Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Juodojo kaspino mitai ir pasekmės

1988 metų rugsėjį, kai Sąjūdžio raumenys ėmė stebėtinai greitai kasdien stiprėti, sovietų propagandos aparatas suaktyvino dezinformacijos srautus. Tuo siekta daugelio tikslų, tačiau pats svarbiausias buvo nuneigti slaptojo suokalbio su nacionalsocialistine Vokietija egzistavimo faktą, peršant jau gerokai nuvalkiotus mitus apie sinchroniškai prasidėjusias ir pasibaigusias „taikias liaudies revoliucijas, nuvertusias fašistinius režimus” Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, apie tariamą „sovietų valdžios” atkūrimą, apie tai, kaip „fašistinė Vokietija” užpuolė Lenkiją, o „taiki“ Sovietų Sąjunga atsiėmė baltarusių ir ukrainiečių žemes. Apie tai, piktokai pakeiksnodama prancūzus ir anglus, rašė maskviškė „Pravda” 1988 m. rugsėjo 1 d., o diena kita vėliau nevienoda apimtimi atkartojo įvairaus kalibro „tiesos” visoje Sovietų Sąjungoje. Vieni populiaresnių išvestinių mitų buvo „liaudies seimo rinkimai” ir „išvaduotos lietuvių liaudies atstovų” kelionė iš raudonarmiečių divizijomis užtvindytos Lietuvos į Maskvą „prašyti”, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
Iš tikrųjų suokalbio scenarijus stebėtinai banalus ir gangsterių praktikoje dažnai naudojamas. Didžiausieji XX amžiaus karo nusikaltėliai Stalinas ir Hitleris su savo keturiais parankiniais 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje sudarė ypač slaptą nusikalstamą suokalbį – pasidalijo Rytų Europą. Hitleris dalyvavo neakivaizdžiai – naudojosi ryšių paslaugomis. Lietuva ir vakarinė Lenkijos dalis turėjo atitekti Vokietijai, o Sovietų Sąjungai – Suomija, Estija, Latvija, Besarabija ir rytinė Lenkijos teritorija, tarp jų – ukrainiečių ir gudų žemės. Planas buvo įgyvendintas be nukrypimų. Vokietija pirmoji įsiveržė į Lenkiją. Tiesą pasakius, vienas Vermachto generolas įsikarščiavęs užėmė Lvovą, kuris turėjo atitekti sąjungininkams rusams. Teko skubiai atsitraukti. Po to jau nukraujavusiai Lenkijai į nugarą smogė sovietai. Abu agresoriai, jungtinėmis pastangomis sutriuškinę Lenkiją, tų pačių metų rugsėjo 28 dieną pasirašė „Draugystės ir sienų sutartį” vienu konfidencialiu ir dviem slaptais protokolais. Šį kartą Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. Vokiečiai pasiliko sau Sūduvos kraštą, kurį vėliau pardavė rusams už 7,5 mln. dolerių auksu.
Abu agresoriai labai aiškiai suvokė, kad vykdo ypač sunkų karo nusikaltimą, kuris buvo dar sunkesnio nusikaltimo – genocido pradžia užgrobtose teritorijose. Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje genocido politika jau seniai nebuvo jokia naujiena. Suokalbininkai suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią ir jį pradėjo. Todėl suokalbiui buvo suteiktas aukščiausias slaptumo laipsnis. Užsienio reikalų ministras Ribentropas pareikalavo, kad Vokietijos ambasados darbuotojai pasirašytų specialią tylėjimo priesaiką. Maskviečiams specialaus tylėjimo antspaudo neprireikė. Totalinio sekimo, šnipinėjimo ir skundimo sistemoje tai buvo savaime suprantamas dalykas. To nesuvokiantieji pradingdavo gulage be pėdsako.
Tokia telegrafiškai trumpa šio kraupaus suokalbio istorija. Nūdienos geopolitinė padėtis regione ir pasaulyje gana įsakmiai rodo, kad pamiršti Juodojo kaspino dienos pasekmių dar niekaip negalima.
Įsidėmėtina tai, kad abu sąjungininkai, spjovę į fiktyvią „draugystės” sutartį, susirėmė tarpusavy žūtbūtinėse grumtynėse, bet slaptumo skrupulingai laikėsi iki pat galo. Net Niurnbergo procese vieno iš agresorių–suokalbininkų atstovas SSRS kaltintojas R. Rudenko kategoriškai neigė, kad tokie protokolai buvo kada nors pasirašyti. Jau tada buvo aišku, kad išslaptinti protokolai akimoju beverčiais paverčia raudonosios propagandos tauškalus apie „įstojimus”, „išlaisvinimus” iš visų įmanomų jungų ir visų atmainų socializmo – paprasto, „brandaus” ir pernokusio „istorines pergales” visose srityse. Sužlugusi demagogija apnuogina faktus, su kuriais daug kam nelengva susitaikyti dar ir šiandien.
Pirmoji Juodojo kaspino dienos pasekmė Lietuvos atžvilgiu buvo krašto okupacija ir suplanuoto genocido pradžia. Okupacija tebuvo tik šio šėtoniško plano pirmasis aktas, būtinoji sąlyga, turint tikslą sugriauti valstybę, sunaikinti pilietinės visuomenės žiedą – mokytojus, verslininkus, ūkininkus, karininkus, valstybininkus... Tik okupavus kraštą buvo įmanoma vykdyti masinius trėmimus ir žudynes.
Rytuose ir dabar kai kurie politikai atvirai tebereiškia imperines ambicijas, laikydami Baltijos šalis „teisėtu” imperijos grobiu. Rusų generolas A. Denikinas, kovojęs prieš bolševikus, teigė, kad Estija, Latvija ir Lietuva tėra tik Rusijos švarko sagos, kad nesvarbu, kokia būtų Rusija – caro ar bolševikų valdoma, jos siekis – valdyti Baltijos šalis turi išlikti nepakitęs. Tad Juodojo kaspino scenarijus buvo formuojamas gerokai anksčiau - prieš keletą šimtmečių.
Juodasis kaspinas pažadino pasipriešinimo okupantui dvasią. 1941 metų birželio sukilimas, dešimtmetį trukęs ginkluotas pasipriešinimas ir pusę amžiaus įvairiomis formomis pasireiškusi rezistencija tapo tėvynės istorijos dalimi.
Reikia nusilenkti 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje dalyviams, pirmą kartą okupacijos sąlygomis viešai prabilusiems apie Molotovo–Ribentropo paktą ir jo pasekmes.
Baltijos kelias – unikalus reiškinys Baltijos tautų ir pasaulio istorijoje. Lietuvos sąjūdininkai ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų dalyviai susikibo rankomis nuo Vilniaus Arkikatedros ir dvyliktąja magistrale tęsėsi iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Baltijos kelias Taline, prie Tompea bokšto. Tai dvasingas ir kilnus atsakas į Juodojo kaspino niekšybę.
Juodojo kaspino idėja buvo aktualinama Atgimimo laikotarpiu. Siekiui atkurti nepriklausomybę buvo priešpastatomos spekuliacijos ne tik apie „savanoriško” nepriklausomybės atsisakymo 1940 metais „naudą”, bet ir apie ekonomikos reformas, neva galinčias išgelbėti Sovietų Sąjungą nuo sugriuvimo, apie bėdas ir nesėkmes, kurios užgriūtų Lietuvą, jai pasitraukus iš „narvo”, atsisakius „broliškos” paramos ir pan.
Šiandien Baltijos šalys laisvos, o paskutinė kolonijinė imperija sugriuvusi. Tačiau geopolitinė padėtis regione ir pasaulyje verčia būti budrius. Lietuva, iš tiesų neturėdama kitokio pasirinkimo, aiškiai apsisprendė – orientuotis į Vakarų kolektyvines saugios gerovės sistemas. Tai bene pati svarbiausioji, Dvylikos žvaigždžių šviesia viltimi spindinti išvada iš Juodojo kaspino palikimo. O Lietuva, būdama Europos Sąjungoje, be jokios abejonės, žymiai daugiau padėtų ir Rusijos demokratijai. Tai būtų dar vienas realus žingsnis stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą.
Istorijos pamokos nepamirštos.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"