| Žmonės
ir angelai
 |
Aktorius K.Globišas filme
Angelas Krokuvoje |
Šiemet vėl buvau Lagove (Lenkija),
jau 33-iajame tarptautiniame kino festivalyje. Tų kino festivalių
Lenkijoje vasarą - kaip grybų po lietaus. Bet visi jie perkeliami
kur nors arčiau gamtos ir žiūrovų. Lagovas irgi arti gamtos, tarp
ežerų, netoli Vokietijos sienos. Atvykę čia dar radome bažnytinių
chorų šventę ir dalyvavome šv.Mišiose atvirame lauke - Amfiteatre,
kur jau kitą vakarą pradėti rodyti festivalio filmai.
Kino festivalyje irgi netrūko įdomybių: kavinėje vaikų orkestras
griežė Sugrįžk į Sorentą, Amfiteatre kovėsi riteriai, po filmų
virė diskusijos, patys rimčiausieji rinkosi į simpoziumą Pasaulis
keičiasi: kinas globalizacijos laikais. Tačiau daugiausia smalsuolių
sulaukė filmai, kurių per dieną čia parodoma po šešis, žinoma, dar
yra ir videoperžiūros. Kokie filmai buvo populiariausi?
Savi! Lenkų žiūrovai labai patriotiški - į jau Vilniuje matytus
filmus Pianistas, Kerštas, Edis neliko ne tik bilietų, bet
ir vietelės prisiglausti ant grindų. Kanų festivalyje šiemet parodytas
T.Baginskio debiutinis animacinis filmas Katedra irgi buvo rodomas
sausakimšoje salėje, su naujausia garso technika pribloškė savo
kompiuterine fantazija ir niūroku, gotikiniu alegoriškumu. Jaunimas
rinkdavosi į seansus ir vidurnaktį, kai rodydavo lenkų televizijos
filmus, kurie dalyvavo atskirame konkurse, o jo žiuri teko pirmininkauti
man.
Kuo lenkų TV filmai skiriasi nuo mūsiškių? Sunku ir lyginti, kai
mūsų televizijos kuria tik serialus, o LTV - dar ir kino dokumentiką.
Lenkų visuomeninė televizija yra turtingesnė ir dosnesnė. Per dosnumą
ji dabar turi aiškintis, kur dingo dalis pinigų, skirtų gerai žinomam
filmui Quo vadis bei kitiems brangiems projektams. Tačiau pinigų
valandiniams vaidybiniams filmams vis dar turi ir šios kino juostos
yra įdomi bei vertinga Lenkijos kino proceso dalis. Ypač daug debiutų,
bet, kaip ir pas mus, visos bėdos iškyla vėliau: o kaip po debiuto
prasimušti į normalų kino gyvenimą, konkuruoti užsienio kino festivaliuose?
Šiemetiniai mano matyti filmai sutilpo į porą ciklų - Šventės
ir 2000-ųjų karta. Abu sumanymai vertingi ir savaip pamokomi mums,
vis linkusiems agituoti už didesnį įvairių švenčių skaičių, bet
kartais nelabai žinantiems, kuo jos viena nuo kitos skiriasi ir
kokios jų istorinės šaknys. Katalikiškoji Lenkija pirmiausia stengiasi
vaidybine forma atšvęsti krikščioniškas šventes. Anksčiau yra tekę
matyti filmų apie šv.Kalėdas. Šiemet žiūrėjau apie Vėlines - Visi
Šventieji (rež. A.Baranskis), apie Dievo Kūno šventę - Balta suknelė
(rež. M.Kviecinskis), apie šv.Velykas - Šlapių marškinėlių misė
(rež. V. Adamekas). Prie šios grupės priskirčiau ir mėgėjišką filmą
Angelas Krokuvoje (rež. A.Viencekas - Baronas), savo angeliškais
personažais ir jų misija padėti žemėje yrančioms šeimoms labai primenantį
premjeros vis dar laukiantį Vytauto V.Landsbergio filmą Jonukas
ir Grytutė. Šios grupės filmuose nevengiama didaktikos, yra ideologinių
diskusijų, bet stengiamasi, kad žmonių gyvenimo istorijos būtų įtikinamos.
Štai filmas Balta suknelė rodo, kaip rengiamasi Dievo Kūno šventei
šeimoje, kaip puošiami vaikai, ir nelaimė, jeigu paskutinę akimirką
lygintuvu prisvilinama suknelė. Visi laukia bažnytinės procesijos,
bet du vykstantys į šventę prašmatniame automobilyje susiginčija:
ar bereikia šiandien tiek istorinio pamaldumo, tų puošnių iškilmių
ir ceremonijų, kurioms net policininkai visur sustabdo eismą? Ginčo
pabaiga dramaturgiškai naivoka: autoavarija, didžiausias bažnyčios
puolėjas - prie mirties, jį į tikėjimą sugrąžina bendrakeleivis
- jis pasirodo esąs kunigas, šmaikščiai prisistatęs, kad dirba firmoje
RKB (Romos Katalikų Bažnyčia). Įvyksta stebuklas - gyvybė išgelbėta!
Netikėtai pakrypsta ir Visų Šventųjų veiksmas: lankanti savo mylimojo
kapą pokario Armijos Krajovos ryšininkė sužino, kad jis mirė visai
ne čia, o Vokietijoje, ir gerokai vėliau po karo. Maža to, ji pati
dabar prisipažįsta, kad turi sūnų iš anų laikų. Į Vėlines susirenka
seni kovų draugai - visa senųjų populiariųjų lenkų aktorių kohorta.
T.Šmigielovna, A.Janovska (ką tik per TV Polonia atšventė 80-metį!),
V.Glinskis, L.Niemčikas, B.Pavlikas. Tikra lenkų kino enciklopedija!
Bet vaidinti nelabai turi ką, nebent padūsauti, kaip ir pas mus:
mirusieji gerbiami labiau už gyvuosius. Pasiklausę atodūsių ir palyginimų,
kaip buvo vakar, o kaip - dabar, vaikaičiai irgi šneka, kad jų senelis
buvo pilka pelytė, todėl guli kapinių nuošalėje, o raudonieji
vorai dabar jose užima geriausias vietas.
Polemiška ir Šlapių marškinėlių misė. Su Velykomis šį filmą sieja
laistymosi vandeniu paprotys, na, ir gatvės nuotaikos. Mat šutvė
filmo herojų ryžosi kovoti prieš paleistuvystę ir pornografiją,
todėl pirmiausia nutarė aprengti dažais nepadorias reklamas. Tačiau
kai šlapių marškinėlių konkurso nugalėtoja paprašo prieglobsčio
pas vieną antipornografinės iniciatyvos dalyvių, veiksmas pasisuka
gerokai į kitą pusę. Lenkai moka žaisti televizijos madomis ir ligomis,
nors ir ten dabar visi serga realybės šou liga. Filme Šou prodiuseris,
kurį vaidina populiarus aktorius J.Sturas, į visus žiūrovų ir komisijos
priekaištus, kad jo realybės šou nužudytas žmogus, atsako tik
pagal reitingus: mano šou žiūri 64 proc. žiūrovų, ir eikit jūs šėko
pjauti... Pasirodo, toks šou sumanymas: pasimeilinę ir nuogi papozavę
duše herojai pagal scenarijų toliau turi galabyti vienas kitą.
Visus religinės temos TV filmus būtų galima apibūdinti populiaraus
Lenkijoje rašytojo ir publicisto, buvusio ilgamečio katalikų savaitraščio
Tygodnik powszechny leidėjo J.Tischnerio citata: Reikia ne Dievą
garbinti, o paduoti vienas kitam ranką. Ji tinka ir TV filmams apie
2000-ųjų kartą: Mano miestas (rež. M.Lechkis, gavo TV konkurso
prizą), Mano kepti viščiukai (rež. I.Siekieržynska), Į ką aš
atsigimiau (rež. R.Bugabskis). Kartais ranka ištiesiama pačią paskutinę
akimirką: filme Į ką aš atsigimiau sūnus vėžiu sergančiam tėvui
surengia Tėvo dieną - kartu su juo šoka parašiutais! Net senelis
liaujasi burbėjęs, jog sūnus išleido kelis tomus poezijos, o vis
vien netapo Česlavu Milošu.
Slovakų filme Kvartetas (Lagove jis gavo bronzos prizą) su motina
susitaiko dukros. Situacija panaši: ji serga vėžiu, ir trys dukros
suvažiuoja į gimtuosius namus atsisveikinti su mama. Visos turi
savų bėdų ir visos kaltina motiną, kad ji jų nemylėjusi, nes nerasdavusi
joms laiko. Arba per daug norėjusi iš savo vaikų: vieną spyrė tapti
operos dainininke, nors toji neturi duomenų didelei karjerai. Išliejus
nuoskaudas, mirties akivaizdoje ateina atgaila ir susitaikymas.
Kvartetas sugrotas paprastai, dramatiškai, gyvenimiškai.
Visai kitas, poetiškas stilius ukrainiečių filme Vėjo gausmas.
Jo režisierius Sergejus Maslobojščikovas debiutavo F.Kafkos novelės
ekranizacijoje ir buvo atvykęs 1994 metais į tarptautinį Kauno festivalį
Auksinis tauras. Tėvas per visą filmą girioje ieško sūnaus, o
kai šis stovi greta - nemato. Toks pat tėvų nematomų, nejaučiamų,
nutolusių vaikų motyvas iškyla ir austrų filme Mano pirmasis stebuklas,
ir lenkų filme Užmerk akis (rež. A.Jakimovskis gavo sidabro prizą),
ir net lietuvių filme Paskutinis vagonas (rež. A.Stonys), kuris
kartu su K.Vildžiūno filmu Nuomos sutartis atstovavo Lagove Lietuvos
kinui. Rūsčiausias buvo lietuviško filmo siužetas: sūnus nustumia
tėvą iš vagono, kai nusibosta amžini tėvo pasakojimai keleiviams,
kiek daug jis paaukojęs dėl sūnaus, kad niekada nieko nevogęs, todėl
ir elgetaująs dabar su akordeonu. Lenkai sakė, kad ir jų animacinė
Katedra esanti pesimistiška: vos įveikus vienus žmogui kelią pastojančius
brūzgynus ir baubus, tuoj pat pradeda dygti ir narpliotis į tinklus
kiti.
Lenkų kino kritikas A.Klopotovskis išeitį mato optimistiško herojaus
paieškose: Palikti nuošaly inteligentiško romantiko - visuomenininko
modelį ir kurti naujo lenko paveikslą.
Gal tą posūkį atspindi pernykštis rež. K.Glinskio filmas Labas,
Terese ar šiemetis, premijuotas Lagove pagrindiniu prizu, D.Trzaskalskio
filmas Edis, minėti TV filmai? Nuo pasakiškų žiūrovų skaičių surinkusių
klasikinių ekranizacijų, padėjusių atsispirti prieš holivudinius
titanikus ir gladiatorius, savus gangsterius išeksploatavusi
(Kileris, Šunys) lenkų kinematografija atsigręžė į žmogų iš
gatvės su visais jo mažais ir dideliais rūpesčiais bei išgyvenimais.
Griaunami mitai, kad užsienyje visų laukia tik pyragai: filmo Mano
kepti viščiukai herojai, po kelerių metų grįžę iš užsienio, vos
įstengia nusipirkti tinkamą sau butą. TV filmo Mano miestas herojė,
atvirkščiai, vis dar tikisi Vokietijoje atrasianti pradingusį savo
tėvą ir laimę, bet jos mylimasis lieka namie, kur jaunystė bėga
be darbo. Optimistiškiausi šioje pilkų herojų eilėje yra debiutinio
M.Rogalskio filmo Pavelo ir Evos gyvenimo filmas veikėjai - neturtingi
kaimiečiai, globojantys neįgalų vaiką. Pasiplūsdami ir pasistumdydami
vyras su žmona nepraranda optimizmo savo laukelyje. Jie savaime
kiek groteskiški, kaip ir lietuvio fotografo Rimaldo Vikšraičio
kaimiškų fotografijų herojai. Režisierius M.Rogalskis per spaudos
konferenciją sakė, kad tokio tipo ir gyvenimo būdo žmones rasime
visur pasaulyje. Tą patį tvirtino ir filmo apie du bičiulis iš gyvenimo
dugno Edis režisierius, įsitikinęs, kad jo filmą gerai sutiko
ne vien europiečiai, bet ir amerikiečiai. Ką gi, verta prisiminti
neseniai mirusio JAV režisieriaus J.Šlesingerio Vidurnakčio kaubojų,
kur irgi porelė simpatiškų herojų glaustėsi gyvenimo pakraščiais.
M.Rogalskis kūrė filmą porą metų už savo pinigus. Buvo visiškai
prisijaukinęs herojus realybės šou - prisiminkime Fermą. Skaitmeninės
videotechnikos laikais atsiveria galimybė pačiam gyvenimui tapti
kinu ar televizija. Viena amerikietė jau kelinti metai transliuoja
savo gyvenimą per televiziją. Galimi ir kitokie kameros suartėjimai
su politiniu gyvenimu. Kol Berlyne vasario mėnesį vyko tarptautinis
kino festivalis, jaunimo būrys pastatė videokamerą ir visi galėjo
pasakyti, ką mano apie būsimą JAV žygį į Iraką. Gausybė karštai
protestuojančiųjų balsų, bet nemažai ir pritariančiųjų. Vėliau įmontavo
ir Holivudo aktorių protestus. Sukūrė filmą Freedom 2 speak, kokių
nerodo televizija, nes ji vis dažniau manipuliuoja mumis pasaulio
galingųjų labui. Argi ne į temą simpoziumui apie globalizacijos
procesus?
Su jaunu filosofu iš Kauno Mindaugu Geneliu išpūtę akis žiūrėjome
ir kitą politinį vokiečių filmą - Ponas Vichmanas iš CDU, kurį
sukūrė režisierius A.Dresenas, mums pažįstamas iš vaidybinio filmo
Antras aukštas. Mes irgi turime reklaminių politinių filmų, ypač
jų pagausėjo prieš Prezidento rinkimus. Bet trūksta tokio analitinio,
kaip vokiečių: daug dienų kamera seka, kaip dirba juodą agitacinį
darbą gatvėse ir salėse kandidatas iš krikščionių demokratų partijos.
Kiekvienam ranką paspaudžia, diskutuoja, žada, kad bus geriau, nei
valdant socialistams (kaip ir pas mus!). Matome ir klaidas: pasikarščiuoja
su priešininku, kitur, atvirkščiai, per daug pasikliauja savo intelektu
ir spausdinta reklama, gal todėl ir pralaimi. Smulkmenų nėra! Matome,
kaip iš tikrųjų veikia demokratinė sistema, kuo ji panaši į mūsų
ir kuo skiriasi. Didžiausias skirtumas - politiko gyvenimas vien
politikos olimpe ir pasikliovimas, kad TV ekranas viską gali.
Deja, dabar aktualesnis kitas aspektas: nuo ekrano sukamės į gyvenimą,
nes ir realybės šou - toli gražu ne gyvenimas. Premijuoto Lagove
lenkų TV filmo Mano miestas režisierius M.Lechkis taip apibūdina
šį posakį: Mane pirmiausia inspiruoja gyvenimas. Galima būtų daug
ir išmintingai postringauti, ir vis vien išvada banali: svarbiausia
- susitikti kitą žmogų, išgirsti įdomią kieno nors gyvenimo istoriją,
sėdėti prie laužo rudenį, giliai įkvėpti gaivų šaltą orą.
Skirmantas VALIULIS
© 2003 "XXI amžius"
|