Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 5 d.
Nr.68
(1172)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Žvilgsnis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Savo darbais nusipelnęs pagarbos
Vyskupo Felicijono Kasparo Cirtauto mirties 90-mečiui

Gimė Felicijonas Kasparas Cirtautas 1841 m. birželio 9 d. Padumblių kaime, valstiečių šeimoje. 1853-1855 metais mokėsi Raseinių apskrities mokykloje, 1858-1862 metais - Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Varnių kunigų seminariją, iš kur 1863 metais jau buvo pasirengęs išeiti pas sukilėlius, tačiau, aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, sukilime aktyviai nedalyvavo.
Kaip labai gabų klieriką, seminarijos vadovybė K.Cirtautą 1864 metais išsiuntė toliau mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią jis baigė 1868 metais teologijos magistro laipsniu. Kunigu įšventintas 1868 m. kovo 16 d. ir buvo paskirtas Žemaičių seminarijos lotynų kalbos profesoriumi. Čia dėstė Šventąjį Raštą ir dogminę teologiją. 1877-1888 metais buvo Petrapilio dvasinės akademijos pagrindinės ir specialiosios dogminės teologijos profesorius. Nuo 1883 metų - Žemaičių kapitulos kanauninkas, o 1885 metais tapo prelatu. Nuo 1888 metų - Žemaičių seminarijos rektorius ir Šventojo Rašto profesorius. 1897 metais tapo Žemaičių pavyskupis ir Kastorijos titulinis vyskupas (juo įšventintas Petrapilyje 1897 m. lapkričio 30 d.).
Vyskupui M.L.Paliulioniui mirus, K.Cirtautas 1908 m. gegužės 8 d. paskiriamas Žemaičių vyskupijos valdytoju, o 1910 m. balandžio 7 d. popiežiaus Pijaus X paskiriamas Žemaičių vyskupu.
1913 metais, sunkiai susirgęs, išvažiavo gydytis į Berlyną. Čia rytojaus dieną po operacijos (rugsėjo 4 d.) mirė. Palaidotas Kaune.
Vyskupui K.Cirtautui teko vadovauti Žemaičių vyskupijai sunkiu laikotarpiu, kai lenkinimo banga ėmė brautis ir lietuviškon Žemaitijon. Atgimstanti tauta reikalavo prideramų teisių lietuvių kalbai. K.Cirtautui reikėjo būti dideliu diplomatu stabdant lenkiškąjį šovinizmą ir tenkinant teisėtus lietuvių reikalavimus.
Vyskupo garbė buvo be dėmės, tiesa jam buvo ypatinga moralinė vertybė. Jis visuomet palaikė mūsų tautos atgimimą, visapusiškai jį rėmė, ypatingą dėmesį skyrė tautos švietimo reikalams.
Vyskupas K.Cirtautas jautė didelę meilę kitam žmogui, buvo tikras Kristaus meilės skleidėjas. Padėdamas jis nežiūrėjo, kokios žmogaus pažiūros, kokios jis tautybės.
Žemaičių vyskupas buvo reikšminga asmenybė visai lietuvių tautai. Norint kuo geriau įvertinti iškilią vyskupo K.Cirtauto asmenybę, dar reikia nemažo istorikų dėmesio - to jis savo darbais mūsų tautai yra nusipelnęs.

Nerius MINEIKIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija