Du
apsakymai
 |
Pranciška Regina Liubertaitė
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
Vaikeli tu mano
Atšlepsėdavo ji po nakties pavargusi,
kas rytą vis labiau susenusi ir sudribdavo prie virtuvės stalo.
Parėmusi rankomis galvą, nugrimzdavo į savo gelmes. Ėmus slinkti
sunkioms mintims, kančia iškreipdavo veidą. Ašarų nebebuvo: ilgainiui
jos išseko kaip iš karščio deginamos žemės gelmių išsenka vanduo.
Kančia alino vis labiau menkstantį kūną.
Pasaulis buvo pilnas tik jos mažų vaikų, kuriuos mintyse mylavo
ir glostė, šnabždėdama gražiausius vardus. Ji matė tą patį šviesiausią
metą, kai, susisodinusi juos į senelio padirbtus medinius ratukus,
patraukdavo per kaimą pas savo motiną. Tuose girgždančiuose rateliuose
vis dar sėdėjo ir ta, kuri jau keletą metų ilsėjosi žemėje. Iškelta
ir pastatyta ant žemės, ji mažomis kojytėmis lakstė po atminties
pievą, apiplyšusiais bateliais draskydama skausmo išsekintą motinos
širdį
Kodėl mane palikai, vaikeli, tu mano vaikeli? sudejuodavo
atsidusdama.
Moteris nepajėgė susitaikyti su tuo, kad nebėra jos išnešioto,
išauginto ir į gyvenimą išleisto vaiko. Nebėra ir niekada nesugrįš,
bet
eidavo į kelią ir ilgai stovėdavo įtempusi žvilgsnį
Tolumoje
įžvelgusi žmogaus pavidalą įgaunantį taškelį, apgaubdavo jį viltimi
pareina