o dabartinė jų idėja – kad Šiaurės Skalva būtų suformuota kaip atskira sritis. Šia knyga autoriai ir siekė išsklaidyti mitą, kad Lietuvoje yra tik keturi etnokultūriniai regionai.
Anot V.Almonaičio, visuomenėje vyrauja požiūris, kad Šiaurės Skalva yra vokiškas kraštas, tačiau 1905 metais 54,3 proc. vietinių gyventojų save pripažino lietuviais. Žvelgiant į istoriją, vokiečių tyrinėtojai, norėdami pateisinti kryžiuočių užkariavimą, atkakliai ieškojo argumentų, įrodančių, kad skalviai buvo viena iš prūsų genčių. Tuo tarpu lietuvių mokslininkai įrodinėjo, kad skalviai buvo vakarų lietuviai. Pastaruoju metu įsigali V.Mažulio, Z.Zinkevičiaus ir kitų tyrinėtojų nuomonė, kad skalviai buvo tarpinė gentis tarp lietuvių ir prūsų, turėjusi ir vienokių, ir kitokių kultūrinių bruožų.
Kaip pasakojo knygos autorius, XIII amžiuje kryžiuočių nukariauti skalviai tapo Ordino pavaldiniais, tačiau daug jų pasitraukė į Lietuvos valstybę ir sudarė net atskirą administracinį vienetą – Skalvių vaitystę. Tokių skalvių gyvenviečių Lietuvoje buvo ne viena. Skalviai gyveno prie Paštuvos (Kauno r.), Ragainės ir Tilžės apylinkėse. Pastarajam miestui plečiantis, skalviai buvo ištremti už Nemuno, kur įkūrė Prūselių kaimą. XVI a. antroje pusėje dauguma skalvių sulietuvėjo, kiti suvokietėjo, bet istorinis Skalvos pavadinimas išliko dar daug šimtmečių. V.Almonaičio teigimu, „Šiaurės Skalvos vardas, apibūdinant Lietuvos Respublikai priklausančią šiaurinę skalvių žemės dalį, galėtų būti vartojamas ir šiandien. Juk išliko šio regiono materija, bylojanti dvasinę šių kraštų kultūrą, kurią ignoruoti šiandien yra nelogiška. Vienintelį dalyką, kurį galime padaryti, tai išsaugoti tą, kas mums dar liko“.

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija