| Jėzus
ir fariziejai
Sykį pas Jėzų ateina fariziejai
ir mato, kad Jo mokiniai nepaiso senolių papročio valgo nemazgotomis
rankomis (plg. Mk 7, 2). Jie savo akimis pastebi tai, kas juos piktina.
Paaiškėja, kad juose tūno beširdiškumo tamsybė ir todėl jų vidinis
žvilgsnis užblokuotas. Užuot stengdamiesi suvokti, kad tarp jų -
pats pasaulio Gelbėtojas, jie net drįso Jam prikišti, kad Jo stebuklų
galia kyla iš Belzebubo (plg. Mt 12, 24). Todėl pelnytai jie susilauks
įvertinimo: Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!
Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai
atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų (Mt
23, 27).
Tačiau nedera galvoti, kad šio sekmadienio Evangelijos mintys jau
prarado aktualumą. Ir mūsų laikų tikintysis gali turėti tam tikrą
fariziejiškumo laipsnį. Pavyzdžiui, kai dalis katalikų ignoruoja
Jėzaus ir Bažnyčios kvietimą vis nuoširdžiau rūpintis savo ir artimųjų
krikščioniška pažanga, tada jie patys pastato užtvarą tarp savęs
ir Dievo, nes, vadovaudamiesi naftalinu kvepiančiu stereotipu,
savo širdyje padaro savimeilei pataikaujančius sprendimus: pakaks
tik sykį per metus atlikti velykinę išpažintį, retkarčiais apsilankyti
sekmadieniais bažnyčioje, prieš miegą tiktai persižegnoti
Kas taip ir panašiai mąsto bei elgiasi, tuomet jiems gali būti skirti
šie Jėzaus lūpomis ištarti pranašo Izaijo žodžiai: Ši tauta šlovina
mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų (Mk 7, 6 7). Tie priesakai
tai įsišaknijusios ambicingos nuostatos. Kai žmonės savo ketinimų
visai nederina prie Mokytojo mokymo, tada išties jie drungni Jo
mokiniai. Vis dėlto tebegalioja Viešpaties ištarmė, raginanti nedelsiant
taisytis: O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi
drungnas
Aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 15 16). Iš
tikrųjų Dievas nuo tokio žmogaus ketina nusigręžti, nes jis (su
kategorišku užsispyrimu), priešindamasis Aukščiausiojo valiai, atmeta
Išganytojo gailestingąją meilę, kuri vienintelė jį gali išgelbėti.
Kad niekados nepatektume į pražūtingo fariziejiško mąstymo šablonus,
svarbu prisiminti: Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor
3, 6). Taigi kuo plačiau atversime savo širdį Šventosios Dvasios
antgamtinę gyvybę teikiančiai srovei, tuo mažiau mumyse bus įvairių
(ir pačių mažiausių) fariziejiškų atplaišų, trikdančių šios palaimingos
srovės tekėjimui per mūsų širdis į aplinkinių.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|