Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Du apsakymai

Pranciška Regina Liubertaitė

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Vaikeli tu mano…

Atšlepsėdavo ji po nakties pavargusi, kas rytą vis labiau susenusi ir sudribdavo prie virtuvės stalo. Parėmusi rankomis galvą, nugrimzdavo į savo gelmes. Ėmus slinkti sunkioms mintims, kančia iškreipdavo veidą. Ašarų nebebuvo: ilgainiui jos išseko kaip iš karščio deginamos žemės gelmių išsenka vanduo. Kančia alino vis labiau menkstantį kūną.
Pasaulis buvo pilnas tik jos mažų vaikų, kuriuos mintyse mylavo ir glostė, šnabždėdama gražiausius vardus. Ji matė tą patį šviesiausią metą, kai, susisodinusi juos į senelio padirbtus medinius ratukus, patraukdavo per kaimą pas savo motiną. Tuose girgždančiuose rateliuose vis dar sėdėjo ir ta, kuri jau keletą metų ilsėjosi žemėje. Iškelta ir pastatyta ant žemės, ji mažomis kojytėmis lakstė po atminties pievą, apiplyšusiais bateliais draskydama skausmo išsekintą motinos širdį… – Kodėl mane palikai, vaikeli, tu mano vaikeli? – sudejuodavo atsidusdama.
Moteris nepajėgė susitaikyti su tuo, kad nebėra jos išnešioto, išauginto ir į gyvenimą išleisto vaiko. Nebėra ir niekada nesugrįš, bet… eidavo į kelią ir ilgai stovėdavo įtempusi žvilgsnį… Tolumoje įžvelgusi žmogaus pavidalą įgaunantį taškelį, apgaubdavo jį  viltimi – pareina…