| Lietuvos
katalikų dvasininkai ir 1863 metų sukilimas
 |
Kunigas Antanas Mackevičius |
Prieš 140 metų Lietuvoje įvykęs
1863 metų sukilimas jau seniai nugrimzdo į praeitį. Ir nors sukilimas
buvo pralaimėtas, tačiau dar ir šiandien iš archyvinių dokumentų
matyti, kad tada lietuvių tautai jau buvo nusibodę nešti Rusijos
carinės valdomą priespaudą ir lietuviai su ginklu rankose ryžosi
atsikratyti jos.
Per tą laikotarpį Lietuvoje mažai tyrinėta katalikų dvasininkų reikšmė
šiame sukilime, nors, kaip matyti iš išlikusių archyvinių dokumentų,
tuo metu Lietuvos Katalikų Bažnyčia sukilime vaidino palyginti nemažą
vaidmenį. Išlikusiuose archyviniuose dokumentuose paminėti tik 249
kunigai, kurie tiesiogiai dalyvavo sukilime. Numalšinus sukilimą,
septyni kunigai nužudyti, 152 ištremti, 104 nubausti administracine
tvarka ir 31 kunigas išteisintas. Tačiau gerai žinoma, kad daugelis
sukilime dalyvavusių kunigų žuvo, kiti pasitraukė į užsienį.
Vienas 1863 metų sukilimo vadų buvo kunigas Antanas Mackevičius,
šviesi asmenybė. Jis gimė 1828 m. birželio 26 d. (šiemet minime
jo 175 metų jubiliejų) mažažemių bajorų šeimoje Muskių kaime, Kelmės
rajone. Kiek pasimokęs namuose, dvylikametis Antanas iškeliavo į
Vilnių toliau siekti mokslų. Baigęs gimnaziją, jaunuolis patraukia
į tuo metu garsų Kijevo šv. Vladimiro universitetą. Tačiau Šv.Vladimiro
universiteto A.Mackevičius nebaigė, nes tvirtai nutarė tapti kunigu.
A.Mackevičiaus manymu, tapęs kunigu, jis sugebės suartėti su paprastais
Lietuvos žmonėmis. Todėl 1850 metais įstoja į Varnių kunigų seminariją.
Baigęs kunigų seminariją Varniuose, kun.A.Mackevičius pradėjo dirbti
Krekenavos parapijos bažnyčioje. Vėliau buvo Paberžės ir dar kelios
bažnyčios, kur jam per dvylika kunigavimo metų teko dirbti.
Atėjo 1863 metų pavasaris. Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš carinės
Rusijos priespaudą. Kovo 20 dieną kun. A.Mackevičius Paberžės bažnyčioje
susirinkusiems parapijos tikintiesiems perskaito sukilėlių manifestą.
Tai buvo paskutinis pamokslas kun. A.Mackevičiaus gyvenime. Jis
vienas pirmųjų Lietuvoje, Krekenavos miestelyje, iškelia sukilimo
vėliavą.
A.Mackevičius lietuvių valstiečių į savo sukilėlių būrį neverbavo.
O jie ateidavo patys, atsinešdami ginklų, maisto, drabužių. Todėl
jo vadovaujamas sukilėlių būrys sparčiai augo ir per trumpą laiką
apkeliavo visą Kauno guberniją. Lietuvos sukilėlių vadovybė įvertino
kun. A.Mackevičiaus nuopelnus, ir jis 1863 metų lapkritį buvo paskirtas
Kauno gubernijos vaivada. Tačiau, nors to pats nenujautė, artėjo
A.Mackevičiaus gyvenimo pabaiga. Lapkričio 26 dieną netoli Vilkijos,
Lebedžių kaime, įvyko paskutinis A.Mackevičiaus sukilėlių būrio
mūšis. Nujausdamas, kad reikalingas pastiprinimas, A.Mackevičius
su grupe ištikimų palydovų nutarė pasiekti Varšuvą, kur buvo įsikūręs
sukilimo centrinis štabas. Tačiau 1863 m. gruodžio 17 d. A.Mackevičius
netoli Vilkijos suimamas ir pristatomas į Kauno kalėjimą. Po neilgo
tardymo, M.Muravjovo nutarimu sukilėlių vadui buvo paskirta mirties
bausmė jį pakariant. Kun. A.Mackevičiui mirties bausmė buvo įvykdyta
Kaune 1863 m. gruodžio 28 d. Prieš mirtį garsusis sukilėlių vadas
pasakė: Aš savo padariau, o dabar užbaikite jūs.
1863 metų sukilimo Lietuvoje auka tapo ir kunigas Antanas Tatarė.
59 metų Užnemunės kunigas jau buvo garsus to meto rašytojas ir švietėjas.
Tiesa, jis sukilimo metu nekovojo su ginklu rankose, bet aktyviai
rėmė sukilėlius maistu ir drabužiais, nuolat ragino parapijiečius
prisidėti prie sukilimo. 1863 metų liepą kun. A.Tatarė buvo suimtas
ir ištremtas į Penzos guberniją. Ir nors 1863 m. spalio 26 d. Kauno
karo ligoninės pateiktoje pažymoje buvo rašoma, kad kun. A.Tatarė
serga džiova ir jokiems darbams netinkamas, tačiau tai kunigo nuo
ištrėmimo neišgelbėjo. 1867 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į caro
valdžios vadovus paleisti kunigą A.Tatarę iš tremties, tačiau 1868
m. vasario 10 d. atėjo atsakymas, kad kunigo A.Tatarės grįžimas
į Lietuvą yra nepageidaujamas. Po aštuonerių metų tremties 1889
m. gruodžio 25 d. kun. A.Tatarė mirė Lomžoje.
Telšiuose buvo sušaudyti Varnių ir Gargždų bažnyčių kunigai Antanas
Gargas ir Izidorius Noreika. Taip pat Kaune buvo sušaudytas Naujamiesčio
kunigas Teofilis Račkauskas.
Iš sukilime dalyvavusių kunigų daugelis buvo ištremti į Sibirą.
Tarp jų - Grūšlaukio vikaras Motiejus Veitas, Girkalnio klebonas
Mykolas Volauskas, Kamajų klebonas Ignotas Macevičius, Debeikių
vikaras Vincentas Nugarevičius, Naujamiesčio vikaras Konstantas
Petravičius, Ariogalos klebonas Anupras Jasevičius, kunigai Andrius
Gabševičius, Pranas Genutavičius, Adomas Gulkevičius, Jonas Daržinskas,
Adomas Dapkevičius, Vladislavas Daseika, Vincentas Kuliškevičius,
Juozapas Limontas, Petras Mačinskas, Pranas Močiulskas, Lyduokių
vikaras ir kt.
Buvo uždaryta daug vienuolynų, Varnių dvasinė seminarija perkelta
į Kauną. Tik 1871 metais Rusijos caras Aleksandras II sušvelnino
tremtyje esančių kunigų gyvenimo sąlygas: kunigai buvo atleisti
nuo policijos priežiūros ir, gubernatoriui davus sutikimą, tremties
vietose galėjo atlikti religinius patarnavimus.
Alfonsas ZUBRECKAS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"
|