Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šeštasis „Nenugalėtosios Lietuvos“ tomas

Neseniai knygynuose pasirodė knygos „Nenugalėtoji Lietuva“ šeštasis tomas (Algimantas Liekis, Vilnius, „Margi raštai“, 2002, 700 egz., 752 p.). Knyga skirta iki šiol mūsų literatūroje nenagrinėtai problemai – lietuvių pabėgėlių Vakarų Europoje 1944-1955 metais gyvenimo sąlygoms, politinei ir kultūrinei veiklai, VLIK’o darbui, lietuvių tremtinių ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklai, Lietuvos laisvės vaduotojų savitarpio santykiams nušviesti.
Darbo tikslą knygos autorius nusakė taip: „Tarp mažiausiai istoriografijoje tyrinėtų problemų yra lietuvių tremtinių gyvenimas ir veikla Vakarų Europoje Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklose. (…)
Tremtinių gyvenimo ir veiklos ypatumų, jų įnašo, sprendžiant Lietuvos išlaisvinimo bylą, atskleidimas gausins ne tik mūsų istoriją, žinias, bet ir užpildys iki šiol dar gana tuštoką tremties metų istoriją“.
Knygoje yra pratarmė, dvylika skyrių, baigiamasis žodis ir naudotos literatūros sąrašas.

VLIK’as Vokietijoje

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as) buvo įsteigtas hitlerinės okupacijos metais (1943 m. sausio 23 d.) kovai už prarastos nepriklausomybės atgavimą. Antrajai bolševikų okupacijai artėjant, organizacija buvo išblaškyta (žymūs VLIK’o vadovai buvo vokiečių suimti), daug veikėjų pasitraukė į Vakarus, likę Lietuvoje netrukus įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą raudoniesiems okupantams.
VLIK’o vadovai ir eiliniai nariai tikėjosi, kad, karui baigiantis, tarp SSRS ir Vakarų sąjungininkų kils konfliktas dėl Europos ateities ir Lietuvai pavyks atgauti laisvę.
1945 m. balandžio 8 d. Viurcburge įvyko Vokietijoje atkurto VLIK’o narių posėdis. Buvo susitarta dėl tolesnės veiklos krypčių. Nuspręsta memorandumu kreiptis į gen. D.Eizenhauerį, vyriausiąjį sąjungininkų kariuomenės vadą, dėl Lietuvos likimo. Jame rašyta: „Visų ideologinių partijų ir kovos organizacijų sudarytas VLIK’as buvo ir yra be jokių rezervų visos Lietuvių Tautos, įskaitant ir gausią išeiviją JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Amerikoje, pripažinta Vyriausiąja Lietuvių Tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinis valios reiškėjas. VLIK’ui subordinavosi ir Lietuvos pasiuntiniai visose valstybėse. Taip pat ir šiuo sunkiu bei kritiniu momentu Lietuvių Tauta, energingai kovodama dėl ateities ir teisės savarankiškai gyventi, nepaliko be savo politinės vadovybės (…).“
Netrukus į tą memorandumą buvo gautas atsakymas, kad „lietuviai, latviai ir estai nėra laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais ir jiems netaikoma prievartinė deportacija“. Toliau išreikšta mintis, kad SSRS privalo išvesti savo kariuomenę ir administracinį personalą iš Lietuvos, kad būtų sudarytos sąlygos Lietuvos žmonėms atkurti savo valstybę ir jos institucijas.
Po Potsdamo konferencijos, 1945 m. liepos 10 d., VLIK’as pasiuntė memorandumą JAV prezidentui ir Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui. Jame buvo prašoma nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS ir pareikalauti, kad SSRS išvestų savo kariuomenę iš Lietuvos, ir lietuvių tauta galėtų atkurti Nepriklausomą valstybę.
Tuo metu VLIK’as dar parengė ir įteikė memorandumus Popiežiui, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms, kreipimąsi į pasaulio aukštųjų mokyklų studentus ir profesūrą. Visa tai veikė pasaulio galingųjų ir plačiosios visuomenės nuomonę apie SSRS agresyvią politiką ir neabejotinai turėjo teigiamos įtakos Lietuvos vadavimo bylai.
1945 m. liepos 5 d. VLIK’as savo posėdyje sudarė veiklos generalinį planą: pasirengti ir dalyvauti Taikos konferencijoje; pagrįsti atkuriamos Nepriklausomos Lietuvos sienas; parengti atkuriamos valstybės Konstitucijos projektą; parengti Nepriklausomos Lietuvos ūkinio, techninio, kultūrinio ugdymo programas. Deja, dalyvauti Taikos konferencijoje Lietuvai nebuvo suteikta galimybė.
1945-ųjų pabaigoje VLIK’as iš Viurcburgo persikėlė į prancūzų okupacinėje zonoje esantį Roitlingeno miestelį, kuriame išbuvo iki 1955 metų, o tada persikėlė į JAV. Vokietijoje ir JAV VLIK’as išvystė plačią Lietuvos vadavimo veiklą, su juo skaitėsi valstybių vadovai, tačiau VLIK’as nepasiekė, kad būtų pripažintas oficialiu Lietuvos valstybės atstovu.

Lietuvių tremtiniai okupuotoje Vokietijoje ir kitose šalyse

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, Vakarų Europoje atsidūrė apie dešimt milijonų pabėgėlių iš šalių, kurioms grėsė sovietų okupacija. Tarp tų pabėgėlių buvo apie 300 tūkst. lietuvių, kurių daugumą sudarė savo noru bėgusieji nuo sovietų kariuomenės, apie 75 tūkst. buvo prievarta išvežtųjų darbams Vokietijoje, apie 20 tūkst. – Savisaugos batalionų karių, apie 3,5 tūkst. – prievarta išvežtų buvusių Vietinės rinktinės karių, apie 50 tūkst. – pasitraukusių iš Klaipėdos krašto ir kt. Daugelis pabėgėlių apsistojo Vakarų sąjungininkų okupuotos Vokietijos dalies pabėgėlių stovyklose. Nemažai lietuvių įvairiais keliais buvo atsidūrę Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kt. Pabėgėlių gyvenimas visur buvo sunkus…
Tarp lietuvių pabėgėlių buvo daug inteligentijos elito: aukštųjų mokyklų profesoriai, kūrybiniai darbuotojai, ministerijų valdininkai, politikai ir diplomatai, dvasininkai, pasipriešinimo organizacijų vadovai, kariškiai ir kt. Kai kuriais duomenimis, 1946 metų pradžioje Vokietijoje pabėgėlių stovyklose gyveno 700 gimnazijos mokytojų, 400 inžinierių, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų, 350 teisininkų, 300 specialiųjų mokyklų mokytojų, 277 dvasininkai, 90 rašytojų ir žurnalistų bei kt.
Šiame knygos skyriuje pasakojama apie šio įspūdingo intelektualinio potencialo veiklą pabėgėlių gerovei bei Lietuvos vadavimo reikalui. Susiklosčius palankioms sąlygoms, absoliuti dauguma pabėgėlių pasklido po platųjį pasaulį, dalis apsigyveno Vakarų Europos valstybėse. Tačiau ir po pasaulį pasklidę lietuviai niekad nepamiršo pavergtos tėvynės, būrėsi į įvairias organizacijas, kurios rūpinosi Lietuvos vadavimo reikalais.

Lietuvių tremtinių ir pasaulio lietuvių bendruomenė

Stambesnėse pabėgėlių stovyklose buvo kuriamos įvairios tremtinių organizacijos, netrukus susibūrusios į Lietuvių tremtinių bendruomenę, kurios pagrindu vėliau buvo įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė.
1946 m. kovo 3 d. Hanau pabėgėlių stovykloje įvyko lietuvių tremtinių atstovų suvažiavimas, kuris patvirtino Lietuvių tremtinių bendruomenės statutą. Jame, be kita ko, pasakyta: „Esančiai ištrėmime lietuvių tautos daliai sveikai ir pajėgiai išlaikyti, lietuvių vardui saugoti, lietuvių tremtinių švietimui tvarkyti, profesiniam pasiruošimui ir specializacijai vykdyti, tautiniam solidarumui ir darbo meilei ugdyti, tremtinius globojančioms įstaigoms bei administracijai talkinti ir tuo keliu naujam gyvenimui nepriklausomoje tėvynėje ruoštis, - yra Lietuvių tremtinių bendruomenė“.
Šiame knygos skyriuje pasakojama, kaip bendruomenei sekėsi vykdyti užsibrėžtus uždavinius.
Siekiant praplėsti ir patobulinti Lietuvių tremtinių bendruomenių veiklą, VLIK’o iniciatyva buvo sukurta Pasaulio lietuvių bendruomenė, kuri sujungė visus po pasaulį pasklidusius tautiečius. PLB pagrindinis tikslas buvo sujungti visus lietuvių susivienijimus ir draugijas kovai už Lietuvos išlaisvinimą. Šis tikslas buvo konkretizuotas 1949 m. birželio 14 d. paskelbtoje „Lietuvių Chartoje“. Joje rašoma: „Lietuvių Charta – tai lyg įsipareigojimas kiekvieno lietuvio sąžinei, lyg kelio rodyklė plačiai išblaškytiems broliams, rodanti vienintelę teisingą kryptį į savo senolių, savo tėvų, savo tautiečių židinį“.
Pagal Lietuvių Chartą ir PLB statutą, bendruomenės ir jos skyriai pradėjo organizuotis visuose pasaulio kraštuose ir atliko didžiulį švietėjišką, kultūrinį ir patriotinio auklėjimo darbą. Lygiagrečiai PLB įsitraukė į aktyvų Lietuvos vadavimo darbą.
Belieka tik apgailestauti, kad, atgavus nepriklausomybę, Lietuvių Chartos idėjos liko užmirštos.

Išlaisvintos Lietuvos ūkio atkūrimo planų rengimas (1945-1955)

1946 m. sausio 29-31 d. Augsburge (VFR) VLIK’as kartu su tremtyje susiorganizavusiomis Lietuvių inžinierių, ekonomistų, teisininkų draugijomis surengė Lietuvos ūkio atstatymo klausimais konferenciją, kurioje dalyvavo apie 200 žinomų lietuvių specialistų iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Konferencijoje priimta rezoliucija ir numatyti principai, kuriais remiantis turėtų būti rengiami atskirų ūkio šakų (okupacijos metais sunaikintų) atstatymo projektai. Į šį darbą buvo pakviesti kvalifikuoti specialistai, autoritetingi konsultantai, sudarytos įvairios komisijos, darbo grupės ir t.t. Buvo atliktas didžiulis mokslinis, analitinis, projektinis darbas, kuris, deja, atgavus nepriklausomybę, nebuvo panaudotas. Šios problemos sprendimui nušviesti knygoje skirta net 165 puslapiai.

Lietuvių tremtinių savišalpa ir sveikatingumas

Šiame skyriuje pateikta informacija apie tarp tremtinių veikusias įvairias savišalpos organizacijas, jų kūrimąsi ir nuveiktą darbą.
Pirmoji savišalpos organizacija, kuriai vadovavo prof. Z.Ivinskis, buvo įkurta dar karo metu Berlyne. Artėjant frontui, 1945-ųjų pavasarį ji persikėlė į Viurcburgą, tačiau per kovo 15 dienos bombardavimą buvo sunaikintas organizacijos turtas ir dokumentai.
Karui pasibaigus ir amerikiečių okupacinėje zonoje susitelkus daug pabėgėlių, buvo suorganizuotas Lietuvių savišalpos komitetas, kurio vadovams pavyko iš amerikiečių gauti reikalingos paramos maisto produktais ir drabužiais, kas palengvino pabėgėlių gyvenimą įvairiose stovyklose.
Vėliau atsikūrusios Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos išvystė šalpos darbą. Didelę paramą suteikė Bendrasis amerikiečių lietuvių šalpos fondas (BALF’as), o taip pat Tautos fondas, susikūręs Pirmojo pasaulinio karo metu.

VLIK’o nauja deklaracija ir organizacinė struktūra

Tarp VLIK’o narių buvo įvairių politinių pažiūrų veikėjų, kurie neretai būdavo skirtingų nuomonių VLIK’o veiklos klausimais. 1945 m. birželio 23 d. kelių partijų atstovai – A.Valuckas, V.Sidzikauskas, S.Žymantas, S.Kairys – pareikalavo, kad VLIK’o vadovybė viešai deklaruotų savo ištikimybę demokratijos principams ir atsiribotų nuo tautininkų.
Vengiant skilimo VLIK’e, 1946 m. liepos 1 d. buvo surengtas daugelio tremtinių organizacijų atstovų pasitarimas. Pasitarimo atstovai paskelbė tarpusavyje suderintą komunikatą, kuris numatė priemones vieningai veiklai sustiprinti.
1946 m. liepos 21-26 dienomis Berne, Šveicarijoje, įvyko VLIK’o atstovų ir Lietuvos pasiuntinių susitikimas, kuriame bandyta pašalinti tam tikrus tarpusavio nesutarimus.
Šiame knygos skyriuje pateikta duomenų apie VLIK’o struktūros tobulinimą, Vykdomosios Tarybos sudarymą, pasiskirstymą veiklos sferomis, VLIK’o ir Vykdomosios Tarybos nuostatų pakeitimą, kurie galiojo iki 1955 metų – tada VLIK’as persikėlė į JAV.

Lietuvos pasiuntiniai ir jų šefas

Šiame skyriuje pateikta VLIK’o vadovybės ir Lietuvos pasiuntinių su „diplomatijos šefu“ S.Lozoraičiu priešakyje nepakankamo sutarimo priežasčių analizė. O priežastis buvo tokia: kas turi juridinę teisę atstovauti Lietuvai ir vadovauti Lietuvos išlaisvinimo darbui. Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys 1940 m. birželio 2 d. telegrama S.Lozoraitį buvo paskyręs „diplomatijos šefu“. Prezidentas A.Smetona 1940 m. lapkričio 22 d. Šveicarijoje atgaline data, tarytum Kybartuose pasirašytu aktu, iš pareigų atleido ministrą pirmininką A.Merkį, o jo vieton paskyrė S.Lozoraitį. Tačiau šį dokumentą ne visi pripažino. Todėl tarp VLIK’o ir S.Lozoraičio vyko trintis, nenaudinga Lietuvos bylai.
Ieškant santarvės, minėtame pasitarime Berne buvo susitarta, kad Lietuvos išlaisvinimo bylai vadovaus VLIK’as. Beje, niekas nebandė pasiteirauti, ar šią teisę VLIK’ui suteikė Lietuvos laisvės gynėjai, kovoję su okupantais…

Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis, Baden Badeno konferencija ir kt.

Kituose trijuose knygos skyriuose pateikta partizaninio karo ir KGB pastangų palaužti laisvės kovotojų pasipriešinimą apžvalga. Savo tikslo KGB siekė labai išradingai: buvo verbuojami intelektualūs išdavikai (J.Markulis, J.Deksnys), organizuojami KGB kontroliuojami fiktyvūs vadovavimo laisvės kovai dariniai (Vienybės komitetas, BDPS, VLAK’as ir kt.), į laisvės kovotojų gretas diversiniam darbui infiltruojami agentai, organizuotas platus šnipų, seklių ir informatorių tinklas, panaudojami mjr. A.Sokolovo apmokyti smogikai ir t.t. Į Lietuvos vadavimo organizacijas buvo infiltruojami KGB agentai, buvo vykdomas kryptingas dezinformacinis darbas, tarp jų ir užsienio žvalgybos tarnybose, buvo stengiamasi sukompromituoti VLIK’o vadovus ir t.t. Apie visa tai įdomiai rašoma minėtuose knygos skyriuose. Skaitytojai, kurie domisi laisvės kovų istorija ir yra susipažinę su gausia literatūra tais klausimais, tuose skyriuose nieko nauja neras. Gi skaitytojai, kurie apie laisvės kovas yra tik šį tą girdėję, čia ras daug nepaprastai įdomių žinių. Glaustai komentuoti šiuos skyrius neįmanoma – juos būtina atidžiai perskaityti.

Pralaimėjusieji be pralaimėjimų

Nors didžiosios Vakarų valstybės formaliai nepripažino Baltijos įjungimo į SSRS sudėtį teisėtu, tačiau tarptautiniuose forumuose vengė diskutuoti tuo klausimu. Tą jos darė todėl, kad kare su Vokietija SSRS buvo jų sąjungininkė, tad nepatogu buvo ją viešai kritikuoti. Kitokia buvo Lenkijos padėtis – ją buvo okupavusi Vokietija. Todėl Lenkija turėjo laisvos valstybės statusą, tik buvo palikta SSRS įtakos sferoje.
Lietuvos klausimu tik K.Adenaueris pasisakė ryžtingai. 1955 metais, rūpindamasis vokiečių belaisvių grąžinimu į tėvynę, notoje Maskvai pabrėžė, jog diplomatinių santykių užmezgimas su SSRS nereiškia Baltijos valstybių įjungimo į SSRS teisėtumo pripažinimą. Kiti Vakarų valstybių vadovai Jaltos ir Potsdamo konferencijose net nebandė kelti Baltijos šalių okupacijos klausimo. Nebuvo leista joms dalyvauti ir Taikos konferencijoje. VLIK’ui buvo leista darbuotis Lietuvos vadavimo reikaluose, tačiau jis oficialiai nebuvo pripažintas Lietuvai atstovaujančia institucija.
Visos Lietuvos politinės jėgos įgaliojo VLIK’ą vadovauti Lietuvos išlaisvinimo procesui. Mandatą atstovauti kovojančiai Lietuvai jos vadavimo darbe Lietuvos partizanų vadovybė perdavė VLIK’ui per savo pasiuntinį Juozą Lukšą (Skirmantą).
1944 m. vasario 16 d. VLIK’o Deklaracijoje „Į Lietuvių Tautą“ rašoma: „Lietuvių Tauta, siekdama išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos suverenių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą, yra reikalinga vieningos politinės vadovybės. Tam tikslui politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudarė Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK’ą)“. VLIK’as prisiėmė sunkią pareigą vadovauti tautos laisvės kovai ir ją vykdė pusę amžiaus – iki 1990 m. kovo 11 d. Per tą laiką Lietuvos teisė į laisvę buvo primenama kiekviena proga, kada tik pasaulio galingieji susirinkdavo įvairias problemas spręsti. Pasmerktieji pralaimėti teisėtą kovą laimėjo!

Lietuvos tremtinių gelbėjimas iš SSRS nagų

Jaltos konferencijoje (1945 02 11) buvo sutarta, kad, karui pasibaigus, visi pabėgėliai bus grąžinami į jų gyventus kraštus. To reikalavo Stalinas. Išimtis buvo padaryta Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių gyventojams – jiems buvo palikta laisvo apsisprendimo teisė. Nepaisant to, SSRS agitatoriams buvo leista laisvai lankytis lietuvių pabėgėlių stovyklose ir raginti juos grįžti į tėvynę.
Norinčiųjų grįžti atsirado apie tūkstantį.
Karui baigiantis, daugiau nei du milijonai SSRS piliečių atsidūrė Vakaruose. Remdamasi Jaltos sutartimi, JAV, Anglijos ir Prancūzijos okupacinių kariuomenių vadovybė visus pabėgėlius per prievartą grąžino į SSRS. Tarp jų ir ukrainiečius – gen. Vlasovo armijos karius, kurie 1942-ųjų vasarą buvo perėję į vokiečių pusę ir kovoję už Ukrainos laisvę. Ukrainiečius globojo Jaltos susitarimai, tačiau Stalino spaudžiami okupacinės kariuomenės vadai pasidavė tam spaudimui. Grąžinti į SSRS žmonės buvo šaudomi, tremiami į Sibiro lagerius. Ypač žiauriai buvo žudomi Vlasovo armijos kariai. Tai didžiulė gėda Vakarų valstybių vadovams.
Sovietiniai agitatoriai ypač stengėsi, kad ir lietuviai pabėgėliai būtų grąžinti į SSRS. Mūsų žmonės buvo kaltinami talkininkavimu hitlerininkams, žydų naikinimu, sukilimu prieš sovietus – Vakarų sąjungininkų talkininkus. VLIK’o vadams teko daug paplušėti, kol pavyko įtikinti okupacinės kariuomenės vadovus, kad Lietuva yra okupuota ir daug lietuvių atsidūrė Vakaruose gelbėdamiesi nuo sovietinio teroro.
Savo noru pasirinkusiems tremtį Vakaruose ilgą laiką gyvenimas nebuvo lengvas. Vakarai pabėgėlius sutiko santūriai ir jiems vietą po saule teko išsikovoti sunkiu darbu. Tačiau svarbiausia tai, kad jiems pavyko išvengti okupantų teroro.
Knygos „Nenugalėtoji Lietuva“ šeštasis tomas – kapitalinis darbas, vertas įdėmaus skaitytojo dėmesio. Skirtingų interesų skaitytojai šioje knygoje ras daug juos dominančių žinių iš nesenų laikų mūsų krašto istorijos.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"