Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 3 d.
Nr.67
(1171)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių godos
Žurnalistės I.Gintarės pokalbis
su Laisvės Kovų dalyviu, publicistu Baliu Urbonu

Balys Urbonas, grįžęs iš sovietinio kalėjimo

I.Gintarė: Kas jūs ir iš kur jūs, Baly Urbonai? Šitaip klausiu, nors ir gerai žinau, kad daugelis Lietuvos žmonių jus pažįsta iš koncertinės ir žurnalistinės radijo veiklos, taigi pristatinėti jūsų lyg ir nereikėtų, bet „XXI amžiaus“ laikraščio, kuriame žadate bendradarbiauti, skaitytojams bus įdomu sužinoti apie tai, ko turbūt dar niekam nepapasakojot?
B.Urbonas: Pirmiausia noriu padėkoti „XXI amžiaus“ laikraščiui (kažkada seniai mane kalbinusiam), jo redaktoriui, sumaniusiam tas „Lietuvių godas“ savaip atgaivinti, kad šimtai tūkstančių anų buvusių mano klausytojų galėtų skaityti savo autoriaus mintis, prenumeruodami ar kitaip susipažindami su „XXI amžiumi“.
Dabar prisistatau: esu pirmų pirmiausia dzūkų krašto giedorėlis. Labai mažam patiko vieversių ir lakštingalų balsai. „Gal nuog jų, kap ty cei dzūkai sako, ir nusklausiau“. Aišku, nesusilyginsiu su kokiom dabartinėm popmuzikos žvaigždėm ar kokiais moderniais poetais, kurie, tarkime, varnos krankimą įdomiausiu garso ir ritmo sąskambiu įvardija ar nepakartojama, novatoriškiausia muzika laiko.
Šutronių kaimelis, kuriame gimiau... Troba už vieškelio, aplipusio šiaudastogėm sodybom, prigludus prie Scyrtų (Stirtos) ežero. Ir ulbėjimas-čiulbėjimas, pavasariais ir vasarom atsklindąs per tą ežerą, iš Zagainyko miško. Iš pietų – Paliepio miškai, o iš vakarų – siena stovintis, nedidelis, bet tankus, Dainamiškis. Smėlio kalneliai ir karklais derą, amžinai neišdžiūstą, įlomiai, šniūrais sužymėti, ėję nuo ežero ligi to Dainamiškio. Tai ten 1936 metais gal ir aš savo pirmus garsus išleidau? Trobos, kurioje pirmiau manęs jau buvo gimę dvi seserys ir šeši broliai, nebeprisimenu, nes tėvai „ty nuog tų šniūrų atcikielė an kalionijos“. (Tai vis ta anos Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministro kunigo M.Krupavičiaus žemės reforma.) Taigi viduryje tuščių laukų tėvams reikėjo statytis trobesius. Bet savo miško, kurs buvo žalias, kaip rūta, tankus, kaip ežio kailis, tėvas nekirto; „per jaunas, turi subręsti, bus kada vaikams pinigas“. Bet… Nežinojo, kad po poros gerų dešimtmečių tą žalią, tankų – jau partizanų prieglobstį, kolchozas iškirs (net du kartus!) ir jame tik kelios pušelės apykreivės liks…
Tėvai skolino pinigus ir statė trobesius.
Šeimos galva paprastu kastuvu kasė griovius, dešimtmečiam vyriausiajam sūnui Antanėliui padedant, sausino balas, sėjo, pjovė, prakaitu mirkė smėlėtą dirvą nežinodamas, kad, vėliau, per visą Lietuvą, toji žemelė vaikų krauju permirks. Mama mynė linus, audė drobes, ripsą, valgydino, glostė, augino irgi nežinodama, kad rusų okupantai ne tik tą žemę, bet ir vaikus atims. O ir mano maža širdelė nenujautė, jog tada Šutronių kaime ir visoje Lietuvoje būta gražiausių (deja, paskutinių) Nepriklausomybės metų, neregėto tempo darbais brendusių, dainomis, džiaugsmu, kaimynų susiklausymu, atvirumu ir tvirtu tikėjimu savo rytojumi, tarpusių. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, o gamtos iščiūčiuotas, tėvų išmyluotas nuo dzūkų grumsto pasikėliau. Kit sako, kad gimiau jau „viščinėj“. O „viščinė“ – tai vienas naujo tvarto galas su langeliu ir langu, kuriame, kol dar nebuvo naujos trobos, tėvai su septyniais vaikais ir gyveno. (Du – sesutė Onutė ir broliukas Zigmukas – mirė visai mažiukai.) Kodėl tas laikinas mūsų gyvenamasis būstas buvo vadintas „viščine“? Ogi todėl, kad vėliau, kai jau įsikėlėme į naują trobą, tame tvarto gale buvo laikomos vištos. Sako, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Bet... Vyresnieji broliai iš manęs, jauniausiojo – „pagranduko“, šaipydavosi: „Šitus astankinis išaj iš viščinės, tai ir gieda kap gaidzys!“. Dažniausiai mane taip „malonindavo“ šiek tiek vyrėlesnis brolis Stasys. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, o ten, Šutronyse, maloniausios saulės, giedriausio dangaus būta, daugiausia gerumo ir švelnumo patirta. Ir vis iš jos akių, iš jos rankų, iš jos žodžių, iš brangiausios ir vienintelės mamos, tas turtas įgytas. Na, aš čia, kaip pas mus ten sako, „per daug drabnai trupinu“... Gal jau užteks? Tep?
I.Gintarė: Ne! Ne tep. Tęski. Poryk!
B.Urbonas: Nu, jei ne tep, tai kū ty, braca, porysiu. (Šitaip sakydavo Šutronių pasakorius Petras Kalėda.)
Paūgėjau, į Viktorinos pradžios mokyklą šokavau... Paskui į Leipalingio gimnaziją, brolio Jono skverno įsikibęs, pėdinau. Gimnazijos (vėliau ji tapo vidurine) nebaigiau, nes 1953 metų vasario 23 dienos vėlų vakarą buvau areštuotas KGB. Ir paradoksas: per sovietinės armijos dieną, man piešiant mokyklos sienlaikraščio vinjetę „Išlaisvinta jaunystė“, nustvėrė. Taigi įdomus sutapimas. Mane, „tovo vraga naroda“, neturintį dar 17-os, „išvaduotojai“ šitokios „iškilmingos“ šventės dieną pradėjo „laisvinti“! Vėliau, sukalę dešimt metų (pagal 58-10 str. pirmą dalį) nelaisvės, varydami per kalėjimus, nubugdė į tuo metu Sovietų Sąjungoje žiaurumu ir brutalumu garsėjusį lagerį (koloniją) – Dragobyčių.
Net nustėrau, kai prieš metus ar porą iš radijo stoties „Svoboda“ išgirdau: „Vienintelė vieta sovietijoje, kur neatkasta nė vienos tranšėjos, kuriose kaip bulvių, valdant tėveliui Stalinui, buvo priversta užmuštų ir ten sušaudytų žmonių...“ Ten, Dragobyčiuje, turėjau patirti aštriabraunę gyvenimo mokyklą, bet aš, ačiū Dievui, tranšėjoje neatguliau, nepasilikau...
Ak, ta mano mama, mamužė. Girdžiu ją raudančią nežinant, kur jos jauniausias vaikas, girdžiu ją raudant, žinančią, kur tas vaikas... Matau ir šiandien jos džiaugsmo ašaras, kai anuomet, po tų dvejų „rekrūto“ metų (išgelbėjo amnestija po Stalino mirties), vėlų rudens vakarą, sugrįžęs radau ją virtuvėje, prie besikūrenančios krosnelės, ant žarsteklio palinkusią, vis kažko galva linguojančią.
„Voi, Dzievuliau, vaikeli, tai iš kur tu darties ca?“ – nustebo mama mane pamačiusi, tarsi iš ano pasaulio išnirusį. Apsikabinom. Ilgai ji manęs nepaleido...
Tai, sakau, gal apie tai užteks. Kažkas gerklėje stringa...
I.Gintarė: Kodėl? Taigi čia įdomu. To tragiško mūsų tautai meto visų likimai aliai vieno turi būti užrašyti. Kitos kartos turi žinoti, iš kur mes ateiname. Prasminga kančia – viena didžiausių vertybių. Ar ne taip?
B.Urbonas: Na, taip... Bet kai aš dar vaikas žiūrėdavau į labai susirūpinusią mamą ir girdėdavau žodžius: „Ir už kų gi tu, Dzieve, tos kančios?“ – nesuprasdavau jos. Galvodavau: juk jai nieko neskauda, o dejuoja. Tuomet nesuvokiau, kad gniuždomą dvasią labiau sopa nei skriaudžiamą kūną.
Beje, kai uždarę mane Veisiejų stribynėje pradėjo tardyti ir talžyti, supratau: daužydami kūną, tikisi dvasią palaužti. Nori, kad kitus išduočiau... „Na, ne! Nesulauksit!“ – pats sau prisiekiau. „Nuraukit visus plaukus, trankykit galvą į sieną ar skersa plaštaka per gerklas, tą galvą prie sienos atlošę kapokit, kiek norit. (O taip tie stribai ir darė!) Tylėsiu. Išduosiu – tada skaudės šimtą kartų labiau ir ilgiau“.
Kentėjau, nes žinojau už ką!
I.Gintarė: Ilgai šitaip tęsėsi?
B.Urbonas: Beveik savaitę... Tas „perauklėjimas“ prasidėdavo vakarais ir tęsdavosi visą naktį. Tokią vieną naktį bemušamas praradau sąmonę. Gaivino. Matyt, nesėkmingai. Tada kvietė gydytojus.
Tas egzekucijas girdėdavo kaimynas, sėdėjęs už sienos. O tą naktį jis ir pamatė lakstančius baltais chalatais... Jis ištarė: „Užmušė!“ Kadangi mane (o ir brolį Stasį), Veisiejuose paauklėję, būtent po tos „saldžios“ nakties išvežė į Kauną, tai kaimynas ir pamanė, jog Bolesius (taip žmonės tada mane vadino) užmuštas. Negana to, tas mano likimo brolis, pasimatęs su savo seserim, jai iš karto: „Bolesiaus nėra. Labai mušė ir užmušė“. Grįžusi namo, jo sesuo apie tai pleptelėjo mano mamai. O jos, mano mamos, kad ir kaip ji kagėbistų ir stribų prašytų pasimatyti su vaikais, neleido. Kur tau ją leis pas tuos ypatingus nusikaltėlius! Mat du mano broliai – Antanas (Varnas) ir Viktoras (Varpas) buvo partizanai (pirmasis žuvo 1945 metais, antrasis – 1952 metais). Taigi aš – antrą kartą užgimęs, o mamai – jau ir trečias vaikas žuvęs, kelis mėnesius visai dingau iš horizonto... Kaune surado.
Suvokęs situaciją, aš tada prisiminiau kažkada mamos sakytus žodžius: „Dzieve, ir už kų gi tos kančios?“. Supratau: kančia nebūna beprasmė. Dabar mąstau, kad fizinis skausmas (ypač nekaltai patirtas) grūdina dvasią. Šiuo atveju savi kolaborantai, daužydami mano ir visų bendro likimo sesių ir brolių kūnus, mūsų dvasią užgrūdino, padarė tarsi kokį nepramušamą, viską dengiantį apsauginį skydą, kuris vis dar apgobęs laiko mūsų nepriklausomybę. Dėl to negaila ir kančių. Ir ačiū Dievui, kad mūsų motinos ir tėvai mokė vaikus suvokti kančios prasmę. Ir dar... Gaila, kad dabar viskas ne taip krypsta...
I.Gintarė: Tai ko labiausiai gaila?
B.Urbonas: Jaunystės. Nors ir varganos, sunkios, pilnos pavojų, bet tokios šviesios, gražios ir dainomis skambėjusios. Jaunystė juk vieną kartą būna, kaip ir visas gyvenimas.

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi ––

tada buvo dainuota, kad, rodėsi, dangus plyš. Na, tas vienas kitas žinomų Lietuvos poetų posmas tiesiog paskęsdavo partizaniškų dainų jūroje. Gaila, kad tie Šutronys, mano pasaulio pradžia ir pabaiga, dabar tokie tylūs, susigūžę. Tada, mirčiai žiūrint į akis, tas mažas kaimelis buvo lyg kokia tvirtovė, nes ten buvo patikimi miško ryšininkai ir todėl dažnai nors ir trumpai į kaimą užsukdavo ir miško broliai. Jų kova ir dainos buvo mūsų laisvės viltis. Ir gyvenimas parodė – neapsirikome. Jau iš šuns lojimo mes suprasdavome, ar kur nors parugėm rusai su stribais šliaužia, ar partizanai ateina. Bet užteks apie tas dienas. Dabar labiausiai gaila tų Lietuvos radijuje išvargtų vienuolikos savo darbo metų. Šios nepriklausomybės metų. Daug atiduota, bet... Kodėl?..
I.Gintarė: Tai kas čia per „bet...“ ir „kodėl?..“
B.Urbonas: Todėl, kad tą mano titanišką darbą mažai kas iš Lietuvos intelektualų (gal jiems per daug sudėtingos „Lietuvių godos“ buvo?) vertino. Ypač valdžios ir Seimo elitas. (Mąstau apie konservatorius!) Tiesa, aš nebuvau partinis. Niekada. Nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu, nei LKP nariu. Bet ir konservatorių partijos nariu nebuvau. Nors daug kas ir dabar tikriausiai mano, kad aš konservatorius. Ne. Galbūt dar būsiu (jeigu priims?!), nes daugelį tos partijos žmonių nuoširdžiai gerbiu. Konservatorių ir LKD gretose buvo ir yra daug išsilavinusių, šviesių protų ir dorų žmonių. Reikia stebėtis, kaip jie ligi šiol, motulei Maskvai kaip kokiu samčiu maišant ir maišant (padedant vietiniams pataikūnams) po mūsų jaunos valstybės tvarką, kad joje rastųsi kuo daugiau netvarką kurpiančių, atsilaikė? Ir nesuprantamas daiktas – ta partijų gausa Lietuvoje. Kiti sako: čia demokratija! Tačiau kodėl, kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais, būdavo, pradeda kurtis kokia sąjunga, draugija ar partija, draugas E.Eismuntas su savo vyrukais jau ir ten? Ogi todėl, kad sovietinės Lietuvos KGB šefas ir jo komanda gerai suprato seną, atrodo, romėnišką posakį – skaldyk ir valdyk! Tačiau, man atrodo, tos partijėlės savaime turi sunykti, stiprėjant didžiosioms partijoms. Bet vėl... Kaip per ežero ledą, viduržiemio speigui spaudžiant, pokšt ir atsiranda baisus plyšys, nuo krašto ligi krašto, – konservatorių ir krikščionių demokratų partijų viduje ir tarp jų! Blogai! Tą plyšį reikia kuo skubiau užglaistyti! Nes, štai didysis svieto lygintojas, LS narys, Ekonomikos komiteto pirmininkas draugas Viktoras Uspaskich (su turtingais bendraminčiais!) jau jautį ir už ragų... Eina padėti liaudžiai, sakydamas: „Nesijaudinkit, kad mano kišenėje daug milijonų (neišgyvenkit dėl to, jeigu tai nuopelnas tų visų Nepriklausomos Lietuvos Seimų ir valdžių, ne taip išrinktų ir paskirtų, mane LS Ekonomikos komiteto pirmininku išrinkusių), ir nedejuokit, kad jūs kišenės kiauros! Suteikite man aukščiausiąją valdžią ir turėsite „savo turtą“...“
Taigi turtingieji, matyt, pagal Krylovo pasakėčią „Gulbė, lydeka ir vėžys“ persodins žmones – sumažins Seimą, beje, ir Vyriausybę, o jau tada liaudies kišenės kaip mat išsipūs. Štai šitaip! Naudojamasi žmonių neišprusimu, objektyvios informacijos stoka. Jei nupirkta žiniasklaida (aišku, ne visa žiniasklaida) įkalė, kad Lietuvą valdą – visi blogi, tai pasinaudoti tokia situacija dabar ir niežti nagelius visokiems „tautos gelbėtojams“. Bet žmonės, mieli žmonės, būkite budrūs ir gudrūs: jei turtingieji (daugelis vogę persivogę) paims ir politinę valdžią – sudegsime. Suklestės raudonasis kosmopolitizmas. Ir ar nebus tai naujos atmainos vergija? Todėl ši rinkimų sistema, kokia dabar yra, – geriausia, nes ją praktikuoja daugelio pasaulio tautų žmonių bendrijos. Patikėkite mano žodžiais ne tik jūs, buvę radijo laidos„Lietuvių godos“ klausytojai, bet ir dabar – laikraščio „XXI amžius“ skaitytojai! Patikėkite visi, jog turtingiesiems pirmiausia – jų interesai, o tik paskui – kas liko, tai dėl Miko...
Būsite geriau informuoti, jei pagal išgales pirksite ar prenumeruosite, o įsigiję platinsite vieni kitiems šį laikraštį, nes jame rasite objektyvią nuomonę ir apie demokratinės Lietuvos partijas, kurių ideologija priimtiniausia stiprinant valstybę, tenkinant jos žmonių dvasinius bei materialinius poreikius.

(Bus daugiau)

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija