Pirmasis puslapis
Liudijimai
Ora et labora
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dešimtmečiui (1993-2003)
OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE

(Tęsinys. Pradžia Nr. 62)

IV dalis

„ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO” KAREIVIŠKAIS BATAIS

Okupacinės kariuomenės kareiviai pasirengę susidoroti su Lietuvos Laisvės lygos mitingo, skirto Molotovo-Ribentropo protokolo pasirašymui pasmerkti, dalyviais Vilniuje, Gedimino aikštėje Vidmanto KLIUKO nuotrauka

LLL reikalauja – Sąjūdis galvoja. Galima iškelti klausimą, kaip ir kada Lietuvos laisvės lygos antiokupacinės idėjos tapo Lietuvos valstybine politika. Į tai atsakyti ir lengva, ir sunku. Sovietinės kariuomenės statusas Lietuvoje 1988-1989 metais buvo visuomeninių-politinių organizacijų nuolatinio dėmesio objektu. Iš esmės išsiskyrė trys pozicijos: nuosekli antiokupacinė (atstovaujama Lietuvos laisvės lygos, „Jaunosios Lietuvos”, Lietuvos demokratų partijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos krikščionių demokratų partijos), nacionalinių-respublikinių interesų gynimo (atstovaujama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) ir sovietinės karinės sistemos tobulinimo (atstovaujama LKP).
Nuo 1988 metų okupacinės kariuomenės išvedimo nuolat reikalaudavo Lietuvos laisvės lyga (toliau - LLL). Ši organizacija po 1988 metų lapkričio viešai kėlė reikalavimą, kad pasitrauktų okupacinė kariuomenė. Prie šios pozicijos prisijungė Lietuvos Helsinkio grupė ir susikūrusios naujos politinės organizacijos: Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija ir S. Buškevičiaus vadovaujama LTJS „Jaunoji Lietuva”. Jų pozicija nuolat buvo grindžiama reikalavimu likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius: išvesti „sovietinius karinius dalinius iš 1939-1940 m. okupuotų teritorijų”, atkurti Latvijos, Lietuvos ir Estijos nepriklausomas valstybes ir remiantis 1949 metų Ženevos konvencija, draudžiančia šaukti į okupacinę kariuomenę okupuotų valstybių piliečius, nutraukti šaukimą į kariuomenę.
LLL 1989 m. balandžio 12 d. pasiūlė opozicinėms Lietuvos politinėms partijoms bei judėjimams, tarp jų ir Sąjūdžiui, paskelbti bendrą pareiškimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto padarinių likvidavimo ir okupacinės kariuomenės išvedimo. Prisijungė LTJS, LDP ir kitos organizacijos. Strateginis siekis - išvesti okupacinę kariuomenę – buvo papildomas tarpiniais reikalavimais: LDP Klaipėdos skyrius reikalavo demilitarizuoti Klaipėdos miestą, panaikinti karinę zoną tarp Girulių ir Palangos, nestatyti karinės jūrų bazės (visuomenės ir SSRS liaudies deputatų iš Klaipėdos pastangomis pasieniečių laivų bazės statyba buvo nutraukta), o Lietuvos žaliųjų judėjimo programos projekte pasiūlyta demilitarizuoti visą Lietuvos teritoriją ir paskelbti ją nebranduoline zona.
Po to, kai 1989 m. birželio 1 d. aštuoni šiauliečiai grąžino karinius bilietus, atsisakė priimtos karinės priesaikos, visų laipsnių ir apdovanojimų, remdamiesi tarptautinės teisės normomis, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos „Dėl civilių gyventojų gynimo karo metu” 51 str., LTJS „Jaunoji Lietuva” ir LLL Akademinio jaunimo skyrius 1989 m. rugpjūčio 3 d. nusprendė demonstratyviai laužyti sovietinius įstatymus ir pradėti masinę karinių bilietų grąžinimo akciją. Rugpjūčio 3-18 dienomis Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje ir Alytuje karinius bilietus grąžino apie 300 jaunuolių. Akciją parėmusi Lietuvos demokratų partija įvertino ją kaip tarptautinės teisės požiūriu teisėtą atsisakymą tarnauti okupacinėje kariuomenėje.
Socialistinės valstybės lietuviška kariuomenė! Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pozicija per pusantrų metų gerokai keitėsi. 1988 m. spalio 23 d. steigiamajame suvažiavime patvirtintoje LPS programoje buvo teigiama, kad Molotovo-Ribentropo paktas ir visi jų padariniai yra neteisėti. Bet buvo pasirinktas palaipsnių reformų, pereinant prie nacionalinių karinių junginių kūrimo, padarinių likvidavimo kelias. Paskelbtas siekis – Lietuvos SSR valstybinis suverenitetas ir „teisinė socialistinė valstybė” suponavo ir požiūrį į sovietinę kariuomenę. Iš pradžių siekta reformuoti tarnybos tvarką, net neužsimenant apie sovietinę kariuomenę kaip okupacinę. Siekta lietuviškų karinių dalinių tradicijų atgaivinimo, jaunuolių tarnybos Lietuvos teritorijoje, draudžiant dalyvauti JTO pasmerktuose kariniuose veiksmuose, siekta viešojo gyvenimo demilitarizavimo bei nebedislokuoti Lietuvoje masinio naikinimo ginklų.
Po Sąjūdžio 1989 m. vasario 15 d. deklaracijos paskelbtas Lietuvos SSR Konstitucijos projektas įvertintas kaip nesuverenios valstybės konstitucija, kuria nepavyks įtvirtinti Lietuvos valstybinio suvereniteto. Visgi, tik siekiant didesnio Respublikos savarankiškumo, pasiūlyta Konstitucijos projekte numatyti nacionalinių karinių formuočių atkūrimą, jų pavaldumą apibrėžiant sutartimi su SSRS. Tai buvo įrašyta į Lietuvos SSR konstitucijos 30 straipsnį: „gali būti įstatymo nustatyta tvarka sukurtos Lietuvos TSR nacionalinės karinės formuotės, pavaldžios SSRS Ginkluotųjų pajėgų aukščiausiajai vadovybei ir Respublikos vyriausybei”. Papildymas žodžiais „gali būti” (vadinasi, „gali ir nebūti”) nusakė Konstitucijos kūrėjų poziciją Lietuvos SSR „suverenumo” atžvilgiu.
Pirmo Sąjūdžio delegacijos vizito Kremliuje metu 1989 m. balandžio 6 d., V. Landsbergis susitikime su SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju A. Lukjanovu išsakė SSRS deputatų iš Lietuvos prašymą – nedelsiant išspręsti Lietuvos jaunuolių tarnybos gimtajame krašte problemą. O Lietuvoje nuo 1989 m. kovo 22 d. iki balandžio pabaigos tęsėsi akcija, kuria buvo reikalaujama Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos atlikimo Lietuvos teritorijoje. Štai 1989 m. gegužės 7 d. Ukmergėje 4500 žmonių mitinge priimta rezoliucija, kurioje reikalauta ne tik Lietuvos gyventojams leisti karo tarnybą atlikti tik Lietuvoje, bet ir atkurti 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, 16-ąją ir 50-ąją divizijas, iki 1990 m. liepos 1 d. į Lietuvą perkelti tarnauti karininkus lietuvius, pašalinti iš Ukmergės rajono branduolinį ginklą. Pirmasis žingsnis, nusakantis ne tik tarnybos sovietinėje kariuomenėje sąlygų pakeitimo siekius, bet ir požiūrį į SSRS kariuomenės statusą, išsakytas Sąjūdžio Seimo 1989 m. birželio 18 d. pareiškime „Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos”: „priimti įstatymą dėl SSRS kariuomenės laikino buvimo Lietuvos teritorijoje sutartinių sąlygų, pradėti derybas su SSRS dėl jos kariuomenės palaipsnio išvedimo iš Lietuvos”.
LKP „žingsnis po žingsnio” kareiviškais batais. 1989 metais pradėjo formuotis LKP ir vietinės valdžios pozicija sovietinės kariuomenės atžvilgiu. Iš pradžių didžiausias dėmesys skirtas bendravimui su karine vadovybe, kad būtų paisoma ūkinių Lietuvos SSR interesų. 1989 m. balandžio 7 d. A. Brazauskas teigė, jog kreiptasi į Pabaltijo karinės apygardos vadovybę ir SSRS Gynybos ministeriją, kad „pavasario darbymečio metu neimtų pakartotiniams kariniams apmokymams kaime dirbančių vyrų”, ir gavo pažadą perpus sumažinti karinius mokymus šaukiamų karo prievolininkų iš kaimo skaičių. LKP dar nedrįso pritarti Sąjūdžio reikalavimui, kad karinė tarnyba būtų atliekama Lietuvos teritorijoje. Šiuo atžvilgiu „radikaliausią” poziciją užėmė Kauno m. komjaunimo konferencija, kuri pasiūlė vietoj komjaunimo sukurti Demokratinio jaunimo sąjungą ir siūlomoje programoje išsakė „karinės tarnybos nacionaliniuose junginiuose Pabaltijo karinėje apygardoje”. Kai pagaliau ir LKP pradėjo Maskvos prašyti organizuoti jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje, jos pastangos buvo bevaisės – tik apie 7 proc. šauktinių buvo palikta Lietuvoje.
Lietuvos Sąjūdis ir radikalesnės politinės grupės spausdamos pasiekė savo tikslą – už respublikos savarankiškumą pasisakanti LKP dalis turėjo į tai atsižvelgti ir per kontroliuojamą LSSR Aukščiausiąją Tarybą kartu su Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiu formulavo savo teisinius vertinimus. 1989 m. gegužės 18 d. LSSR AT priėmė Deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą: „…1940 metais Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta prijungta prie Tarybų Sąjungos”. Toks konstatavimas anksčiau ar vėliau turėjo atvesti prie karinių struktūrų statuso vertinimo. Iš pradžių remiantis šiuo nutarimu pareikalauta „peržiūrėti Lietuvos piliečių karinės tarnybos TSRS kariuomenėje teisinius pagrindus”, kad karinės prievolės ir karinės tarnybos reikalus reguliuotų ir spręstų tik Lietuvos SSR pagal LSSR Konstituciją. Bet ir po kelių mėnesių, 1989 m. rugsėjo 29 d., priimtas LSSR MT nutarimas „Dėl Lietuvos SSR piliečių karinės tarnybos” problemos iš esmės nesprendė. Šiuo nutarimu buvo pasiūlyta SSRS AT įpareigoti SSRS Gynybos ministeriją nuo 1990 metų suteikti galimybę Lietuvos jaunuoliams, jiems pageidaujant, tarnauti respublikos teritorijoje, o jeigu nėra tokios galimybės – Pabaltijo karinėje apygardoje, atkurti nacionalinius karinius junginius, kuriuose tarnautų Lietuvos SSR piliečiai. Bet 1989 m. spalio 30 d. susitikime su Lietuvos SSR Ministrų Tarybos atstovais SSRS gynybos ministras D. Jazovas atmetė visus minėtus pasiūlymus.
Pilietinis nepaklusnumas ar …? Po 1989 m. gegužės 18 d. deklaracijos paskelbimo, sąjūdietiškos organizacijos pradėjo iš dalies remtis LLL pozicija – 1949 m. rugpjūčio 12 d. konvencija, pasirašyta SSRS, „suteikia (…) okupuotos valstybės piliečiams teisę atsisakyti tarnauti tarybinėje armijoje”. Masiškiausia akcija, reikalaujanti Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo, buvo Lietuvos laisvės lygos inicijuota 1989 metais. Buvo renkami parašai po peticija su minėtu reikalavimu. Į akciją įsijungus Sąjūdžiui buvo surinkta 1,65 mln. parašų, jie ir įteikti SSRS AT. Tuo pat metu Lietuvos demokratų partija pareikalavo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos priimti įstatymą, kuriuo būtų garantuota, kad Lietuvos gyventojai prieš savo valią nebus išvežami už respublikos ribų ir okupacinėje kariuomenėje atsisakantys tarnauti jaunuoliai galės atidirbti Lietuvos civiliniuose objektuose.
Pradėjus rengtis rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos klausimo svarstymas užėmė vieną pagrindinių vietų LPS Seimo sesijoje. 1989 m. lapkričio 12 d. Seimo sesijoje M. Laurinkus pareiškė: „Jei neskatiname Lietuvos jaunuolių padėti šaukimus į karo tarnybą, tai privalome bent apginti tuos, kurie jau padėjo”. Anot polemikoje dalyvavusio A. Saudargo, „gana kalbėti apie nepriklausomybę ir kartu įteisinti okupacinę kariuomenę. Nacionalinių junginių sukūrimas – kelio į Nepriklausomybę etapas”. Tokią poziciją palaikė ir dalis 16-osios lietuviškosios divizijos veteranų, prašydami imtis iniciatyvos ir atkurti Lietuvos „tautinę kariuomenę”, ginančią „Varšuvos sutarties dalyvių tikslus ir interesus”. Tuo metu Lietuvoje buvo 150 karių, atsisakiusių tarnauti sovietinėje kariuomenėje, iš kurių 29 pašaukti į tarnybą ir septyniems iškeltos baudžiamosios bylos. Pasiūlymais pereiti nuo konstitucinio-parlamentinio veiklos etapo prie pilietinio nepaklusnumo akcijų (atsisakyti tarnauti sovietinėje kariuomenėje) ir maksimalistinių pozicijų suabejojo LPS tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Dar nebuvo parengtas okupacinės kariuomenės statuso projektas. Lietuvos laikinoji politinė konsultacinė taryba, svarstydama 1990 m. vasario 6 d. Lietuvos SSR darbotvarkę, pasiūlė nutarime dėl Lietuvos piliečių karinės tarnybos konstatuoti Lietuvos, kaip SSRS aneksuotos šalies, teisinį statusą.
Okupacija-aneksija ir nepriklausomybė-neutralitetas. 1989 m. rugsėjo 23 d. ir 1990 m. vasario 7 d. nutarimais Lietuvos SSR AT aprobavo ir patvirtino Komisijos 1939 metų Vokietijos-SSRS sutartims ir jų pasekmėms ištirti išvadas: „…Tarybų Sąjungos ultimatumas (…) neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo ir buvo įteiktas tiesiogiai grasinant panaudoti karinę jėgą ir paskelbiant apie papildomų karinių dalinių įvedimą bet kuriuo metu (…). Raudonosios armijos dalys kartu su anksčiau dislokuotomis dalimis užėmė svarbiausius strateginius centrus ir objektus, tuo įvykdydamos Lietuvos okupaciją”. Taigi priartėta prie sovietinės kariuomenės, kaip okupacinės, vertinimo, pagal tarptautinės teisės principus. Tokias nuostatas dar labiau sustiprino Lietuvos SSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimas: ”paskelbti, kad (…) deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į TSRS, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti (…), 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas (…) yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto”. Pasiūlyta pradėti derybas dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo. Tokie buvo per vis dar sovietines įstatymų leidybos institucijas suformuluoti vertinimai. Esminis jų sprendimas buvo priimtas po visuomeninių-politinių organizacijų spaudimo: 1989 m. lapkričio 15 d. Lietuvos demokratų partijai užregistravus referendumą dėl sovietinės armijos karių dalyvavimo rinkimuose, LSSR AT 16-oji sesija priėmė nutarimą, kuriuo nustatyta, kad sovietinės armijos kariai, nenuolatiniai Respublikos gyventojai, rinkimuose nedalyvaus. Lietuvos Sąjūdis, besiruošdamas 1990 m. vasario 24 d. rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, savo rinkimų programoje suformulavo pagrindinius principus, kurie buvo pradėti įgyvendinti po rinkimų: „Lietuvos ir jos piliečių konstitucinių prievolių Tarybų Sąjungai (tarp jų ir prievolę tarnauti Tarybinėje armijoje) panaikinimas (…), tarpvalstybinės derybos dėl Tarybinės kariuomenės statuso, kaip užsienio kariuomenės, nustatymo ir palaipsnio išvedimo iš Lietuvos teritorijos terminų bei sąlygų, reikalavimas nedelsiant pašalinti branduolinį ginklą iš Lietuvos teritorijos, neutraliteto, kaip aukščiausio Lietuvos užsienio politikos principo, siekimas”.

(Bus daugiau)

Raminta KŠANYTĖ

© 2003 "XXI amžius"