Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Knyga apie Vilniaus bernardinų bažnyčią

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje vyksta intensyvus dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. Tiems, kurie per Lietuvos televiziją matė šiemetę Velykų misteriją, transliuotą iš šios bažnyčios, matymo erdvę padės praplėsti ką tik išėjusi knyga „Vilniaus bernardinų bažnyčia“, gausiai iliustruota nuotraukomis iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio muziejų, Kultūros paminklų paveldo archyvo fototekos, pranciškonų bei asmeninių archyvų. Tekstą parašė menotyrininkė Rūta Janonienė. Redaktorius ir įvadinio straipsnio autorius – brolis Julius Sasnauskas, OFM. Jis pastebi, kad Bernardinų bažnyčia stovi ypatingoje vietoje. Čia pat Vilnelė, Sereikiškių parkas, Adomo Mickevičiaus skverelis, kur 1987 metais įvyko pirmasis laisvės mitingas, čia pat sesuo Šv. Ona. Tačiau „viduje dar daugiau polėkio ir žaismės, nors pranciškoniškai paprasta, rimta, nesaldu. Viskas, matyt, dėl pačių bernardinų, kūrusių bei globojusių tą vietą. Elgetautojų, atgailautojų ordinas, o vis tiek niekad neslėpė, kad moka mylėti grožį, laisvę, gyvenimą“.
Knygos pristatymas įvyko balandžio 24 dieną koplyčioje. Teksto autorė R.Janonienė papasakojo, kad ji Vilniaus bernardinų bažnyčia susidomėjo prieš dešimt metų, kai jos vyras Palemonas pradėjo atidenginėti bažnyčios freskas. Ji sakė: „Argi aš rašiau istoriją? Rašė Dievas per įvairius žmones. Man teko tik surasti, perskaityti tai, kas buvo parašyta apie vieną gražiausių gotikos paminklų Lietuvoje, susieti su Bažnyčios istorija“. Jai labiausiai patinkanti koplyčia, esanti gotikinės bažnyčios šventoriuje. Praveri duris į bažnyčią ir ant sienos pamatai nuostabias freskas: šv. Kristoforą ir šv. Jurgį.
Brolis J.Sasnauskas pastebėjo, kad ši bažnyčia, penkiasdešimt metų uždaryta, išdaužytais langais, išlaužtomis durimis, išniekintais altoriais, nepasiekiama tikintiesiems, egzistavo. Ji kėlėsi kartu su sužalota žmonių sąmone. Pamaldos prasidėjo griuvėsiuose, tarp pastolių. Brolis Astijus priminė, kad dvasinis ryšys išliko per penkis šimtus metų, kai XV amžiuje pakviesti į Vilnių atvyko penkiolika bernardinų, kurie čia pamatė vargą, ašaras ir norėjo bėgti. Tačiau žmonės juos pamilo, ir jie pasiliko.
Vytauto Ališausko nuomone, Vilniaus bernardinų bažnyčioje gerai sugyvena visos epochos. Čia gotika nubarstyta baroko purslais. Broliai pranciškonai, sugrįžę į laikinai prarastus savo namus, išlaiko bernardinų dvasią, rūpestingai tvarko tai, kas buvo suniokota.
Knyga „Vilniaus bernardinų bažnyčia“ išleista Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos lėšomis. Tikimasi apie šią bažnyčią parengti ir išleisti monografiją.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija