Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip parvežėme mamos palaikus

Broliai Julius, Jurgis, Gediminas ir vietinis padėjėjas Pavelas (su kepure), sudėjus palaikus į dėžę
Palaikai dėžėje-karste, apgaubtoje trispalve, pašarvoti sūnaus Gedimino sodyboje
Namas Gegužinėje, kuriame gimę visi vaikai ir iš kurio su mama buvo išvežti
Vaikaičiai Rolandas ir Robertas, pasitikę Karmėlavos oro uoste, neša dėžę su palaikais

Gedulo ir vilties dienos proga man aprašius našlaičių grįžimą iš tremties („XXI amžius“, 2003 m. birželio 13 d.), kyla logiškas klausimas – koks tolesnis gyvenimo kelias, kaip ten likę mamos palaikai? Norisi ir tai prisiminti.
1989-ieji – atgimimo, dvasinio pakilimo metai; tremties vietų lankymas, ekspedicijos į Igarką, amžinojo įšalo žemes Lenos žemupyje, žuvusiųjų palaikų pargabenimas į Lietuvą… Įspūdingas renginys – „Baltijos kelias“ rugpjūčio 23 dieną. Daug įvairiausių renginių organizuoja Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Išsiaiškinus, kad į mūsų tremties vietas Altajaus krašte ekspedicijos nerengiamos, nes ten ir masinių kapaviečių nėra, kilo mintis mamos palaikus parsivežti patiems. Susiradome tuomet Kaune Sąjūdžio jau įsteigtą respublikinį klubą „Tremtinys“ ir jis mums tarpininkavo, kad darbovietė apmokėtų išlaidas už kelionę į tremties vietą, ten palaidotos mamos kapo sutvarkymą ir palaikų į Lietuvą parvežimą.
Rugpjūčio 10 dieną visi trys broliai Jurgis, Julius, Gediminas ir sesuo Birutė su šeimomis pasitarę nusprendėme važiuoti į Altajų rugsėjo mėnesį. Brolis Julius, nors turėjo pažinčių Maskvoje, labai sunkiai gavo bilietus į Barnaulą (Altajaus krašto centrą) rugsėjo 13 dienai.
Rugsėjo 14 dieną iš Maskvos Domodedovo oro uosto išskridome į Barnaulą. Ore prabuvome daugiau kaip tris valandas. Nakvynė – oro uosto viešbutyje. Mūsų adresas tremtyje: Altajaus kraštas, Chabarų rajonas, Martovkos sovchozas, ferma Nr. 3. Iš Barnaulo važiavome traukiniu „Semipalatinsk-Omsk“ iki stoties „Korotojak“, nuo kurios iki Chabarų – 21 km. 1940 metais šio geležinkelio dar nebuvo ir mus vežė iš Slavgorodo miesto, nuo kurio iki mūsų tremties vietos net 104 km, sunkvežimiu gruntiniais keliais, vaikus pykino.
Iš Chabarų autobusu, apie 20 km, važiavome tiesiog į „mūsų“ fermą. Pasirodo, kad visos buvusios numeruotos fermos turi savo vardus: „Voschod“, „Novoje“, „Protasovo“, „Polevoje“, o mūsiškė vadinasi „Rassvet“.
Ferma labai pasikeitusi. Barakų, kuriuose gyveno tremtiniai, nėra, mokykla ir kontora kitoje vietoje. Šiaip taip suradome senesnius gyventojus (Pavel Zaičenko, Ana Kakliuk), kurie mus labai palankiai priėmė ir parodė mamos, Stefanijos Bortkūnienės, apytikslę kapo vietą. Kapinės visai apleistos ir vietą nustatėme pagal buvusią jau suirusią tvorelę tik todėl, kad, nors ji jau supuvusi, bet išliko baltos beržinių kartelių tošies likučiai.
Kad galėtume kasti, reikėjo gauti atitinkamus leidimus. Buvęs sovchozo centras, Martovka, dabar su ferma neturi jokių ryšių. Nebėra nei vidurinės mokyklos, kurią, baigę keturias klases fermoje, lankėme, nei kontoros, kurios slenksčius reikėjo minti, kad išsireikalautume našlaičiams nemokamus pietus valgykloje. Jau nėra ir daugelio senų pastatų.
Kreipėmės į rajono centro Chabarų vykdomojo komiteto pirmininką Zujevą. Jis mus priėmė palankiai, labai operatyviai surinko keletą pavaldinių, sanitarinės epidemiologijos stoties atstovą, aptarė mūsų prašymą, davė leidimą. Būtina sąlyga – dėžę su palaikais hermetiškai aplituoti cinkuota skarda. Buitinio aptarnavimo kombinate sukalėme dėžę (25x60x40 cm), pasiuvome užvalkalą, nupirkome diržus, sutarėme dėl aplitavimo ir vakare grįžome į fermą. Pas Pavelą Zaičenko, pakvietę dar kelis senbuvius, suruošėme gedulingą vakarienę.
Rugsėjo 19 dienos ryte Pavelo „žiguliuku“ parvežėme iš rajono sanepidemiologę ir, dalyvaujant dar vietos tarybos atstovams, pusę vienuoliktos ryto pradėjome kasti (yra aktas). Palaikus atpažinome pagal auksinius dantis ir karolius. Sudėję į dėžę ir Chabaruose galutinai viską sutvarkę pagal visus reikalavimus, prieš vidurnaktį sėdome į traukinį Barnaulo link. Pernakvoję oro uosto viešbutyje, parodę specialią palaikų palydovų pažymą, gavome be eilės bilietus ir vidurdienį jau buvome Maskvoje. Į Kauną iš Šeremetjevo išskridome rugsėjo 21 dieną.
Karmėlavos oro uoste mus pasitiko didelė delegacija – giminės, bendradarbiai – su tautine trispalve vėliava ir žvakutėmis. Mamos palaikus pašarvojome mūsų brolio Gedimino sodyboje Ringauduose. Skirtumas nuo įprastinių šermenų tik toks, kad vietoje karsto – juoda dėžė, apgaubta tautine vėliava, perrišta juodu kaspinu. Daug vainikų, gėlių.
Rugsėjo 23 dieną, šeštadienį, penkiolikos automobilių ir autobuso kortežas su orkestru 14 valandą pajudėjo į tėviškę Gegužinėje (Kaišiadorių r.). Sustojome prie gimtųjų namų, bažnyčioje aukotos gedulingos pamaldos. Toliau – procesija (apie 150 žmonių) į kapines. Pavakary Ringauduose, „Dobile“, – gedulinga vakarienė. Visur teko daug kalbėti ir dėkoti dalyviams.
Dabar Senosios Gegužinės kapinėse apie tai primena paminklas, kuriame įrašyta:

BORTKŪNAI Mykolas 1896-1941 šiaurėje,
Stefanija 1906-1945 Sibire, perlaidota 1989
.

Tech. m. dr. Jurgis BORTKŪNAS,
1941 metų tremtinys

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija