Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčios žemė nepriklauso valstybei

Buvo daug rašyta ir prašyta, kad dabartinė valdžia neatimtų bent tos Lapių bažnyčios žemės, kuri yra prie pat klebonijos. Mokyklai persikėlus, žemė tapo laisva. Ir ją reikia grąžinti tikrajam savininkui. Dabartinei valdžiai buvo argumentuota ir motyvuota tuo, kad Lapių bažnyčios nuosavybė buvo suaukota įvairaus luomo žmonių ar pirkta iš suaukotų lėšų savo bažnyčiai išlaikyti. Žemės nuosavybė išliko keturis šimtus metų. Atlaikė carų okupacijas, švedų ir prancūzų okupacijas, reformaciją, bolševikų okupaciją, vokiečių okupaciją, sovietų okupaciją (bent ta dalis, kurią dabar ketinama pagrobti). O dabartinė valdžia su atitinkamais pareigūnais gviešiasi į svetimą turtą be jokių skrupulų. Be to, senoji begriūvanti klebonija yra ant stataus šlaito ir reikėtų ją perkelti kiek aukščiau, bet valdininkai nenori suteikti parapijos žmonėms tokios galimybės – tos žemės negrąžina.

Kur dingo lietuviai?

Šiais metais mūsų tauta paminėjo garbingųjų vyrų S.Dariaus ir S.Girėno skrydį per Atlanto vandenyną. Liepos 17 dieną Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje už juos buvo aukotos šv. Mišios. Kunigas po šv. Mišių, palaiminęs susirinkusiuosius, nesiskubino eiti nuo altoriaus. Dairėsi į kairę ir į dešinę. Po to, giliai įkvėpęs, atsisėdo ir garsiai ištarė klausiamąjį sakinį: „Kur dingo lietuviai?“ Suklusome: mūsų tebuvo tik apie šimtą maldininkų ir beveik visi pensinio amžiaus. Pamąstėme, kad mūsų padaugės, kai nuvyksime į Aukštuosius Šančius, prie lakūnų kapo. Bet apsirikome – ten susirinko dar mažiau. Apėmė graudulys.

Kaip parvežėme mamos palaikus
Broliai Julius, Jurgis, Gediminas ir vietinis padėjėjas Pavelas (su kepure), sudėjus palaikus į dėžę

Gedulo ir vilties dienos proga man aprašius našlaičių grįžimą iš tremties („XXI amžius“, 2003 m. birželio 13 d.), kyla logiškas klausimas – koks tolesnis gyvenimo kelias, kaip ten likę mamos palaikai? Norisi ir tai prisiminti.
1989-ieji – atgimimo, dvasinio pakilimo metai; tremties vietų lankymas, ekspedicijos į Igarką, amžinojo įšalo žemes Lenos žemupyje, žuvusiųjų palaikų pargabenimas į Lietuvą… Įspūdingas renginys – „Baltijos kelias“ rugpjūčio 23 dieną. Daug įvairiausių renginių organizuoja Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Išsiaiškinus, kad į mūsų tremties vietas Altajaus krašte ekspedicijos nerengiamos, nes ten ir masinių kapaviečių nėra, kilo mintis mamos palaikus parsivežti patiems.