| Ginčai
dėl premijos
Po daugelio metų
Amerikos žurnalistų ir rašytojų
sluoksniuose kilo didelis sujudimas. Daugelis JAV laikraščių tai
vadina net skandalu. Atsidūrė pavojuje pati garbingiausia ir labiausiai
vertinama Pulitcerio premija, skiriama geriausiems žurnalistams
ir rašytojams. Mat keliolika visuomeninių organizacijų, daugiausia
jungiančių išeivius iš buvusios Sovietų Sąjungos, griežtai pareikalavo,
kad Pulitcerio premijų komitetas atimtų šį garbingą apdovanojimą
(po mirties) iš 1932 metų Pulitcerio premijos laureato tuomečio
laikraščio New York Times korespondento Volterio Diuranti. Visuomeninių
organizacijų reikalavimas grindžiamas pirmiausia vienu dalyku: Už
sovietinės tikrovės pagražinimą. Ieškovai primena, kad V.Diuranti,
ilgą laiką dirbęs New York Times korespondentu Maskvoje ir šio
laikraščio biuro vadovu, sąmoningai ignoravo savo reportažuose ir
straipsniuose iš Sovietų Sąjungos tokius dalykus, kaip masinės stalininės
represijos specialiai sukeltą baisų badą Ukrainoje XX a. trečiojo
dešimtmečio pradžioje, pagaliau Stalino organizuotus buvusių bendražygių
teismus, apie kuriuos labai daug rašė to meto didžioji Vakarų Europos
spauda, kuri, beveik be išimties, su pasibaisėjimu rašė apie šias
sufabrikuotas bylas. Netgi gana atsargūs Sovietų Sąjungos atžvilgiu
Europos laikraščiai, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos diplomatijos
oficiozas Temps, vedamajame rašė: Kokia moralinė bedugnė skiria
demokratinę tvarką nuo autoritarinės, kuri po komunizmo priedanga
yra įkurta Rusijoje ir toli pralenkia baisiausias tironijas, kurias
tik žino pasaulio istorija. Beje, šio prancūzų laikraščio straipsnio
ištraukas 1938 m. kovo 5 d. paskelbė ir Lietuvos laikraštis XX
amžius. V.Diuranti apie tai neužsimindavo nė žodeliu. JAV laikraščiai
rašo, kad Pulitcerio premijų speciali komisija jau kelias savaites
labai kruopščiai svarsto V.Diuranti bylą. Aišku, reikalas gana delikatus.
Jeigu iš V.Diuranti, nors ir po mirties, atims apdovanojimą, tai
taps išties beprecedentiniu įvykiu. Per visus 86 Pulitcerio premijos
egzistavimo metus tokio dalyko dar nėra buvę.
Tačiau ginčų ir nesusipratimų dėl Pulitcerio premijos paskyrimo
buvo ir anksčiau. Premijų komitetas susilaukė griežtos kritikos
1941 metais, kai nepaskyrė premijos už bene geriausią to meto amerikiečių
literatūros Ernesto Hemingvėjaus romaną Kam skambina varpai. 1953
metais Pulitcerio premijų komitetas, matyt, norėdamas ištaisyti
klaidą, paskyrė E.Hemingvėjui premiją už kitą kūrinį Senis ir
jūra. Tačiau tai tik iš dalies numalšino užsitęsusias aistras.
Pastarasis kūrinys kur kas silpnesnis nei Kam skambina varpai.
O 1963 metais skaitančioji JAV publika skėsčiojo rankomis, neradusi
apdovanotųjų premija sąraše Eduardo Olbio, kurio bestseleris Kas
bijo Virdžinijos Vulf susilaukė visuotinio pripažinimo. Tiesa,
1981 metais laikraštis Washington Post grąžino vieną Pulitcerio
premiją, suteiktą šio laikraščio žurnalistei Džanetai Kuk, kuri
nuo pradžios iki galo išgalvojo versiją reportažų apie aštuonerių
metų berniuką, neva kasdien naudojusį heroiną.
Tačiau visa tai nublanksta prieš dabartinį skandalą. V.Diuranti
išgarsėjo visame pasaulyje, kai 1929 metais jam pavyko gauti interviu
iš tautų tėvo Stalino. Jis su amerikiečių žurnalistu kalbėjosi
net du kartus. Kampaniją prieš V.Diuranti organizavo Amerikos ukrainiečių
kongresas, minint 70-ąsias baisaus bado Ukrainoje metines. Kaip
pranešė Kongreso prezidentas Maiklas Savkinas, iki šiol Pulitcerio
premijų komitetas jau gavo apie 200 tūkstančių laiškų su reikalavimais
atimti premiją iš V.Diuranti. Pulitcerio premijų komiteto atsakingasis
sekretorius Zigas Gislelris pripažino, jog labai įdėmiai tyrinėja
šią korespondenciją ir visuomeninių organizacijų pareiškimus.
V.Diuranti (1884-1957) yra gana prieštaringa amerikietiškos žurnalistikos
figūra. Vieniems jis gabiausias užsienio žurnalistas, kada nors
akredituotas Maskvoje, kitiems pats didžiausias melagis žurnalistikos
istorijoje. Tačiau ir vieni, ir kiti vieningai pripažįsta, kad ne
tik Amerikoje, bet ir visuose Vakaruose nebuvo nė vieno tokio Sovietų
Sąjungos diktatoriaus Stalino gerbėjo. Labai smulkiai V.Diuranti
biografiją aprašė savo knygoje žinoma anglų rašytoja Gali Teilor.
Knyga taip ir vadinasi: Stalino apologetas. Kitas dalykas, ar
jis buvo tikras Stalino gerbėjas, ar NKVD nupirktas, nes žurnalistas
labai mėgo pinigus. Tačiau jo padaryta žala amerikiečių skaitytojams,
liaupsinant didžiausią pasaulio istorijoje budelį, - neabejotina.
V.Diuranti iš tos pačios kartos, kurią E.Hemingvėjus pavadino prarastąja
karta: viskis, narkotikai, nesuskaičiuojami meilės nuotykiai. Todėl
aštrių pojūčių trauka ir atvedė V.Diuranti iš dekadentiško Paryžiaus
į aklinai uždarą ir paslaptingą bolševikinę Maskvą. Mat badas, ištikęs
SSRS, negalėjo būti nugalėtas be Vakarų pagalbos, todėl Kremlius
buvo priverstas šiek tiek praverti geležinę uždangą, įsileidžiant
į Maskvą užsienio žurnalistus. Tarp jų buvo ir V.Diuranti, kurį
rekomendavo dienraščiui New York Times vienas jo Paryžiaus sugėrovas,
turėjęs ryšių tame laikraštyje.
Gyvenamosios vietos pakeitimas nepakeitė bohemiškų V.Diuranti įpročių.
Jis kelis kartus per metus vykdavo į Paryžių ir į geriausius Europos
kurortus. Žmoną paliko Paryžiuje, o Maskvoje turėjo net keletą meilužių,
kurias visas kontroliavo sovietų saugumas. Tad gyvenimas bolševikinėje
Maskvoje jam buvo puikus. O savo literatūrinį ir žurnalistinį talentą
jis panaudojo ne bolševikinėms piktžaizdėms atskleisti, o Stalino
režimui garbinti. Taip buvo pataikyta tiesiai į dešimtuką, nes tokios
V.Diuranti pažiūros atitiko tuomečio New York Times redaktorių,
taip pat Kremliaus valdovų nuostatas. Kai 1929 metais Stalinas priėmė
V.Diuranti ir teikėsi duoti interviu, žurnalistas iškart išgarsėjo
visame pasaulyje. Beveik tuo pat metu jis susidraugavo su Džozefo
Pulitcerio sūnumi Herbertu, kuris irgi turėjo gana įtakingų bičiulių
Vašingtone. O V.Diuranti įtaka ir populiarumas augo tiesiog geometrine
progresija. Dabar pripažįstama, kad V.Diuranti žodis buvo lemiamas,
kai JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas 1933 metais pripažino SSRS.
Stalinas irgi neliko skolingas ir 1933 metų pabaigoje V.Diuranti
vėl davė interviu, kuris buvo paskelbtas pasaulio spaudoje per 1933
metų Kalėdas.
Tačiau palaipsniui V.Diuranti žvaigždė ėmė blėsti. Jo išlaidos vis
augo atvirkštine proporcija jo honorarams. Viskas žlugo 1941 metais,
kai New York Times redakcija pranešė V.Diuranti, jog uždaromas
laikraščio biuras Maskvoje. Teko išvykti į JAV. Ten jis dar išleido
porą knygų, bandė įsitvirtinti Holivude, bet niekur pasisekimo nebesulaukė.
V.Diuranti mirė Floridoje, sulaukęs 73 metų. Mirė skurde ir nežinomybėje.
Dabar, kilus skandalui dėl jo gautos Pulitcerio premijos, amerikiečių
spaudoje vėl prasidėjo diskusijos, ar jis žinojo apie Stalino piktadarybes.
Teigiama, kad žinojo. Vienas JAV laikraštis cituoja britų diplomato,
dirbusio Maskvoje, pasakojimą apie jo pokalbius su V.Diuranti. Anot
diplomato, V.Diuranti jam sakęs, jog bolševikų sukelto bado Ukrainoje
metu mirė mažiausiai dešimt milijonų žmonių. Tačiau kodėl jis apie
tai niekada neprakalbo viešai, kitas klausimas.
Kas gi buvo tas Džozefas
Pulitceris?
Žiniasklaidos ekspertai dabar spėlioja,
kas atsitiks, jeigu bus atimta Pulitcerio premija iš vieno laureato.
Taip pat kas ištiks gerbiamą Pulitcerio institutą. Kai kas šį institutą
vadina didžiuoju, tuo pagerbiant jo įkūrėjo Dž.Pulitcerio (1847-1911)
nuopelnus viso pasaulio žurnalistikai. Šis emigrantas iš Vengrijos
pagrįstai laikomas Amerikos rimtosios žurnalistikos tėvu.
Jau pats aštuoniolikmečio beveik dviejų metrų ūgio jaunuolio, kilusio
iš vengrės ir žydo šeimos, pasirodymas JAV vertas atskiros istorijos.
Jaunuolis pardavė pats save 1865 metais po Europą naršiusiems
agentams, verbavusiems rekrūtus į Amerikos Šiaurės ir Pietų armijas.
Mat vykstant pilietiniam karui turtingi amerikiečiai, norėdami išsisukti
nuo tarnybos, stengėsi užverbuoti savo pakaitalus Europoje. Kitaip
tariant išsipirkti. Kai laivas su užverbuota patrankų mėsa iš
Hamburgo įplaukė į Bostono uostą, Dž.Pulitceris šoko nuo denio ir
pats nuplaukė į krantą. Jis norėjo pats gauti pinigus už rekrūtavimą,
o ne atiduoti juos jį užverbavusiam agentui. Kaip parodė visas tolesnis
jo gyvenimas, Dž.Pulitcerį vedė ne turto, o teisybės troškulys.
Išbandęs daugybę neprestižinių ir mažai mokamų darbų, Dž.Pulitceris
tobulai išmoko anglų kalbą, tapo juristu, netgi JAV Kongreso nariu,
pagaliau multimilijonieriumi ir tokiu įtakingu, jog, kaip teigiama,
sugebėjo atvesti į Baltuosius rūmus prezidentą Groverį Klivlendą.
Netgi sustabdyti, atrodo, neišvengiamą karinį konfliktą tarp JAV
ir Didžiosios Britanijos dėl Venesuelos. Taip pat JAV jam turėtų
būti dėkinga už tai, kad amerikiečių simbolis Laisvės statula
atsirado ten, kur ji ir dabar yra. Tai Dž.Pulitceris organizavo
pinigų rinkimų kampaniją pastatyti labai brangiai kainavusiam Laisvės
statulos pjedestalui.
Tačiau pagrindinis raudonbarzdžio giganto (taip jis buvo vadinamas)
nuopelnas amerikiečių žurnalistika. Jo įkurti laikraščiai St.
Louis Dispatch ir St. Louis Post (beje, pastarasis eina iki šiol)
ir pagaliau New York World XIX a. pabaigoje parodė, kad žurnalistika
gali ir privalo būti ne antrąja seniausia pasaulyje profesija,
o kokybiška ir rimta. Netgi dabar, praėjus daugeliui metų po Dž.Pulitcerio
mirties, rimčiausi Amerikos ir pasaulio žurnalistai vadina jį pačiu
įdomiausiu nacijos žmogumi ir didžiausiu visų laikų pasaulio žurnalistu.
Dargi jo antipodas ir varžovas žiniasklaidos magnatas Rendolfas
Herstas ne kartą sakė, jog Dž.Pulitceriui negali prilygti nė vienas
pasaulio žurnalistas.
Dž.Pulitcerio įvykdytą revoliuciją žiniasklaidoje galima apibūdinti,
kad jis sugebėjo įvertinti spaudos reikšmę ir jos paskirtį tarnaujant
visuomenei ir ginant jos interesus, o ne vien egoistiniam pelno
siekimui bei tarnavimui valdžiai, partijoms ar saujelei magnatų.
Jo žiniasklaidos priemonių vertinimas ir šiandien skamba labai aktualiai:
Kiekvienas laikraščio numeris tai kartu ir galimybė, ir pareiga
pasakyti ką nors reikšmingo ir drąsaus, pakilti aukščiau banalybių
ir įgyti labiausiai inteligentiškos ir nepriklausomos visuomenės
dalies pagarbą. Jis pats tai vykdė iki pat mirties, nepabūgęs net
viešai atskleisti JAV prezidento Teodoro Ruzvelto machinacijų, tiesiant
Panamos kanalą. Nepabūgo demaskuoti tuomet visagalio Dž.P.Morgano
didžiules finansines bankų aferas. Visa tai lėmė, kad Dž.Pulitcerio
laikraščių tiražai kilo kaip ant mielių. Pavyzdžiui, 1890 metais
New York World tiražas viršijo milijoną egzempliorių. Ir pagaliau
Dž.Pulitceris pirmasis ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje iškėlė
būtinybę rengti žurnalistus universitetuose.
Savo testamente, jau netekęs regėjimo, Dž.Pulitceris paliko du milijonus
dolerių (tuomet tai buvo didžiuliai pinigai) įkurti žurnalistikos
mokyklai prie Niujorko Kolumbijos universiteto, taip pat skirti
savo vardo premijai. Šiuo metu Dž.Pulitcerio premijos skiriamos
21 kategorijai, keturiolika iš jų įvairių žurnalistikos žanrų
atstovams. Kitos septynios skiriamos geriausiems beletristikos,
dramaturgijos, poezijos, JAV istorijos klausimais metų kūriniams.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|