| Ikonos
žiūri į mus
|
Iš kairės: menotyrininkė Sigita Samuolienė
ir dailininkė Dalia Skardžiūtė
su mama Adele Skardžiuviene
|
 |
Viena iš D.Skardžiūtės tapytų
ikonų
Ričardo Šaknio nuotraukos |
Neregimojo Dievo atvaizdas taip
dailininkė Dalia Skardžiūtė pavadino savo darbų parodą, kuri eksponuojama
Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tai neįprasti darbai
ikonos, tapytos senąja Bizantijos technika. Tai pirmoji jaunos
menininkės paroda. Ji nežino, kaip tai turėtų būti, todėl taip
jaudinasi, nuoširdžiai palaikė ir drąsino parodos autorę muziejaus
direktorė Aldona Ruseckaitė.
Labai subtilus, dvasingas menas ikona mums nėra labai gerai pažįstama
meno sritis. Turbūt daugelis iš mūsų, priėję prie ikonos, negalėtų
daug ko apie ją pasakyti. Dailininkė tą supranta, todėl pasirūpino
parodos lankytojais, parengusi aprašymus. Žiūrint į ikoną norisi
susikaupti, susitelkti, daug ką pačiam savyje ir tame vaizduojamajame
mene suprasti. Atidarant parodą dalyvavo pati autorė, Šv. Pranciškaus
Ksavero (jėzuitų) bažnyčios kun. Stasys Kazėnas, šios bažnyčios
grigalinio giedojimo choras, menotyrininkė Sigita Samuolienė, seserys
vienuolės, vienuoliai broliai pranciškonai, dailininkės mama Adelė
Skardžiuvienė. Broliai pranciškonai viso to, ką čia matome, kaltininkai,
sakė dailininkė D.Skardžiūtė.
Ikonos paskirtis yra neeilinė, netradicinė. Tas, kas pavaizduotas
ikonoje, tas asmuo jau savaime yra čia, sakė brolis Paulius.
.
Dalia viena darbščiausių mūsų mokinių, ji daugiausia atliko darbų
šia technika, piešė ikonas. Egzistuoja įdomus dalykas: jei tai yra
Viešpaties idėja ji išlieka. Jei idėja tik iš žmonių, ji praeina.
Pati ikona katalikų bažnyčioje ne visai įprastas reiškinys. Tai
buvo Viešpaties sumanymas, įsitikinęs brolis Paulius. Jis papasakojo,
kad 1996 metais brolis Gediminas nuvažiavo į Italiją ir pakvietė
brolį Karlą į Lietuvą, kad surengtų stovyklėlę. Tai buvo pirmoji
stovyklėlė, kurioje norintieji mokėsi pažinti ikonas ir jas tapyti.
1997 metais jau buvo suruošta ikonografijos stovykla Vilniuje. Viešpats
prie kiekvieno žmogaus eina per ikoną. Ne be reikalo, jei ilgai
nebuvai namuose, grįžęs pirmiausia turi nueiti aplankyti ikoną,
pasižiūrėti, kaip jinai, pasakojo brolis Paulius. Tikime, kad
Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir į save panašų. Brolis
Paulius pastebėjo, kad egzistuoja keistas dalykas: kiek jau buvo
surengta kursų, žmogus, pirmą kartą piešdamas ikoną, pats nejučia
nupiešia savų bruožų.
Įdomus reiškinys vyksta. Ikona nėra tik šventas atvaizdas, joje
vyksta keisti dalykai, žmonės išsigydo vidumi, teigė susirinkusieji
ikonų žinovai. Ir nemanykime, kad tai kažkokia mistika.
Dailininkė D.Skardžiūtė surengė pirmąją asmeninę savo tapytų ikonų
parodą, kuri prieš tai dalyvavo bendroje parodoje Birštone, ikonografų
stovyklos dalyvių organizuotame lyg ir bendrame sakraliniame muziejuje.
Brolis Karlas, atvykęs iš Italijos, lietuviškai paaiškino: Ikona
yra būdas susitikti su Dievu. Kaip gera, kai jie yra šalia: Kristus,
Marija... Turi juos namuose, žiūri į juos ir gera, nes esi šalia
su Dievu. Širdis pasako šiuos dalykus... Pati širdis supranta, kas
yra ikona.
Kun. S.Kazėnas prisiminė, kad pirmoji jo pažintis su ikona buvo
prie Tbilisio, religiniame gruzinų centre, jų centrinėje katedroje
X ar XI amžiaus bažnyčioje. Tai apsidėje esanti didelė freska,
kurioje Kristus sėdi savo soste (Pantokratoriaus ikona). Tuomet
pirmą kartą pamačiau ikoną tokią didelę freską. Dabar jau nebegalvoju,
kad tai yra kažkas tik stačiatikiško. Žiūriu į tai kaip į religinį
meną. Ikona yra įdomi tuo, kad ji veda žmogų akistaton su savimi
arba akistaton su Dievu. Jei pabandysite melstis, atsiklaupę prie
ikonos, pamatysite, kad tas žvilgsnis yra toks skvarbus, neleidžiantis
m 0meluoti sau pačiam. Tiesiog matai Kristų, žvelgiantį į tave,
ir pradedi ieškoti savo viduje gerų dalykų arba to, kas trukdo geriems
dalykams tavyje, kalbėjo kunigas. Gal mes dabar gyvename tokiu
laikotarpiu, kai daug kas keičiasi. Gal ne visuotiniai tie reiškiniai...
Kun. S.Kazėnas prakalbo apie choralo giedojimą mums tai retai
girdima, nelabai žinoma, bet labai gražu, todėl labai gera klausytis...
Kažkokia harmonija atsiranda mūsų viduje, ramybė, nusiraminimas,
maldinga nuotaika. Panašiai yra ir su ikonomis daugumai mūsų tai
buvo užmirštas, nežinomas dalykas. Mes randam ikoną, prieš ją meldžiamės
ir sakom, kad tai yra kažkas gilaus. Tai nekasdieniai ir nepraeinantys
dalykai... Praeina šimtmečiai, o žmonės juos vis iš naujo atranda.
Choralą, rytų senąjį giedojimą ar ikoną... Mes kiekvienas esam kviečiami
į tą asmeninį ryšį su Dievu... Ikona tuo gali mums padėti, patarė
kunigas.
Sesuo vienuolė Rosana prisiminė, kad prieš 40 metų ikonos buvo labai
madingos. Kai meldėsi prieš ikoną ir atsivėrė, taip atsitiko,
kad ta ikona, kuri iš pradžių atrodė tikrai labai negraži, sukėlė
pojūtį, kad ne aš žiūrėjau į tą ikoną, o atrodė, kad ikona žiūri
į mane, prisiminė sesuo Rosana. Tai buvo Rubliovo Trejybė. Sesuo
vienuolė Rosana linkėjo visiems nebijoti žiūrėti į ikoną, nebijoti
leisti ikonai žiūrėti į save. Kiek Dievas yra mumyse, mes turime
gyventi Dieve. Ikona mus veda į tai.
Menotyrininkė S.Samuolienė džiaugėsi, galėdama pristatyti pirmąją
ikonų parodą. Menotyrininkė teigė, kad paroda gimė iš sąlydžio,
kurio pradžią padarė italas brolis Karlas (jį į Lietuvą pakvietė
brolis Gediminas).
Bernardinų bažnyčioje buvo organizuotos ikonografijos pamokos, jose
dalyvavo 15 žmonių grupė, tarp kurių buvo ir restauratorė D.Skardžiūtė.
Jau šešerius metus ji užsiima ikonų menu. S.Samuolienė yra baigusi
Peterburgo dailės akademiją, išklausiusi daug paskaitų apie rusų
meną ir Bizantiją. Jai dėstė garsaus kultūrologo Ligačiovo dukra,
kuri yra išleidusi knygą ir pagal kurią S.Samuolienė dėstė VDU studentams
ir taip užkrėtė meile Bizantijai. Sėkla, pasėta pranciškono brolio
Karlo, sudygo D.Skardžiūtės darbuose.
Tai gana vėlyvos ikonos. Jos gimė prieš Bizantijos nuopuolį. XV
a. Bizantija jau buvo užkariauta turkų. Paskutinis ikonų pakilimo
laikotarpis, vadinamasis paleologų laikotarpis (XIV XV amžiai).
Tikrasis Bizantijos meno pakilimas buvo X XI amžiais, vadintas
Makedonijos renesansu. Tos ikonos skyrėsi nuo šių. Dailininkė pasakojo,
kad tų senųjų originalų nėra mačiusi, ji studijavo reprodukcijas.
D.Skardžiūtė panaudojo senąją subtilią ikonų techniką, kurią puikiai
perdavė brolis Karlas. D.Skardžiūtės darbuose tarsi įsijungia aukštesnė
valia techniką gali kiekvienas išmanyti, bet visi 15 Karlo mokinių
netapo ikonų meistrais. Reikia kažko daugiau. D.Skardžiūtė gavo
šitą patepimą, tuo įsitikinę ir broliai pranciškonai, ir menotyrininkė
S.Samuolienė.
Negalima kalbėti apie ikonas, sprendžiant vien apie techninį lygį.
Tai yra laisvos kopijos, jos kiekviena yra dailininkės išgyventa,
išmąstyta. Paroda surengta puikiai. Daugiausia eksponuojama Marijos
ikonų, iš viso jų parodoje - 13 (13 yra Marijos skaičius). Marija
labai populiari Lietuvoje. Ikonose Dievo Sūnus jau paaugliškos išvaizdos.
Amžius nusakomas sunkiai, suaugusiojo išmintis glūdi ikonų kūdikiuose.
Madonų vardai (ikonų pavadinimai) dažniausiai kildinami nuo miesto,
vietovių, kurias jos globoja. Ikonos nuo kitų šventų paveikslų skiriasi
judesiu madona tarsi kalba su kūdikiu, paveiksle atsiradusi simbolika
tarsi užbaigia scenos svarbumą. XIV XV amžių ikonose atispindi
pasaulietiškasis charakteris. Labai svarbi yra šviesa, auksinis
fonas, nuo šventųjų sklindantis spindėjimas. Raudonas fonas, taip
pat dažnai pasitaikantis, tai begalybės simbolis. Ramybės kryptis,
filosofija nugali kitas tėkmes.
Dailininkės D.Skardžiūtės tapytų ikonų yra jau daugelyje pasaulio
šalių. Dailininkė kol kas kitose šalyse geriau žinoma nei Lietuvoje.
Dailininkė restauratorė mokėsi dar sovietiniais metais, tuomet šie
dalykai dar nebuvo propaguojami ir net neprieinami. Su ikona pirmą
kartą Dalią supažindino vienuolis brolis Gediminas, jis tiesiog
pripratino prie ikonos. Pirmąją ikoną ji nutapė aliejiniais dažais.
Pirmuosius pagrindinius tapymo principus, techniką, gruntavimą parodė
brolis Karlas, supažindino su teorija. Iš pradžių Dalia jautė, kad
gali tapyti ikonas. Pirmasis darbas buvo šventas veidas. Tai buvo
impulsas, po kurio Dalia suprato, kad tikrai tapys ikonas, kad gali
jas tapyti. Palangoje ikonas labai gerai tapo vienuolis brolis Marius,
jo mokytojas taip pat yra brolis Karlas. Bando tapyti ir daugiau
brolio Karlo mokinių. Apie Dalios ankstyvą polinkį į dailę trumpai
papasakojo dailininkės mama Adelė Skardžiuvienė.
Jokia laisva kūryba, aliejinė tapyba man negali atsverti ikonos
masto, svorio, prasmės. Ikona tai užrašytas Šventasis Raštas,
išlydėdama susirinkusiuosius, sakė dailininkė Dalia Skardžiūtė.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|
