Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nebijantis aukščio meistras skardino bažnyčių stogus

Rimantas Iržikevičius

Autoriaus nuotrauka

Vabalninko, Andrioniškio, Inkūnų, Svėdasų, Ramygalos, Troškūnų, Čedasų, Suvainiškio bažnyčios - tai prie šių šventovių remonto teko padirbėti Rimantui Iržikevičiui. Dešimt metų jis buvo aukštalipis. Tačiau nuo įtempto darbo pavargo kojos. Štai Vabalninko bažnyčios šventoriuje jis tik medžius apipjaustė.
Pirmasis R.Iržikevičius savarankiškas darbas buvo Vabalninko varpinės stogo skardinimas. Stogo darbams pastolių beveik nerengia. Tokiam darbui atlikti turėjo ir alpinistų sėdynę. Joje sėdint galima ir darbuotis. Pastačius pastatą, paskutinis meistras, nulipdamas žemėn, aukščiausioje jo vietoje turi palikti tvirtinimo kablius. Tačiau reikia patikrinti, kad jie būtų tvarkingi. Prie tų kablių ir prisitvirtina atėję dirbti meistrai.
R.Iržikevičius pasakojo, kad tekdavo ir paslysti. Todėl visą laiką privalėdavo stebėti, kad turėtų patikimą atramos tašką. Dideliame aukštyje bet koks slystelėjimas daug ką reiškia. Aukštai dirbant reikalingos apsaugos virvės - saugoti savo ir pro pastatą praeinančių žmonių gyvybes - tai ir yra aukštalipio saugaus darbo principai.
Biržietis skardino viską, ko prašė užsakovas. Dirbdavo turėdamas verslo patentą. Kokį turėtų gauti atlyginimą - tai jau derybų objektas. Architektūros paminklai yra remontuojami valstybės lėšomis. R.Iržikevičiui teko remontuoti tas bažnyčias, kurios nėra finansuojamos valstybės. Tokios remontuojamos savivaldybių biudžetų ar parapijiečių lėšomis. Meistro atlyginimas priklausė nuo kunigo ir kiek jis pinigų surenka iš parapijiečių. Nepasitaikė tokio dvasininko, kad jis nenorėtų sumokėti už darbą.
R.Iržikevičiui labiausiai patiko bendrauti su Andrioniškio klebonu kun. Jonu Labakoju. Kunigas paaukojo viską, kad būtų restauruota ši bažnyčia. Tai buvo puikus žmogus. Jis net maitino meistrus, nors jie to neprašė. Klebonas buvo reiklus, bet pasitikėjo dirbančiaisiais. Nelandžiojo kur nereikia, buvo neįkyrus, kas jam būdavo neaišku - konsultuodavosi arba kviesdavosi kitus kunigus, kaip Vladą Rabašauską iš Svėdasų, gerai išmanantį apie statybas.
Bažnyčias skardinęs R.Iržikevičius nėra abstinentas, tačiau lipdamas ant stogo jis neragaudavo alkoholio. Dirbdavo smetonišku būdu - atlikdamas dvigubą siūlių kantavimą. Švediška įranga palengvina darbą, tačiau ji pakankami brangi. Meistras dirbo su savais įrankiais.
Skardininko darbas - sezoninis, tad žiemą skardinimo darbai nevykdomi. Tokio amato paslapčių Rimantas mokėsi pas Antaną Andrijauską. Tai buvo tiktas skardinimo meistras. Vyriškis jį mena tik geru žodžiu.
Aukščiausiai - net 65 metrų aukštyje - teko dirbti skardinant Kupiškio bažnyčios stogą.
R.Iržikevičius sakė, jog bijančiam aukščio geriau nelipti ant bažnyčios stogo ir nerizikuoti. Bijoti, pasak jo, yra įgimta. Turėjo tokį padėjėją, kuris virpindamas kinkas lipo aukštyn. Jam iš karto liepė leistis žemėn.

Bronius VERTELKA
Meilūnų kaimas,
Biržų rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija