Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Tėviškės kapinėse dukterų suglausti...“

Joana Vaičiulaitienė 2001 metais

Antanas Vaičiulaitis

Gedimino Žilinsko ir Vladimiro GULEVIČIAUS(ELTA) nuotraukos

Taip pasakė rašytojas Petras Dirgėla tą dieną, kai Suvalkijos žemė priglaudė Lietuvos dukrą Joaną Abramikaitę-Vaičiulaitienę, grįžusią iš tolimosios gyvenimo kelionės Amžinybės poilsiui šalia savo vyro rašytojo Antano Vaičiulaičio.
„2001 m. birželio 25 d., į Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus svečių knygą Joana Vaičiulaitienė įrašė du žodžius: „Myliu, myliu“. Ir daugiau nieko. Tai buvo jos mėgstama, lyg ir esminė frazė, visa apimanti, labai plati ir tikra. Šie žodžiai nebuvo tušti. Su daugeliu kalbėdama telefonu, pabaigoje ji pasakydavo du žodžius: „Myliu, myliu“. Tiek daug pasakyta ir kiekvienam šie žodžiai nudžiugindavo širdį, nes turbūt kiekvienam mūsų meilės trūksta... O Joana Vaičiulaitienė jos turėjo tikros, gražios, šviesios ir didelės mums kiekvienam. Mokėjo nuoširdžiai ir paprastai bendrauti. Gerbė muziejininko darbą, priėmė savo namuose ir rūpinosi kaip šeimos nariu muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė, kuri dirbo su rašytojo A.Vaičiulaičio archyvu. Tai įpareigoja visą muziejaus kolektyvą toliau tęsti tuos darbus, kuriuos pradėjo Joana Vaičiulaitienė“, – sakė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pradėdama atminimo vakarą, skirtą J.Vaičiulaitienei. Direktorė pridūrė, kad tokią dieną visi žodžiai atrodo banalūs. Šiandien viskas turėjo būti kitaip, bet Aukščiausiojo scenarijus yra toks, koks yra. Susirinkome prisiminti, pagerbti J.Abramikaitę-Vaičiulaitienę, talentingą lietuvių rašytoją A.Vaičiulaitį, pakalbėti apie juos, įteikti A.Vaičiulaičio premiją už novelistiką „Metų“ žurnale. Premiją įsteigė ir mecenavo Vaičiulaičių šeima.
Pabūti dviejų talentingų žmonių aplinkoje, jų simbolinėje draugijoje į Literatūros muziejų sukvietė seserys Vaičiulaitytės: Danutė Nourse, Joana Slavikienė, Aldona DeBold, jų vaikai pasidalijo prisiminimais apie mamą – J.Vaičiulaitienę, dalyvavo jos draugės, bendramokslės, giminės, Juozas ir Aleksandra Kazickai, profesorius V.Landsbergis, iškilmingą popietės rimtį palaikė smuikininkė Ilona Klusaitė.
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė gimė 1920 metais Lietuvoje, Kėdainių apskrityje. Jauniausia iš devynių vaikų, išaugo Kaune, gražiu nepriklausomybės laikotarpiu. Baigė „Aušros“ gimnaziją. Studijavo VDU iki karo pradžios. Karo metais dirbo, o 1944 metais išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją, studijavo. 1946 metais pradėjo susirašinėti su pažįstamu rašytoju A.Vaičiulaičiu, kuris gyveno Amerikoje. Jų draugystė stiprėjo laiškais. 1948 metais jis iškvietė Joaną į Ameriką. Jie susituokė 1948 m. gruodžio 26 d. Niujorke. Susilaukė trijų dukterų ir septynių vaikaičių. Gyveno Vašingtono apylinkėje. Dirbo Kongreso knygyne 26 metus. 1992 metais mirė A.Vaičiulaitis. Po šios netekties Joana paskyrė savo gyvenimą lietuvių bendruomenei, rašytojo A.Vaičiulaičio kūrybiniam archyvui bei vaikaičiams. 2000 metais didžiąją dalį rašytojo archyvo ji perdavė Maironio muziejui, sakydama: „Kad būtų naudinga dabar, o ir ateities kartoms susipažinti ir nagrinėti to laiko lietuvių kultūrinį-literatūrinį gyvenimą ir pažinti rašytoją egzode. Atiduodu į Maironio muziejų mano vyro, dukrų tėvo, gyvenimo dalį, tai, kas yra mums brangiausia. Globokit saugiai“.
Dukros išreiškė Maironio muziejui didelę padėką. Sakė, kad tiki ir pasitiki savo mamos sprendimu, nes ji buvo ir yra savo dukroms geriausia ir gražiausia, teisingiausia, lydėjo jas kaip idealas ir pavyzdys. Gilaus tikėjimo, atsidavusi šeimai, Dievui ir tėvynei, J.Vaičiulaitienė gyveno krikščionišką ir kultūringą gyvenimą. „Visada dėkingos už nuostabią gyvenimo dovaną, mirties patale mama padėkojo mums, o mes dėkojame jums, kad susirinkote ją paminėti“, – neslėpė savo jaudulio dukros.
Profesorius V.Landsbergis pasidalijo savo vaikystės prisiminimais apie J.Abramikaitę-Vaičiulaitienę, kurie, kaip sakė profesorius, yra visiškai atskiri nuo prisiminimų apie rašytoją A.Vaičiulaitį. Tada jų meilė ir šeima buvo dar ateityje. Profesorius pasakojo, kad, būdamas 7-11 metų berniukas, žiūrėjo į Joaną kaip žiūrima iš pirmo aukšto į trečią. „Antrame aukšte“ buvo profesoriaus brolis su draugais, o „trečiame aukšte“ – sesuo Aliutė su pusseserėmis ir draugėmis, tarp kurių buvo ir J.Abramikaitė. Ji buvo moderni jauna mergina: sklido kalbos, kad Joana rūko – po tiek metų išdavė paslaptį profesorius. Bet viskas buvo nutraukta, sugriauta. Žmonės tęsė savo gyvenimus jau kitame vandenyno krante – kaip tie akmenėliai, išmesti iš jūros į svetimą krantą. „Labai gerai, kad Joana grįžo į Lietuvą ir ilsisi Lietuvoje, šalia savo vyro, rašytojo Antano Vaičiulaičio“, - sakė profesorius V.Landsbergis ir padėkojo Vaičiulaičių dukroms, kad jos išpildė savo mamos norą. V.Landsbergio prisiminimai iš tiesų buvo labai originalūs, nes tai buvo mažojo Vytuko, o ne vien pripažinto profesoriaus ir politiko prisiminimai.
Maironio muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja V.Paplauskienė daug ir artimai bendravo su J.Vaičiulaitiene, su jos šeima, todėl turi ką pasakyti apie šią neeilinę, ypatingą asmenybę. V.Paplauskienės nuomone, J.Vaičiulaitienė buvo tikras žmogus ir lietuvė Dievo malone. Nuo jaunų dienų ji priklausė skautų organizacijai ir šūkis: „Dievui, tėvynei ir artimui“ – jai nebuvo tušti žodžiai. Joaną visą gyvenimą supo daugybė draugų, ji lyg magnetas traukė prie savęs žmones. Šeimoje stengėsi savo kūrybingą ir talentingą žmogų apsaugoti nuo kasdienių rūpesčių. Šeimos gyvenimas buvo šviesus. Drauge Vaičiulaičiai pragyveno 44 metus. 2000 metais jos rūpesčiu Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondus pasiekė rašytojo A.Vaičiulaičio kūrybinis palikimas, kurį sudaro daugiau nei aštuoni tūkstančiai eksponatų. Pasirūpino, kad Vilkaviškio krašto muziejus ir biblioteka taip pat gautų dalį archyvinio palikimo. Joana svajojo išleisti archyvinį dokumentų leidinį, parengtą monografiniu principu, apžvelgiantį rašytojo A.Vaičiulaičio gyvenimą ir kūrybą. Aleksandra ir Juozas Kazickai skyrė penkis tūkstančius dolerių tokiam leidiniui parengti.
Jei J.Vaičiulaitienė būtų gyva, šiandieninis susitikimas vis tiek būtų įvykęs, o pagrindines pareigas jame būtų ėjusi pati Joana. Tik jai iškeliavus Amžinybėn, vakaras suskilo į dvi dalis. Šiandieniniame susitikime J.Vaičiulaitienė būtų apdovanojusi naująjį rašytojo A.Vaičiulaičio premijos laureatą už novelistiką „Metų“ žurnale. Premijos iniciatorė ir mecenatė buvo ji pati.
Vyriausiasis „Metų“ redaktorius Danielius Mušinskas supažindino su šios premijos kriterijais. Vyr.redaktorius norėjo priminti ir profesoriaus Alberto Zalatoriaus vardą: tai garbus literatūros tyrinėtojas, lietuvių novelės tyrinėtojas, kartu su J.Vaičiulaitiene sumanęs šią premiją, kuri jau gerą dešimtmetį lydi lietuvių novelistiką. A.Zalatorius vertino A.Vaičiulaičio novelistiką, jo vardas literatūros tyrinėtojui siejosi su pačiomis gražiausiomis lietuvių novelės viltimis. A.Vaičiulaičio novelės novatoriškumas, apie kurį profesorius kalbėjo kaip apie romanui būdingą, ir jos darna, dermė su lietuvių klasikine tradicine novele, A.Vaičiulaičio novelės išmintingumas, lyriškumas, šviesumas ir kartu kūrybos paslapties buvimas nulėmė J.Vaičiulaitienės ir profesoriaus A.Zalatoriaus „sąmokslą“. Komisija perskaitė beveik 50 novelių – tiek per dvejus metus paskelbta „Metų“ žurnale. Per dešimt metų žurnalas paskelbė apie 500 novelių. Tai iš tiesų įspūdingas skaičius. „Šiandien pagerbsime dar tik penktąjį laureatą – gali pasiskaičiuoti, kam įdomu, kiek yra vilties tapti laureatu... Ir kiek yra garbės pelnyti šį vardą“, – sakė D.Mušinskas. Komisija, paskutiniam ginčui palikusi tik tris autorių pavardes, po ilgų ir karštų diskusijų vis dėlto sutarė, manydama, kad būtent šio rašytojo novelėje yra tai, ką galėtume vadinti Vaičiulaičio dvasia šiandieninėje lietuvių novelistikoje. Toje novelėje komisija atrado ir proto šviesą, ir širdies šilumą, viską, ko galėjo ieškoti ir rasti gerbiamas rašytojas A.Vaičiulaitis, jei būtų kartu skaitęs šį kūrinį.
2003 metų A.Vaičiulaičio premija už novelistiką Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ paskirta rašytojui P.Dirgėlai už novelę „Arklių šventė“.
Laureatas P.Dirgėla sakė, kad jam ši diena yra šviesiai liūdna ir liūdnai džiugi. Rašytojas papasakojo apie savo novelės – laureatės „gimimą“, apie jos užbaigimą, kuris sutapo su 2001 m. rugsėjo naktimi iš 11-osios į 12-ąją.. „Ar gali kas nors vis labiau būti pasaulyje, kuriame prieš gyventi norinčiuosius kariauja savižudžiai, savo kūnus ir sielas pavertę, veikiausiai ne iš laimės, sprogmenimis? Meilė supynė, mirtis išpynė kasas, kasas, kasas... Antano ir Joanos Vaičiulaičių gyvenimas buvo nušviestas meilės, jų meilė buvo paremta pagarba ir vieno antram, ir abiejų visiems žmonėms. Vaičiulaičiai buvo meilės aristokratai. Prie jų negalėjo ir nenorėjo pritapti bohema, graibstanti putą nuo meilės paviršiaus. Kas atsitiko, kai jie jau abu išėjo iš šio pasaulio? Meilė išpynė, mirtis vėl supynė kasas, kasas, kasas. Gal ir nesantūriai kalbu, – sakė P.Dirgėla. – Tačiau tik Dievo meilė, tik ji viena nepaiso mūsų apsisprendimų, nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu“.
Rašytojas patikino, kad savo rašinių sąskambiais nesilygiuoja su klasiko A.Vaičiulaičio kūryba. Šie sąskambiai girdimi daugelio rašytojų tekstuose, atskamba iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, iš europinės kultūros, kuri, nebūdama religinė, suvis nebūtų kultūra. Rašytojas P.Dirgėla sakė esąs laimingas, suvokdamas amžinųjų vertybių teigimą imti, prasmę gyventi bei kurti. Dėkojo ir džiaugėsi, kad Vaičiulaičių dukros, gerbdamos savo tėtį ir mamą, neišsižada pagerbti ir tėvų puoselėtos lietuvių literatūros.
Muziejaus direktorė priminė Vaičiulaičių artimiesiems, kad jie čia visuomet laukiami. „Būsite Lietuvoje, niekuomet nepraeikite pro šiuos namus“, – kvietė A.Ruseckaitė. Linkėjo jėgų ir stiprybės apsiprasti ir suprasti, kad tėvai yra čia, Lietuvoje, kad jų ten, Amerikoje, nebėra, bet liko jų begalinė meilė. Išsiskirti prašė J.Vaičiulaitienės mėgstamu atsisveikinimu: „Myliu, myliu“.

Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija