Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visų atsakomybė už visus
Pasaulinio skurdo problema enciklikos
„Sollicitudo rei socialis“ žvilgsniu

„Turėjimo“ kulto pasekmės

Kupranugaris - afrikiečių svarbiausias pagalbininkas
Afrikoje dėl maisto ir geriamo vandens stygiaus ypač kenčia vaikai

Katalikų Bažnyčia rodo paramos vargstantiesiems pavyzdį

Nuotraukos iš žurnalų „Stadt Gottes“ ir
„Echo aus Afrika“

„Net neanalizuojant skaičių ir statistikos, galima pamatyti nesuskaičiuojamos daugybės vyrų ir moterų, vaikų, suaugusiųjų ir senelių tikrovę, trumpai tariant, tikrovę tų žmonių, kurie kenčia slegiami baisaus skurdo. Milijonai jų jau prarado viltį, nes daugelyje planetos kraštų jų padėtis labai pablogėjo“, - rašė popiežius Jonas Paulius II prieš 25 metus (1987 m. gruodžio 30 d.) paskelbtoje savo socialinėje enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, analizuodamas ekonominės prarajos išsiplėtimą tarp vadinamųjų išsivysčiusios Šiaurės ir besivystančių Pietų šalių. Pažymėdamas, kad sąvoka „praraja“ yra visiškai tinkama apibūdinti skirtumus produkcijos gamyboje ir paskirstyme, darbo sąlygų, higienos, sveikatos, gyvenimo trukmės lygyje tarp pažangiųjų ir atsilikusiųjų valstybių, Šventasis Tėvas tuo pačiu prieina išvadą, jog „pasaulio vienybė, kitaip tariant, žmonių giminės vienybė, yra kuo rimčiausiai sukompromituota“.
Enciklikoje pažymėta, kad, nepaisant buvusio tam tikro optimizmo bei Jungtinių Tautų Organizacijos ir visos tarptautinės bendruomenės pastangų, per du dešimtmečius (1967-1987) nepavyko įveikti Trečiojo pasaulio šalių ekonominio atsilikimo, kuris kai kuriais atžvilgiais dar labiau išaugo. Dabar, praėjus dar 25 metams, iš esmės galima pasakyti tą patį: turtų ir gerovės perteklius „išsivysčiusiuose Šiaurės kraštuose atitinka nepriimtiną atsilikimą Pietuose, ypač toje geopolitinėje zonoje, kurioje gyvena pati didžiausia žmonių giminės dalis“. Taip pat liko ryški ir visuomeninė nelygybė, beje, vienodai būdinga tiek Šiaurei, tiek Pietums, kada tam tikrų gyventojų sluoksnių skurdo laipsnis yra didelis turtingose valstybėse ir „lygiai taip pat silpniau išsivysčiusiose šalyse gana dažnai matyti egoizmo apraiškos, o tai kelia nerimą ir gėdą“, rašė Popiežius. Pastarasis pastebėjimas ypač tinka daugumai pokomunistinių Rytų Europos šalių, kuriose gana sparčiai įsivyravo „vartojimo kultūra“ ir „stabmeldystė rinkos ūkiui“.
Istoriškai Bažnyčia savo socialiniame mokyme visada užėmė tarpinę poziciją tarp kolektyvizmo (socializmo) ir individualizmo (kapitalizmo). Ji pritaria privačiai nuosavybei, kuri būtų nukreipta į bendrojo gėrio tikslą, ji pasisako už ekonominės veiklos laisvę, tačiau pabrėžia ir vyriausybinio reguliavimo reikalingumą. Ekonominė laisvė, kaip ir kitos Dievo duotos laisvės - politinė, mokslinė, meno kūrybos, seksualinė,- yra gėris, bet tik tada, kai remiasi tiesa apie žmogaus asmenį. Jeigu šis tikslas prarastas, ekonominė laisvė tampa destruktyvia jėga, kuri ne didina, bet menkina bendrąjį gėrį.
„Visiškai nevaržoma, tik egoizmu, godumu, kuo didesnio ir greitesnio pelno gavimu motyvuota laisvoji rinka redukuoja gyvenimą iki finansinių, kontraktinių ar darbo santykių ir pačius žmones galiausiai padaro įrankiais“, - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II neseniai priimdamas naujojo Čekijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto skiriamuosius raštus.
Pasak Popiežiaus, visuomenėje, kurioje „turėjimas“ tampa svarbesnis už „buvimą“, niekada negali tarpti „meilės civilizacija, net jeigu jos nariai atlieka savo moralines ir asmeninio pamaldumo pareigas. Tokie žmonės galbūt ir gali būti išganyti, tačiau jiems nepavyks svarbus Dievo Karalystės kūrimo žemėje uždavinys - kurti bendruomenes, kuriose žmonės per stiprius šeimos ir pilietiškumo ryšius, grindžiamus teisingumu ir tarnyste, gyventų darnoje ir vienybėje. Daiktų ir gėrybių „turėjimas“ savaime netobulina žmogaus, jeigu jis pats neprisideda prie savo „būties ir dvasinio praturtinimo“, tai yra prie žmogiško pašaukimo įgyvendinimo.
„Viena pačių didžiausių šiuolaikinio pasaulio neteisybių kaip tik yra tai, jog palyginti yra mažai žmonių, turinčių daug, kai tuo tarpu yra daug tokių, kurie neturi beveik nieko, - rašoma enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“. - Minėta neteisybė kyla dėl neteisingo gėrybių ir patarnavimų, skirtų visiems žmonėms, neteisingo paskirstymo. Štai toks iškyla vaizdas: yra maža saujelė, turinčių viską, bet kuriems nepavyksta „būti“, nes vertybių hierarchijos painiavoje jiems trukdo „turėjimo“ kultas, ir yra didžioji dauguma, turinčių nedaug arba neturinčių nieko, ir kurie negali realizuoti savo pagrindinio žmogiško pašaukimo, nes neturi elementariausių gėrybių. Blogis slypi ne „turėjime“. Jis atsiranda tuomet, kaip turintysis nepaiso nei gėrybių įsigijimo „kokybės“, nei „drausminančios (vertybių) hierarchijos“ jas įsigyjant“.

Trečiojo pasaulio atsilikimo bruožai

Šį popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą verta prisiminti nagrinėjant liepos mėnesį Niujorke paskelbtą Jungtinių Tautų Organizacijos metinę ataskaitą „Human Development Report 2003“, pagal 2000 metais parengtą „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ („Millennium Development Goals“) programą. Kaip žinoma, 2000-ųjų rugsėjį susirinkę į Niujorką paminėti Didįjį krikščionybės jubiliejų 189 pasaulio šalių vadovai, atsižvelgdami į Šventojo Tėvo raginimus, iškėlė nemažai globalinės pažangos tikslų. Tarp pagrindinių uždavinių - iki 2015 metų numatyta per pusę sumažinti pasaulyje skaičių žmonių, kurių dienos pajamos neviršija vieno dolerio, taip pat per pusę sumažinti badaujančiųjų skaičių ir pasiekti, kad apie 2015 metus visi pasaulio vaikai galėtų mokytis bent pradinėje mokykloje. Atitinkami tikslai buvo iškelti dėl sergančiųjų AIDS liga, vaikų mirtingumo sumažinimo, aprūpinimo geriamuoju vandeniu pagerinimo ir pan.
Kaip rodo minėta ataskaita „Human Development Report“ Jungtinėse Tautose 2000 metais iškelta tūkstantmečio pažangos programa, matyt, nebus pasiekta, kaip, beje, ir anksčiau šioje organizacijoje suformuluotos optimizmo kupinos idėjos. Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį pasaulio gyventojų, turinčių dienos pajamas mažesnes nei vienas doleris, dalis sumažėjo nuo 30 iki 23 proc., bet tai daugiausia įvyko vien tik Kinijos pažangos sąskaita. Šioje didžiausioje Azijos šalyje nuo 1990-ųjų iki 2000 metų 150 mln. žmonių - 12 proc. visų jos gyventojų - pavyko pakilti iš skurdo, ir jų skaičius sumažėjo per pusę. Tačiau Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje į pietus nuo Sacharos, taip pat pokomunistinėje Vidurio bei Rytų Europoje žmonių, turinčių dienos pajamas mažesnes nei vienas doleris, paskutiniame praėjusio XX amžiaus dešimtmetyje skaičius gerokai išaugo.
O dėl ekonominio augimo, tai, kaip nurodoma ataskaitoje, praėjusį dešimtmetį 125 besivystančiose ir pokomunistinėse šalyse ekonominis augimas buvo mažesnis nei 3 proc. per metus ir 54 valstybėse gyventojų pajamos sumažėjo. Iš šių 54 šalių, dvidešimt yra pietinėje Afrikos dalyje, septyniolika Rytų Europoje (įskaitant posovietinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugą – NVS), šešios Lotynų Amerikoje, šešios Rytų Azijoje ir šešios Artimuosiuose Rytuose. Taigi 54 pasaulio valstybės dabar yra neturtingesnės nei 1990 metais, 21-oje šalyje daugiau žmonių badauja, 14-oje daugiau miršta vaikų, nesulaukusių penkerių metų, 12-oje šalių mažesnė dalis vaikų lanko pradines mokyklas ir 34 valstybėse vidutinis gyventojų amžius sutrumpėjo.
Trečiajame pasaulyje ypač bloga sveikatos apsaugos padėtis. Jungtinių Tautų metinės ataskaitos duomenimis, kiekvienais metais nuo užkrečiamų ligų miršta daugiau kaip dešimt milijonų vaikų (30 tūkstančių kiekvieną dieną!). Pasaulyje 42 milijonai žmonių serga AIDS arba yra paveikti ją sukeliančio ŽIV, 39 milijonai jų yra besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje. Tuberkuliozė bei AIDS yra daugiausia aukų nešanti liga, nuo jų kasmet miršta iki dviejų milijonų suaugusių žmonių. Nuo maliarijos miršta milijonas žmonių (tai yra per pastaruosius du dešimtmečius žmonių padvigubėjo).
Kiekvieną dieną besivystančiose šalyse badauja 800 milijonų žmonių (18 proc. visų pasaulio gyventojų). Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį badaujančių žmonių skaičius pasaulyje, nepaisant visų pastangų, sumažėjo tik nuo 21 proc. iki minėtų 18 proc. Pusė visų badą kenčiančių žmonių gyvena pietinėje Azijos ir pietinėje Afrikos dalyse. Pietinėje Azijoje badauja kas ketvirtas žmogus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos - kas trečias. Esant dabartinei situacijai, šiuose regionuose badaujančiųjų skaičių sumažinti per pusę bus įmanoma tik iki 2100 metų. Jeigu visas pasaulyje pagaminamas maistas būtų paskirstomas po lygiai, kiekvienam žmogui jo dienai tektų po 2720 kalorijų. Badas apibrėžiamas, kai kasdien vienas žmogus turi galimybę suvartoti maisto, kurio energetinė vertė prilyginama mažiau kaip 1960 kalorijų.
Pietų Azijoje ir Afrikoje į pietus nuo Sacharos yra labai bloga švietimo padėtis. Pietų Azijoje kas penktas mokyklinio amžiaus vaikas nelanko mokyklos. Pietinėje Afrikos dalyje mokyklą lanko tik 57 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir 12-oje šio regiono šalių švietimo padėtis toliau blogėja. Pasaulyje 115 milijonų vaikų taip ir nepradeda lankyti mokyklos, trys penktadaliai jų yra mergaitės. Du trečdaliai iš pasaulio 876 milijonų neraštingų suaugusių žmonių yra moterys. Tiesa, tam tikra pažanga yra pasiekta: jeigu 1990 metais 100 raštingų vyrų (nuo 15 iki 44 metų) teko 70 raštingų moterų, tai 2001 metais jų dalis išaugo iki 81.

Turtingųjų šalių parama lieka svarbi

Analizuodami esamą padėtį ir ieškodami priežasčių, kodėl nepavyksta įveikti Trečiojo pasaulio šalių atsilikimo, ataskaitos „Human Development Report“ autoriai analizuoja dabartinio globalizacijos proceso poveikį. „Nepaisant pastarųjų metų protestų prieš globalizaciją, pasaulio rinkų atvėrimas prisidėjo prie ekonomikos augimo - ir skurdo sumažinimo - Indijoje, Kinijoje ir dešimtyse kitų besivystančių šalių“, - patvirtinama 2003 metų Jungtinių Tautų pranešime. Tačiau kartu pripažįstama, kad šimtai milijonų žmonių neturėjo naudos iš ekonominės liberalizacijos. Priežasčių yra daug, ir viena pagrindinių - prastas šalių valdymas. „Kada vyriausybės korumpuotos, nekompetentingos, neatskaitingos savo piliečiams, nacionalinė ekonomika šlubuoja“. Ataskaitoje taip pat minima išaugusi nelygybė žmonių pajamose, vyriausybių nepakankamas dėmesys investicijoms į sveikatos apsaugą ir švietimą bei kitos spragos.
Taigi padėčiai pagerinti, kad būtų padarytas proveržis ekonomikos vystymesi, galimybių reikia ieškoti ir pačiose neturtingose šalyse. Ataskaitos autoriai rekomenduoja didesnes investicijas į švietimą ir sveikatos apsaugą, nes tai yra išankstinė sąlyga stabiliam ekonomikos augimui. O šis augimas savo ruožtu gali didinti užimtumą ir pajamas bei stiprinti biudžetą, kuriame atsirastų naujų lėšų socialinėms programoms. Kadangi apie 70 proc. pasaulio neturtingiausių gyventojų susitelkę kaimo vietovėse, tai parama žemės ūkiui ir jo produktyvumo didinimas turi būti didžiausias vyriausybių rūpestis.
Svarbu, kad besivystančiose šalyse būtų gerinama kol kas gana prasta bazinė infrastruktūra - uostai, keliai, energetika, komunikacijos, taip sumažinant verslo savikainą ir įveikiant geografines kliūtis. Vis dėlto tvirtos ekonomikos pagrindas yra išvystyta pramonė, kuri savaime skatina verslą, vidutinio dydžio įmonių kūrimąsi ir silpnina šalies ekonomikos priklausomybę nuo žaliavų ir pusfabrikačių eksporto. Todėl šalies ekonominio atsilikimo įveikimas galutinai priklauso nuo šiuolaikinės industrijos sukūrimo (arba atkūrimo, kaip yra pokomunistinėse valstybėse), ir tam vyriausybės turi skirti didžiausią dėmesį.
Žinoma, kaip nurodoma Jungtinių Tautų metinėje atskaitoje, turtingų valstybių parama vargingiausioms pasaulio šalims toliau lieka labai svarbi, nes be jos nebus įmanoma įveikti skurdo. Pastarojo meto įvairiuose valstybių viršūnių susitikimuose buvo duota nemažai pažadų padidinti šią paramą (kuri siekia maždaug 55 milijardus dolerių per metus) ir atėjo laikas realiai įvykdyti tuos pažadus. Planuojama iki 2006 metų 22 turtingiausių valstybių paramą Trečiajam pasauliui padidinti 16 milijardų dolerių ir tada bendra paramai skirta lėšų suma sudarytų 0,26 proc. tos grupės valstybių bendrojo nacionalinio produkto.
Tačiau reikia ne tik didinti paramą, bet ir stengtis, kad ji taptų kuo efektyvesnė. Besivystančios šalys turi dėti sutelktas pastangas gerinti ekonominį ir politinį valdymą, mažinti korupciją ir dėti kitas pastangas skurdui mažinti. Valstybės donorai savo ruožtu turi gerinti paramos teikimo praktiką, kad būtų aiškiai nustatyti šalių gavėjų vystymo prioritetai, sumažinta administravimo biurokratinė našta, vyktų paramos projektų decentralizacija. Ypač svarbu yra vargingiausių šalių tarptautinio įsiskolinimo naštos sumažinimas bei subsidijų žemės ūkiui sprendimas, kurios dabar turtingose valstybėse siekia net 300 milijardų dolerių per metus ir iš esmės uždaro rinkas besivystančių šalių žemdirbystės produkcijai. Rodydamos didesnį solidarumą, turtingosios valstybės turėtų sumažinti arba visai atšaukti kvotas bei tarifus Trečiojo pasaulio šalių žemės ūkio, tekstilės bei kitai eksportinei produkcijai. „Reikia iš pagrindų peržiūrėti tarptautinę prekybos sistemą, kuri šiandien neretai diskriminuoja besivystančiose šalyse pradėjusią formuotis pramoninės produkcijos gamybą ir skurdina žaliavų tiekėjus“, - rašo popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“.

Tikrąją pažangą garantuoja solidarumo kelias

Enciklikoje pabrėžiama, kad „įsipareigojimas paskirti gyvenimą tautų vystymuisi nėra vien asmeninė, o dar mažiau individuali pareiga, lyg būtų įmanoma šitai padaryti tiktai atskiromis kiekvieno žmogaus pastangomis. Tai reikalavimas visiems ir kiekvienam vyrui bei moteriai, kartu ir visuomenėms bei ištisoms tautoms (…) bendradarbiavimas kiekvieno ir visos žmonijos vystymesi išties yra visų žmonių pareiga visiems“. Popiežius ne kartą yra perspėjęs, kad jeigu pažangą bandoma įgyvendinti vienoje uždaroje sistemoje, viename regione, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, neatsižvelgiant į likusio pasaulio poreikius, toks bendradarbiavimas iš esmės išsigimsta, hipertrofuojasi ir prasideda vadinamieji „prekybos karai“ (kaip, pavyzdžiui, dabar tarp ES ir JAV). Taip pat tarptautinė parama besivystančioms šalims negali būti pretekstas primesti joms „stipresniojo“ gyvenimo būdą ar religinius įsitikinimus, nes „tarptautinėje plotmėje, tai yra santykiuose tarp valstybių arba, kaip įprasta sakyti, tarp skirtingų „pasaulių“, turi vyrauti visuotinė pagarba kiekvienos tautos identiškumui su jos istorinėmis bei kultūrinėmis savybėmis“.
Pažymėdamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravusi tarpusavio priklausomybė įgyja moralinės kategorijos bruožus, Šventasis Tėvas kaip atsaką iškelia svarbią „dorybę“ - solidarumą. „Toks solidarumas nėra jausmas miglotos užuojautos ar paviršutiniško graudulio dėl blogio, kurį patiria daugybė asmenų, tiek artimų, tiek tolimų,- pastebima enciklikoje. - Priešingai, tai tvirtas ir atkaklus nusistatymas darbuotis dėl bendrojo gėrio, tai yra dėl visų ir kiekvieno gerovės, nes visi mes esame atsakingi už visus“. Solidarumas visuomenėje įmanomas tada, kai visi jos nariai vieni kitus laiko gerbtinomis asmenybėmis. Tada įtakingesni žmonės, valdantys didesnę gėrybių dalį ar turintys politinės valdžios svertus, jaučiasi atsakingi už silpnesniuosius ir jiems kuo galėdami padeda. „Savo ruožtu silpnesnieji dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba visuomenės griovėjai, bet ginti savo teises ir dirbti dėl visų gerovės“.
Analogiškas solidarumo kriterijus, esant globalinei tarpusavio priklausomybei, taikytinas ir tarptautinių santykių plotmei. Įveikdamos norą vyrauti ir išlaikyti hegemoniją, galingiausios bei turtingiausios valstybės privalo prisiimti atsakomybę už vargingąsias šalis, „kad susiformuotų tikroji tarptautinė sistema, kuri vadovautųsi tautų lygybės principu bei būtina pagarba teisėtiems skirtumams“. Tuo tarpu ekonominiu atžvilgiu silpniausios šalys „privalo kiek galėdamos, padedant kitoms tautoms ir tarptautinei bendruomenei, prisidėti prie gėrio savo humanitariniais bei kultūriniais turtais“. Tik praktikuojant žmogiškąjį ir krikščioniškąjį solidarumą pasaulyje gali būti įveiktas išnaudojimas ir susiformavę nelygiateisių santykių mechanizmai (juos Popiežius vadina „nuodėmės struktūromis“), išlaisvinant žmonijos energiją visuotinės pažangos ir taikos naudai.
Solidarumo kelias yra tikrasis ne tik vystymosi, bet ir taikos kelias. Taika visame pasaulyje yra neįmanoma, jei atsakingi žmonės nepripažįsta, kad savitarpio priklausomybė savaime reikalauja „atsisakyti visokių ekonominio, karinio ar politinio imperializmo formų, o tarpusavio nepasitikėjimą pakeisti bendradarbiavimu, kuris kaip tik yra deramas atskirų žmonių ir tautų solidarumo aktas“. Todėl popiežius Jonas Paulius II savo pirmtako Pijaus XII žinomą devizą „Opus institiae pax“ („Taika yra teisingumo vaisius“) papildo nuostata: „Opus solidaritatis pax“ („Taika yra solidarumo vaisius“). Solidarumo įgyvendinimas „sudaro palankias sąlygas taikiam sambūviui ir moko visus gyventi vienybėje (duodant ir gaunant), tuo pačiu stengiantis sukurti naują visuomenę ir geresnį pasaulį“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija