Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 22 d.
Nr.64
(1168)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Liudijimai
Ora et labora
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ji labiausiai vertino neturto privilegiją
Šv. Klaros Asyžietės mirties 750-osios metinės

Šv. Klara Asyžietė
Robertas Lencas. Šv. Klara Asyžietė

Pavyzdys šių dienų jaunimui

Šiemet pasaulinėje pranciškonų bendruomenių šeimoje ir visoje Katalikų Bažnyčioje plačiai minint šv. Pranciškaus Asyžiečio artimos bičiulės ir bendražygės šv. Klaros Asyžietės 750-ąsias mirties metines (ji mirė 1253 m. rugpjūčio 11 d.), popiežius Jonas Paulius II iškėlė šių šventųjų gyvenimo ir darbų pavyzdžio aktualumą. Rugpjūčio 10 dieną savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe (netoli Romos) kalbėdamas pranciškonų rengiamo trečiojo susitikimo „Jaunimas kelyje į Asyžių“ dalyviams, Šventasis Tėvas sakė, kad ir prasidėjusio trečiojo tūkstantmečio pasauliui reikia stipriu tikėjimu pasižyminčių jaunuolių, tokių kaip šv. Pranciškus ir šv. Klara, kurie rodytų meilę Kristui ir Jo Evangelijai bei atsidavusiai tarnautų savo broliams ir seserims.
Rugpjūčio 11 dieną paskelbtame laiške šv. Klaros įsteigtos klarisių (neturtėlių seserų) vienuolijos narėms Popiežius pabrėžė, kad jų steigėjos prieš daugelį amžių parašyta regula iki šiol neprarado savo dvasinio patrauklumo ir teologinės vertės. „Tobulas bendražmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių sąskambis, išmintinga darna tarp kontempliatyvaus uolumo ir Evangelijos - ši regula jums, trečiojo tūkstantmečio klarisėms, lieka kelrodžiu gyvenimo kelyje, neinant į kompromisus su pasaulio dvasia“, - rašo Šventasis Tėvas. Šiuo metu 76 pasaulio šalyse yra apie 900 klarisių bendruomenių. Iš viso Šv.Klaros seserų kongregacija turi daugiau kaip 20 tūkstančių narių. Prieš keletą metų klarisės įsikūrė ir Lietuvoje. Jų vienuolynas yra Kretingoje.

Tremtyje – dvasinės formacijos pradžia

Šv. Klara gimė 1194 m. liepos 16 d. Umbrijos provincijos Asyžiaus miestelyje Italijoje. Jos tėvas grafas Favaronė di Ofredučius buvo kilęs iš senos Romos aristokratų giminės ir turėjo didžiulius rūmus Asyžiuje bei valdas priemiestyje. Motina Ortulana, taip pat priklausiusi kilmingai Fiumi šeimai, buvo žinoma savo religiniu uolumu ir pamaldumu. Moteris buvo įsitikinusi, kad jos vyriausia duktė bus Dievo „apšviesta“, todėl suteikė Klaros vardą („Klara“ reiškia „apšviestoji“).
Iš vaikystės buvo aišku, kad Klara apdovanota ypatingo dvasingumo savybėmis, kurioms ugdyti tuomet susidarė gana palankios aplinkybės, įskaitant vėlesnį susitikimą su šv. Pranciškumi. Jos vaikystė buvo aptemdyta politinių neramumų, kai sukilę Asyžiaus gyventojai (vadinamoji „Asyžiaus komuna“) 1198 metais privertė kilminguosius, taip pat ir Klaros šeimą, pasitraukti kuriam laikui iš Asyžiaus.
(XII ir XIII amžių sandūroje Italijoje vyko kariniai susirėmimai tarp aristokratų (maiores) ir vis labiau stiprėjančios „prastuomenės“ (minores), kurią sudarė nekilmingi praturtėję prekybininkai, amatininkai, ūkininkai, tapę rimtais varžovais feodalams.)
Tuo metu, kai šeimos vyrai kariavo, moterys Perudžijos tremtyje nusprendė gyventi atgailaujančiųjų gyvenimą. Ortulana kartu su savo dukterimis bei tokią pat lemtį patyrusių šeimų moterims pasninkavo, meldėsi, maitino vargšus, lankė ligonius ir kalinius. Šioje tremties kančioje prasidėjo tam tikra dvasinė formacija. Vėliau daugelis moterų, gyvenusių Perudžoje kartu su Klara, taip pat ir jos motina bei seserys, buvo vienos pirmųjų naujosios kongregacijos narių.
Klaros šeimai sugrįžus į Asyžių XIII a. pradžioje, čia jau buvo plačiai žinomas šv. Pranciškaus ir jo sekėjų, gyvenusių Porciunkulės priemiestyje, mokymas. Klara ateidavo į Asyžiaus San Džiordžijo bažnyčią paklausyti Pranciškaus vadovaujamų Gavėnios rekolekcijų, susitikdavo su juo privačiai, duodavo pranciškonams pinigų bažnyčioms statyti ir remontuoti, vargšams paremti. Dvasinio įkvėpimo kupini Pranciškaus žodžiai uždegė aštuoniolikmetės širdį, ir ji prašė jo padėti įsitraukti į naują vienuolinį sąjūdį, kad galėtų su visišku radikalumu gyventi „pagal šventosios Evangelijos reikalavimus“. Pranciškus, atpažinęs Klaroje vieną tų sielų, kurias Dievas yra paskyręs dideliems darbams, ir pajutęs, jog daugelis seks jos pavyzdžiu, nusprendė jai padėti.

Tvirtas apsisprendimas laikytis įžadų

1212 metų kovo pabaigoje, Verbų sekmadienio naktį, Klara paliko savo tėvų namus ir, lydima tetos Biankos bei vienos draugės, atėjo į Porciunkulės bažnytėlę, kurioje su degančiomis žvakėmis rankose laukė Pranciškus su savo mokiniais. Kaip teigia tradicija, pats Pranciškus jai nukirpo kasas ir apgaubė galvą vienuolės nuometu. Vietoje turėtų puošnių drabužių ji gavo paprastą atgailos abitą ir Dievo Motinos altoriaus papėdėje davė visiško atsidavimo tarnystės Jėzui Kristui įžadus, įskaitant jai, kaip visiems pranciškonams, labai svarbų neturto įžadą.
Iš pradžių Pranciškus laikinai apgyvendino Klarą seserų benediktinių San Paolo vienuolyne netoli Bastijos, kur ji buvo ginama Popiežiaus interdiktu prieš galimas šeimos pastangas sugrąžinti ją į namus. Tokių pastangų buvo netgi atkaklių, nes Klaros tėvas ir giminės tikėjosi, kad gražiosios merginos sėkmingos vedybos turėtų sustiprinti pašlijusią šeimos padėtį visuomenėje ir padidinti įtaką bei turtus. Nepaisant visų įtikinėjimų ir netgi grasinimų, Klara savo šventųjų įžadų neatsisakė, ir tėvas pagaliau pažadėjo palikti ją ramybėje. Netrukus ji buvo perkelta į saugesnį Sant Angelo benediktinių vienuolyną Ponzo vietovėje, kur prie jos prisijungė sesuo Kotryna, gavusi vienuolinį Agnės vardą.
Pagaliau Pranciškus pasiuntė Klarą, Agnę ir kitas jų bendramintes į Asyžiaus priemiestyje įsikūrusį San Damiano vienuolyną, kurį benediktinės atidavė naujajai bendruomenei apsigyventi nuolat. San Damianas buvo vieta, kur Klara liko gyventi savo kontempliatyvų, tačiau su plačiais apaštaliniais užmojais gyvenimą iki pat savo mirties. Iš pradžių naujoji bendruomenė neturėjo rašytinės regulos ir vadovavosi paties Pranciškaus jai parašyta trumpa „formula vitae“. San Damiano „vargdienių moterų“, arba neturtėlių klarisių, kaip jos save vadino, bendruomenę ėmusi globoti bažnytinė vadovybė bandė įsiūlyti regulą, kuri buvo artima Šv.Benedikto vienuolijos statutui, tačiau ji Klarai buvo nepriimtina, nes nepripažino pranciškoniškojo absoliutaus neturto nuostatos, kuriam klarises buvo įpareigojęs Pranciškus.
Tuomečiam popiežiui Grigaliui IX atrodė, jog yra labai nepraktiška, kad griežtos regulos vienuolės neturėtų jokios nuosavybės ir būtų priklausomos nuo iš pranciškonų gaunamos pašalpos. 1228 metais atvykęs į Asyžių kanonizuoti jau mirusį Pranciškų, Popiežius susitiko su Klara ir pasiūlė jai absoliuciją, jeigu ji bijosi, kad, priimdama siūlomą regulą, ji pažeis visiško neturto įžadą. „Šventasis Tėve, aš geidžiu absoliucijos už savo nuodėmes, - atsakė Klara. - Bet aš netrokštu gauti atleidimo nuo įsipareigojimo sekti Jėzų Kristų“. Tokie drąsūs ir teisingi žodžiai sužavėjo popiežių Grigalių IX ir jis tų pačių metų rugsėjo 17 dieną savo bule patvirtino klarisėms „neturto privilegiją“ („Privilegium Paupertatis“). Galutinę kongregacijos regulą, parašytą pačios Klaros, padedant jos seserims, - tai buvo pirmas kartas, kai moteris sudarė savosios vienuolijos regulą, - popiežius Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 9 d., tai yra dvi dienas prieš jos mirtį.

Bendrystė su šv. Pranciškumi

Laikas, kurį Klara praleido San Damiano vienuolyne, beveik keturiasdešimt metų vadovaudama savo bendruomenei, ženklino jos įkurtosios kongregacijos plėtrą Italijoje ir visoje Europoje, kuo pasirūpino ir pranciškonų misionieriai. 1219 metais jos sesuo Agnė buvo pasiųsta įkurti vienuolyną į Montičelį, netoli Florencijos, o 1228-aisiais visoje Italijoje jau veikė 28 klarisių bendruomenės. 1234 metais neturtėlių seserų konventas buvo įkurtas Prahoje, kur pati Bohemijos princesė Agnė priėmė klarisių abitą ir tapo vienuole. Plačiai žinomi Klaros Asyžietės keturi laiškai, parašyti Agnei Prahietei, kuriuose pabrėžiama visiško atsidavimo Dievo tarnystei reikšmė ir autentiškai moteriškas Evangelijos idealų supratimas.
„Tikinčiojo asmens siela yra didingesnė už pačią visatą, nes visata ir likusioji kūrinija negali savyje turėti Kūrėjo, ir tik tikinčiojo siela yra Dievo buveinė ir sostas, - rašė Klara trečiajame laiške Agnei Prahietei. - Kaip garbingiausioji Mergelių Mergelė materialiai nešė Jėzų, taip ir mes, sekdamos jos pavyzdžiu, ypač tos, kurios lieka neturte ir klusnume, be abejonės, gali visuomet dvasiškai nešti Jį savo skaisčiuose ir nepaliestuose kūnuose, laikyti savyje tą, per kurį palaikomi drauge visi dalykai. Toks turėjimas yra saugesnis už visą laikiną pasaulio nuosavybę“. Taip Klara mokė savo seseris žiūrėti į save, kaip į Dievo šventoves, Kristaus atspindžius ir Šventosios Dvasios apraiškas, ir tą patį matyti savo artimojo sieloje.
Klara buvo silpnos sveikatos ir, gyvendama San Damiane, dažnai sirguliavo, tačiau jos švelnumas ir kartu stiprus charakteris bei jaunatviška dvasia jos niekada neapleido. Sunku net pervertinti šios švelniosios abatės įtaką vedant Italijos ir visos Europos moteris aukštesnių tikslų link. Jos nuomone, neturtas yra tas neatremiamas žavesys, kurį pirmiausia moterys gali perkelti į religinį ir pilietinį heroizmą. Klara tuo atžvilgiu buvo efektyviausia Pranciškaus idėjų, skatinant pasaulietiškos dvasios atsisakymą, bendražygė. Ji buvo ne tik aktyvi Pranciškaus pagalbininkė, bet ir padrąsintoja, kai jį apimdavo abejonės dėl savojo pašaukimo. Būtent Klara pastūmėjo Pranciškų tęsti savo apaštalinę misiją žmonėms, kada jis ėmęs svarstyti apie visišką atsidėjimą kontempliacijai.

Stebuklingas Asyžiaus išgelbėjimas

Kada sergantis ir jau apakęs Pranciškus Asyžietis 1225 metų pavasarį paskutinį kartą apsilankė San Damiane, Klaros rūpesčiu netoli vienuolyno esančioje alyvų giraitėje jam buvo pastatyta laikina trobelė, kurioje jis sukūrė savo garsiąją „Saulės giesmę“. Po šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties, kai jo palaikai gedulinga procesija 1226 m. spalio 4 d. buvo perkeliami iš Porciunkulės į miestą, kortežas pagal šventojo paskutinę valią sustojo San Damiane, kad Klara ir kitos seserys galėtų pagerbti savo dvasinį vadovą. Šią atsisveikinimo sceną Džiotas pavaizdavo vienoje savo talentingiausių freskų. Pranciškus mirė jaunas. Klara jį pergyveno 27 metais, tačiau jai Pranciškus visuomet liko gyvas ir ji liko ištikima jo idealams bei mokymui, nepaisant, kad tarp pačių pranciškonų iškildavo nesutarimų.
Klara du kartus išgelbėjo Asyžių ir savo vienuolyną nuo priešų kariuomenės nusiaubimo. Kai 1240 metų rugsėjį Frederiko II kariuomenę sudarę saracėnų legionieriai, užvaldę Spoleto slėnį ir rengdamiesi pulti Asyžių, naktį bandė įsiveržti į San Damianą, Klara ramiai pakilo iš ligonės patalo ir, paėmusi indą su Komunija iš gretimai buvusios nedidelės koplyčios, aukštai iškėlė Švenčiausiąjį Sakramentą prie atviro lango. Kaip teigia tradicija, kareiviai, jau kopę prie vienuolyno sienų pastatytomis kopėčiomis, lyg apakinti krito žemėn ir leidosi bėgti tolyn. Po kurio laiko, kai gausesnė generolo Vitalės di Aversos vadovaujama kariuomenė vėl rengėsi šturmuoti Asyžių, Klara, surinkusi vienuoles, ėmė karštai melstis, kad miesto būtų pasigailėta. Kilo didžiulė audra, kuri išblaškė priešo karius į įvairias puses, sunaikino jų stovyklą, ir jie, apimti panikos, buvo priversti pasitraukti.

Paskutinių gyvenimo akimirkų prasmė

Dėkingi už išgelbėjimą, kurį sutartinai priskyrė Klaros užtarimui, asyžiečiai ją praminė „angeliška motina“. Ir ši pagarba bei meilė buvo tuo didesnė, kuo labiau artėjo ligos išsekintos šv. Klaros Asyžietės žemiškojo gyvenimo pabaiga. Jausdama, jog netrukus ateis mirties momentas, ji sušaukė liūdinčias vienuoles prie savęs ir, primindama joms iš Dievo gautas dovanas, ragino likti ištikimoms Evangelijos neturto pasižadėjimui. Paskutiniai žodžiai, kuriuos užrašė sesuo Filipa, buvusi viena svarbiųjų liudytojų kanonizacijos byloje, buvo: „Eikite ramiai taikoje, nes turite gerą palydą. Tas, kuris jus sukūrė, atsiuntė jums Šventąją Dvasią ir visuomet jus sergės kaip mylinti motina savo vaikus“.
2002 metų spalį laiške, skirtame šv. Klaros Asyžietės 750-ųjų mirties metinių inauguracijai, Pranciškonų vyresniųjų konferencija rašė, kad „mirdama Klara savo rankose laikė du brangius dokumentus. Vienas jų buvo Neturto privilegija, kurią jai suteikė Grigalius IX. Sesuo Filipa mums pasakoja, kad savo gyvenimo pabaigoje, sukvietusi prie savęs visas seseris, Klara perdavė ir patikėjo Neturto privilegiją joms, kaip sako padavimas, su Viešpaties neturtu. Antrasis dokumentas, kurį ji laikė savo rankose, buvo išpildymas jos didžiojo troškimo - Popiežiaus bule patvirtinta vienuolijos regula. Mirties patale Klara galėjo šią Popiežiaus bulę paimti į rankas ir pabučiuoti“. Pranciškonų vadovai pabrėžia, kad šie įvykiai įgalins pasvarstyti apie charizmos ir institucijos sąveiką tikinčiųjų, ypač vienuolių gyvenime. Minėti dokumentai yra Bažnyčios teisiniai įpareigojimai, intensyvinantys šventųjų Pranciškaus ir Klaros sekėjų pamaldumą Dievui, „kuris vargšas gimė prakartėlėje, buvo vargšas gyvendamas šiame pasaulyje ir liko nuogas kabėti ant kryžiaus“.
Popiežius Inocentas IV, kuris Klarą San Damiane buvo aplankęs jos mirties išvakarėse, vėliau sugrįžo ir vadovavo jos laidotuvėms, kurios savo iškilmingumu daugiau priminė triumfališką procesiją. Praėjus dviem mėnesiams, 1253 m. spalio 18 d., jis paskyrė Spoleto vyskupą vadovauti kanonizacijos bylai, kuri netrukus buvo sėkmingai užbaigta. 1255 m. rugpjūčio 15-ąją jau popiežius Aleksandras IV iškilmingai paskelbė Klarą Asyžietę Bažnyčios šventąja.

Maldininkai gali pagerbti šventosios relikvijas

Šventosios palaikai buvo palaidoti Asyžiaus San Džiordžijo bažnyčioje, toje pačioje, kur, kaip minėta, šv. Pranciškaus pamokslai uždegė jauną Klaros širdį. Beje, čia iš pradžių buvo palaidotos ir pats šv.Pranciškus, kol jam Asyžiuje nebuvo pastatyta San Frančesko bazilika. Taip pat ir šv. Klaros garbei netrukus buvo pradėta statyti Santa Kiaros bažnyčia, į kurią 1260 m. spalio 3 d. buvo perkelti jos palaikai. Jie buvo palaidoti giliai po pagrindiniu bažnyčios altoriumi. Praėjus beveik šešiems šimtmečiams, 1850-aisiais, šv. Klaros kapas buvo atrastas, relikvijos ekshumuotos ir 1872 metais patalpintos specialioje Santa Kiaros bažnyčios kriptoje, kur jas ir dabar gali pagerbti maldininkai. Šv. Klaros Asyžietės parašytas klarisių vienuolijos regulos originalas kartu su patvirtinančia Popiežiaus bule „Solet annure“ buvo atrasti 1893 metais.
Šiame praktinio materializmo ir vartojimo kulto perpildytame pasaulyje šv. Klaros ypač branginta „neturto privilegija“ gali daugeliui pasirodyti kaip prieštaravimo ženklas. Dabar, kai komercinė reklama TV kanaluose ir žurnalų puslapiuose bando įtikinti, kad įsigytų daiktų gausa yra tapimo laimingais būtina sąlyga, skelbimas, jog „mažiau yra geriau“, atrodytų gana keistas. Be abejonės, ignoruoti ar vengti realybės negalima, tačiau tai, kas mes esame, yra žymiai svarbiau nei tai, ką mes turime. Apgaubta neturtu šv. Klara mums švyti visu nepaprastu savo grožiu ir moko, jog tikėjimas, viltis ir meilė gali pakeisti žmogų, o atsidavusi tarnystė kitiems - nukreipti į šventumo kelią.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija