| Okupacinės
kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dešimtmečiui
(1993-2003)
OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE
(Pabaiga. Pradžia Nr. 62, 64)
V dalis
JAUNUOLIUS SLĖPSIM SKANDINAVIJOJE!
Pasak Kanados eksperto Beno Lombardžio,
1990 metų pradžioje Lietuvoje buvo dislokuota apie 100 tūkst. Sovietų
Sąjungos ginkluotųjų pajėgų kariškių (vėlesniu V. Landsbergio vertinimu,
karių skaičius svyravo nuo 70 tūkst. iki 100 tūkst. ir padidėdavęs
krizių metu), kurie sudarė realią Sovietų Sąjungos karinę atramą
nepriklausomybės siekusioje Lietuvoje. Santykių su Sovietų Sąjungos
karinėmis struktūromis ir sukarintomis institucijomis bei Lietuvos
mobilizacinių resursų tvarkymo tvarkos palaipsnis keitimas vyko
po Kovo 11-osios Akto. Po reikalavimo išvesti neteisėtai esančią
Sovietų Sąjungos kariuomenę buvo priimami politiniai sprendimai,
kurie ne iš karto, bet nuosekliai keitė sovietinės kariuomenės ir
jos organizacijų realią padėtį bei galimybes. Viskas, kas priklausė
nuo Lietuvos Respublikos politinės valdžios sprendimų ir priimamų
nutarimų (tam savotiškai pasitarnavo ir Maskva, toliau traktuodama
Lietuvą kaip Sovietų Socialistinę Respubliką, kurios teisėta valdžia
priėmė neteisėtus sprendimus), pirmiausia realiai palietė keletą
sovietinei karinei sistemai svarbių sričių.
Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai pradėjus realizuoti valstybės
suverenitetą, 1990 m. kovo 13 d. priimtas nutarimas dėl 1967 m.
spalio 12 d. SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo
Lietuvos Respublikos teritorijoje. Buvo galima laukti, kad dalis
iš 30 tūkst. sovietinėje kariuomenėje tarnaujančių jaunuolių gali
mėginti grįžti į Lietuvą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
kreipėsi į Lietuvos Respublikos piliečius, tarnaujančius SSRS ginkluotosiose
pajėgose, siūlydama pasilikti tarnybos vietose, kol derybose su
SSRS vyriausybe bus išspręstas jų sugrąžinimas. Buvo prašoma savo
elgesiu neišprovokuoti konfliktų bei pranešti apie tarnybos vietą
ir sąlygas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Be abejonės,
dalis sovietinėje kariuomenėje tarnaujančių Lietuvos jaunuolių traktavo
Aukščiausiosios Tarybos nutarimus kaip naikinančius privalomąją
karinę tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje ir nemažai jų slapta
grįžo į Lietuvą. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 14 d. nutarimu
taip pat nutraukė SSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų,
esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklą. Tuo buvo paliesta
ne tik SSRS gynybos ministerijos mobilizacinė infrastruktūra, bet
ir institucija, per kurią centralizuotai buvo organizuojama karo
veteranų ir jiems prilygintų asmenų (beveik 22 tūkst. žmonių) socialinio
aprūpinimo sistema. Buvo paliesti interesai su okupacine kariuomene
susijusių asmenų, kurie iki tol naudojosi visoje SSRS teritorijoje
veikusia lengvatų sistema,
Vadinasi, negalėjo neiškilti ir okupacinės kariuomenės statuso problema
ir su tuo susijusi jaunuolių neteisėto mobilizavimo ir karinės prievolės
vykdymo Lietuvoje problema. Tai, be abejonės, numatė ir Lietuvos
politinė valdžia. Estijos komiteto narys Hallaste kovo 19 dieną
susitikime su užsienio reikalų ministru A. Saudargu sužinojo, kad
po nepriklausomybės paskelbimo kitu svarbiu žingsniu laikomas sutarties
su SSRS vyriausybe pasirašymas, kuris fiksuotų sovietinės armijos
statusą Lietuvos teritorijoje ir iš Lietuvos kilusių jaunuolių pasitraukimą
iš sovietinės armijos.
Patriotas Vilniuje dezertyras Maskvoje. Sovietinės armijos karinė
vadovybė grasino patrauksianti jaunuolius į karo teismą už dezertyravimą:
buvusio LSSR baudžiamojo kodekso 260 ir 261 straipsniais buvo numatyta
už savavališką pasitraukimą iš dalinio ilgiau kaip tris paras bausti
laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų, o už dezertyravimą
(pasitraukimą iš dalinio, turint tikslą išvengti karinės tarnybos)
nuo trejų iki septynerių metų. Lietuvos teisinė, politinė ir istorinė
situacija reikalavo skubiai reaguoti į terminologiją, į ją įdedamą
politinį turinį. Dezertyro sąvokos vartojimas sovietinėms karinėms
pajėgoms leido pabėgančių, pasitraukiančių ar gaudomų Lietuvos jaunuolių
problemą pridengti drausmės palaikymo teiginiu. V. Landsbergis
išreiškė Lietuvos poziciją atsisakymas tarnauti svetimoje armijoje
neturi būti kvalifikuojamas kaip dezertyravimas. Buvo ieškoma teisinių
būdų jiems apginti. Buvo rekomenduojama nebūti namuose, išvykti
į kitą miestą. Pagalbos prašant iš Lietuvos Vyriausybės, buvo sudarytos
sąlygos apsigyventi psichiatrijos ligoninės atskirame pastate Naujojoje
Vilnioje. Buvo tikimasi, kad juos saugos Raudonojo Kryžiaus vėliava.
Bet jaunuoliai buvo užpulti specialaus karinio dalinio ir išvežti
į karinius dalinius. 1990 m. kovo 27-osios naktį įvykdytą Lietuvos
piliečių pagrobimą Lietuvos valdžia įvertino kaip niekuo nepateisinamą
agresiją ir 1940 metų agresijos tęsinį, kuriai priešinamasi tik
moraline jėga ir nesipriešinant smurtu blogiui. Lietuva, atšaukdama
iš Maskvos savo delegatus (buvusius SSRS liaudies deputatus), pareikalavo
vesti derybas neutralioje teritorijoje. 1990 m. balandžio 4 d. buvo
paskelbtas V. Landsbergio kreipimasis į Lietuvos jaunuolius visuotinis
Lietuvos piliečių atsisakymas tarnauti būtų dar vienas žygis Lietuvos
nepriklausomybės labui, kartu pripažįstant Lietuvos valdžios juridinę
ir moralinę atsakomybę už atsisakymą tarnauti svetimiems. Lietuvos
valdžia, laikydamasi tik teisinių principų, realiai galėjo siūlyti
tik derybas ir laukti kitos pusės reakcijos, tuo pat metu protestuodama
prieš SSRS pavaldžių struktūrų veiksmus.
Politinio prieglobsčio paieška Skandinavijoje. Lietuvos politikai
ieškojo ir kitų galimybių ginti besislapstančius nuo sovietinės
armijos jaunuolius. Buvo tariamasi su atvykstančiais Skandinavijos
šalių politikais ir aptariamos galimybės laikinai jaunuolius priglausti
ir jų teritorijoje. Tokios derybos nebuvo oficialios, greičiau priminė
slėpimo galimybių neoficialų zondavimą. Suomijos URM Politinio departamento
direktorius Jaakas Kaurinkoskis (1990 11 28-30) susitikimuose su
LR AT pirmininku V. Landsbergiu ir užsienio reikalų ministro pavaduotoju
V. Katkumi pabrėžė: SSRS nėra persekiojamų dėl politinių motyvų
žmonių, todėl Suomija nesuteikia ir nesuteiks politinių pabėgėlių
statuso emigrantams iš SSRS (ir Lietuvos). Bet po 1991 metų sausio
įvykių tas pats J. Kaurinkoskis pabrėžė, kad, situacijai Baltijos
šalyse pablogėjus, Suomijos vyriausybė gali šį klausimą svarstyti.
Bet Suomijos vidaus reikalų ministras buvo pareiškęs, kad tokie
Baltijos jaunuolių prašymai, susiję su vengimu tarnauti sovietinėje
kariuomenėje, nėra tas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima suteikti
politinį prieglobstį. Norvegijos URM Rytų Europos ir SSRS skyriaus
vedėjas O. Nordshlettenas 1991 metų balandį išsakė panašias, oficialias
URM ir vyriausybės nuostatas dėl politinio prieglobsčio suteikimo
Lietuvos jaunuoliams, atsisakiusiems tarnauti sovietinėje kariuomenėje:
Kiekvienas atvejis bus nagrinėjamas ir sprendžiamas atskirai, t.y.
individualiai. Vienu atveju prieglobsčio prašymo motyvai gali pasirodyti
pakankamai svarūs, kitu ne. Jaunuolių, vengiančių tarnybos sovietinėje
kariuomenėje, persekiojimo problemą buvo bandoma paversti ir užsienio
šalims aktualia politine problema. Tiesa, Lietuvos užsienio reikalų
ministerijos pastangos nedavė norimų rezultatų politinio prieglobsčio
suteikimas nebuvo garantuotas visiems to siekusiems kariams.
Prievartos tąsa. Lietuvoje 1990 metais du kartus nesėkmingai pabandžius
organizuoti šaukimus į sovietinę kariuomenę, 1991 metų pavasarį
paskelbus eilinį šaukimą į sovietinę kariuomenę Lietuvos teritorijoje,
SSRS gynybos ministras D. Jazovas eilinį kartą galėjo tik konstatuoti
įstatymo Dėl visuotinės karinės prievolės ignoravimą. Bet Lietuva
šiuo atžvilgiu nebuvo išimtimi. Ir Baltijos respublikose, ir Užkaukazėje,
ir Ukrainoje su Moldova vyko tie patys procesai: Latvijoje šaukimo
į karinę tarnybą planas įvykdytas 10,9 proc. (1991 m. birželio 1
d. duomenimis), Lietuvoje 4,7 proc., Estijoje 7,3 proc., Armėnijoje
0,9 proc., Gruzijoje 2,1 proc., Moldovoje 19,9 proc., Ukrainoje
29,7 proc. (SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vyriausiosios
valdybos viršininko pavaduotojas gen. ltn. I. Matvejevas tuo pat
metu per Izvestijas paskelbė du tris kartus padidintus pakoreguotus
skaičius). D. Jazovo pirmasis pavaduotojas armijos generolas M. Moisejevas,
1991 metų pavasarį pareiškęs kariškių pageidavimą gauti piniginę
kompensaciją už tarnybą Lietuvos teritorijoje (vengiančiųjų tarnybos
sąskaita), Generalinio štabo vardu pagrasino už šaukimo į sovietinę
kariuomenę plano nevykdymą pasilikti sau teisę imtis visų, be išimties,
priemonių besąlygiškam SSRS Vyriausybės nutarimo (dėl šaukimo į
karinę tarnybą-R.K.) vykdymui. Bet per metus, KAD direktoriaus
A. Butkevičiaus liudijimu, nė vienas jaunuolis, atsisakęs tarnauti
sovietinėje armijoje, nebuvo nuteistas. Buvo penki šeši atvejai,
kai buvo bandoma tokius jaunuolius pagauti. Ir du trys atvejai,
kai buvo per prievartą nuvesti.
Bet iki pat 1991-ųjų rudens iš esmės nebuvo išspręsta Lietuvos piliečių
tarnybos sovietinėje kariuomenėje problema. Nors nuo 1989 metų rudens
tarnaujančių sovietinėje kariuomenėje karių ir šaukiamų į tarnybą
jaunuolių nuolat mažėjo, sovietinėje kariuomenėje ir toliau buvo
sulaikoma tūkstančiai Lietuvos piliečių. 1991 metų rugsėjį sovietinėje
kariuomenėje tebetarnavo 16 tūkst. Lietuvos piliečių, tarp kurių
buvo 11 tūkst. lietuvių. Karinę prievolę ir mobilizacijas vykdžiusios
institucijos kariniai komisariatai buvo išformuoti tik 1991-ųjų
spalio pradžioje.
VI dalis
RED ARMY GO HOME arba
LIETUVIAI NAMO!
Prezidentinis ar karinis-okupacinis valdymas. Nuo 1991 metų sausio
Lietuva gaudavo ir ryškesnę tarptautinę paramą. Pirmiausia buvo
pasiremta kitų Baltijos valstybių ir B. Jelcino vyriausybės parama.
1991 m. sausio 13 d. Taline B. Jelcinas kartu su Baltijos valstybių
vadovais pasirašė pareiškimą, kuriame ne tik pripažino viena kitos
suverenitetą, bet ir pasmerkė ginkluotos prievartos veiksmus prieš
Baltijos valstybių savarankiškumą ir jų taikius gyventojus. Žinoma,
tai nekeitė SSRS kariuomenės statuso, bet daugiau ribojo jos veiksmus,
kuriuos tarptautinė bendruomenė pirmiausia traktuodavo kaip žmogaus
teisių laužymą. Buvo remiamasi ir Skandinavijos šalių parama. Pavyzdžiui,
Norvegijos premjerui O. Sysei po Kovo 11-osios įvertinus SSRS kariškių
veiksmus (pirmąjį bandymą užgrobti Spaudos rūmus) kaip nusikalstamus
ir neapgalvotus, 1991 m. sausio 7 d. Norvegijos užsienio reikalų
ministras SSRS pasiuntiniui išreiškė susirūpinimą dėl kariuomenės
permetimo į Baltijos šalis, sausio 13 dieną Norvegijos premjerė
laiške M. Gorbačiovui pasmerkė prievartos akcijas Lietuvoje, vasario
7 dieną užsienio reikalų ministras H. Thorvaldas Stoltenbergas 47-ojoje
Žmogaus teisių komisijos sesijoje Ženevoje teigė, kad niekas negali
pateisinti brutalios karinės jėgos panaudojimo prieš beginklius
žmones. Pagaliau prie to prisidėjo ir aiškiai išsakoma Lietuvos
pozicija apie destabilizuojantį sovietinių karinių pajėgų vaidmenį:
Grubus karinis įsikišimas, politinės sistemos suardymas jėga būtų
tolygūs Lietuvos okupacijai, su visomis iš to kylančiomis vidinėmis
ir tarptautinėmis pasekmėmis. Po Sausio įvykių V.Landsbergis uždarame
AT posėdyje dar tiksliau apibrėžė karinių struktūrų vaidmenį Lietuvoje,
jeigu būtų paskelbta apie prezidentinio valdymo įvedimą: Lietuvai
negresia joks prezidentinis valdymas, tas valdymas yra karinis
okupacinis.
Rusai namo - lietuviai namo. Nors ir ilgai vyko procesas, kurio
metu buvo derinamos įvairių Lietuvos valdžios grandžių santykių
su sovietine armija politika, iki 1991 metų rudens buvo susitaikoma
su realybe okupacinė kariuomenė toliau liko Lietuvoje. Net atsisakius
buvusios kariškių lengvatų ir socialinio aprūpinimo sistemos, nevykdant
karinės prievolės ir mobilizacinių įstatymų, teko susitaikyti su
faktu, jog ir toliau tūkstančiai Lietuvos jaunuolių tarnavo toje
kariuomenėje. Lietuvos pastangos pradėti derybas su Sovietų Sąjungos
vyriausybe nebuvo sėkmingos, nes SSRS neketino atsisakyti aneksuotos
Lietuvos. Po 1991-ųjų rugpjūčio pučo prasidėjus Lietuvos Respublikos
tarptautinio pripažinimo procesui, Lietuva pasistengė kuo greičiau
suteikti sovietinei kariuomenei išvedamos kariuomenės statusą.
Sovietų Sąjungos gynybos ministerija jau rugsėjo pradžioje parengė
projektus dokumentų, kuriais norėta nustatyti SSRS ginkluotųjų pajėgų
laikino buvimo Respublikos teritorijoje statusą. Atrodo, kad kariškiai
Lietuvos dar nenorėjo pripažinti kaip lygiavertės partnerės ir projektus
numatė tik suderinti su Lietuva. Bet jau 1991 m. rugsėjo 10 d.
Maskvoje Baltijos vyriausybių atstovai susitiko su SSRS gynybos
ministru E. Šapošnikovu ir aptarė kariuomenės išvedimo terminus.
Rusijos pusė iškėlė naują sąlygą kariuomenės išvedimo pradžios
Baltijos šalyse galima tikėtis tik po jos išvedimo iš kitų Rytų
Europos valstybių, t.y. ne anksčiau kaip 1994 metais.
Bet pirma išspręsta problema tapo Lietuvos piliečių tarnybos sovietinėje
kariuomenėje klausimas. Po Baltijos šalių politinių pastangų SSRS
prezidento 1991 m. rugsėjo 19 d. įsako pagrindu rugsėjo 24 dieną
SSRS gynybos ministras paskelbė įsakymą Dėl piliečių, pašauktų
Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijose ir tarnaujančių tikrąją
karinę tarnybą, paleidimo iš SSRS ginkluotųjų pajėgų. V. Landsbergis
ir SSRS gynybos ministras E. Šapošnikovas sutarė demobilizaciją
įvykdyti per dvi savaites. 16 tūkst. Lietuvos jaunuolių paleista
į namus spalio mėnesį. Bet ir po šito SSRS gynybos ministerija dar
iš inercijos mėgino Lietuvą laikyti sąjunginės karinės infrastruktūros
subjektu 1991 m. spalio 5 d. SSRS gynybos ministras J. Šapošnikovas
pasiūlė tartis ne tik dėl kariuomenės statuso, bet ir dėl gynybos
biudžeto formavimo principų, eilinio šaukimo į karinę tarnybą ir
dėl kariškių tarnybos tvarkos.
Baltijos valstybių atstovų nesutarimai. 1991 metų rudenį, AT priėmus
sprendimą reikalauti išvesti sovietinę kariuomenę iki metų pabaigos,
tai tapo pagrindine užsienio politikos linija. Rengiantis santykių
normalizavimui ir tarpvalstybinei sutarčiai, dauguma Sovietų Sąjungai
iškeltų klausimų vienaip ar kitaip buvo susiję tik su armijos problemomis.
Iki prasidedant konsultacijoms dėl derybų objekto, siekta gauti
suformuluotus SSRS atsakymus: dėl protokolo apie jėgos nenaudojimą
ir nesikišimą į vidaus reikalus pasirašymo; dėl skubaus kariuomenės
išvedimo iš Vilniaus; dėl atsakomybės už bet kokius armijos ir kitų,
neteisėtų ir nelegalių jos likučių veiksmus Lietuvoje; dėl žinių
apie Lietuvoje dislokuotą ir po teritoriją vežiojamą branduolinį
ir cheminį ginklą; dėl kariuomenės skaičiaus Lietuvoje paskelbimo;
dėl atsakymų, kada priims skubų sprendimą dėl armijos išvedimo ir
kodėl dabar neišveža karinės technikos iš Lietuvos.
1991 m. spalio 5 d. Baltijos valstybių tarybos posėdyje, koordinuojant
užsienio politiką, buvo priimti svarbūs dokumentai dėl nedelsiamo
SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kur
buvo išdėstyti konkretūs reikalavimai Sovietų Sąjungai dėl armijos
išvedimo, karinių struktūrų panaikinimo, išvedamos kariuomenės socialinių
problemų sprendimo.
Bet, svarstant šiuos dokumentus, šalių nuomonės skyrėsi. Lietuvos
delegacija, vadovaujama V. Landsbergio, laikėsi nuostatos, kad sovietinės
kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu,
jos buvimas yra nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos
buvimą. Armijos išvedimas turi prasidėti nedelsiant ir tęstis ne
ilgiau kaip iki metų pabaigos. Latvijos atstovų nuomone, sovietinės
armijos statuso klausimas gali būti derybų objektu ir būtina nustatyti
realų išvedimo terminą. A. Gorbunovas pasiūlė dvejus metus, G. Vagnorius
nustatyti visiško kariuomenės išvedimo terminą iki 1993 metų.
Estų delegacija taip pat palaikė latvių variantą. Estijos ministras
pirmininkas E. Savisaras su SSRS gynybos ministerija jau buvo sudaręs
sutartį iki lapkričio 3 dienos nustatyti kariuomenės išvedimo grafiką,
uždrausti visus kariuomenės judėjimus be Estijos vyriausybės leidimo,
visus karinius manevrus, pradėti inventorizuoti kariuomenės valdomus
objektus. Nors V. Landsbergis papriekaištavo estams, kad jie rengiasi
įteisinti sovietinės armijos statusą, visgi buvo sutarta laikytis
suderintų išvedimo principų: neleisti karinių dalinių papildyti
šaukiamaisiais, išvesti kariuomenę iš sostinių (iki 1991 m. gruodžio
1 d.), neleisti išformuoti karinių dalinių vietoje ir derėtis dėl
socialinių garantijų kariškiams, nesiejant to su išvedimo procesu,
reikalauti 1940 metais įkurtos Pabaltijo karinės apygardos ir jos
struktūrų panaikinimo Baltijos valstybių teritorijose.
Šuškevičiaus demilitarizuojanti korta. Lietuva siekė ne tik sovietinę
kariuomenę eliminuoti savo teritorijoje, bet ir susilpninti jos
karinį buvimą kaimyninėse teritorijose. Nors, remdamasi vadinamojo
vakuumo arba saugumo sistemos Europoje išbalansavimo problemos
atsiradimu, Sovietų Sąjunga nedavė oficialaus sutikimo išvesti kariuomenę,
problema buvo aptariama gana aktyviai remiantis Baltijos valstybių
nepriklausomybės pripažinimu ir sovietinių respublikų suvereniteto
deklaracijomis. Lietuva 1991 m. spalio 24 d. derybose su Baltarusija
aptarė karinio saugumo linijos įvedimą, apytikriai atitinkančios
1920 metų Lietuvos ir SSRS sutartį, į vakarus nuo kurios negali
būti dislokuojami jokie SSRS ginkluotųjų pajėgų daliniai. Siekta,
kad iš Lietuvos išvedamos divizijos nebūtų dislokuojamos šalia Lietuvos
sienos. Tuo metu gauti S. Šuškevičiaus užtikrinimai, kad Baltarusija
sieks visiško SSRS kariuomenės išvedimo iš savo teritorijos. Ji
galėtų suformuluoti šį reikalavimą taip, kad pirmiausia kariuomenė
būtų išvedama iš šalia Lietuvos sienos esančių dislokacijos vietų.
Baltarusijai pasiskelbus neutralia valstybe, tai atrodė realia galimybe.
Žala ar tik skirtingas istorijos vertinimas? Svarstyta ir galimybė
išsiderėti nuostolių kompensavimą ir gauti kompensaciją ginklais
už 1940 metais įvykdytą Lietuvos kariuomenės sunaikinimą (buvo paskaičiuota,
kad 1940 metais nusavinta Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir karinio
turto už 735,2 mln. dolerių). Tokias rekomendacijas pateikė ir Vengrijos
užsienio reikalų ministerijos III Europos teritorinio departamento
darbuotojas F. Kontra. Sovietų Sąjungai pareikalavus kompensacijos
už paliktus karinius aerodromus ir nekilnojamą turtą, o Vengrijai
pateikus sąskaitą už padarytą ekologinę žalą, galiausiai Vengrija
pasiūlė priimti nulinį variantą, t.y. paliekamų karinių objektų
vertę prilyginti ekologinei žalai. Bet pagal tarptautinės teisės
nuostatas Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį
turtą Lietuvos teritorijoje buvo neginčijamos ir negalėjo būti derybų
ar susitarimų objektu (šios nuostatos ir laikėsi Lietuvos delegacija
1992 metų derybose su Rusija). Lietuva 1991 m. lapkričio 28 d. išleido
įstatymą, kuriuo nustatė, kad SSRS kariuomenės naudojami pastatai
ir statiniai priklauso Lietuvos Respublikai. Tik vėliau, jau svetimai
kariuomenei palikus Lietuvos teritoriją, buvo nustatyta, kad SSRS
kariuomenė paliko turto (panaudojamo Lietuvos ūkio ar jos kariuomenės
poreikiams) už 716 mln. dolerių, o ekologinė žala siekė 1,78 mlrd.
dolerių. Padaryta didžiulė žala Lietuvos valstybei, jos piliečiams,
gamtai, ūkiui ir kultūrai buvo tiesioginė Sovietų Sąjungos okupacijos
ir aneksijos pasekmė, sąlygota okupacinės kariuomenės 50 metų trukusio
buvimo Lietuvos teritorijoje.
Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Saudargas pokalbyje su Italijos
ambasadoriumi Lietuvai F. Temesta 1991 m. lapkričio 8 d. trumpai
apibrėžė Lietuvos pagrindinę nuostatą dėl sovietinės kariuomenės:
Lietuva jokiomis sutartimis nelegalizuos sovietų kariuomenės bazavimo
Lietuvoje ir jos politika šiuo klausimu lieka nepakitus: kuo greičiau
išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Neapibrėžta
jokiu juridiniu reglamentu sovietų kariuomenė yra didžiausias Lietuvos
politinės įtampos šaltinis. Lietuvos nacionalinio saugumo politika
dar tik formavosi, bet pagrindiniu nacionalinio saugumo užtikrinimo
principu laikytas lemiamo politinės situacijos destabilizavimo židinio
pašalinimas išvedant svetimą kariuomenę. Bet derybos su Sovietų
Sąjunga taip ir neprasidėjo SSRS, kaip tarptautinių santykių subjektas,
nustojo egzistuoti 1991 m. gruodžio 24 d., o Rusija pasiskelbė SSRS
teisių ir pareigų tęsėja. Svetimos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos
teritorijos problema iš esmės buvo išspręsta 1992-1993 metais. Bet
išliko okupacinės kariuomenės padarytos žalos atlyginimo problema,
kurios sprendimas tiesiogiai priklauso ir nuo suinteresuotų šalių
požiūrio į tarptautinę teisę, ir nuo skirtingų požiūrių į šalių
istoriją.
Raminta KŠANYTĖ
© 2003 "XXI amžius"
|