2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių godos

Žurnalistės I.GINTARĖS pokalbis su Laisvės Kovų dalyviu,
publicistu Baliu URBONU

(Tęsinys. Pradžia Nr. 67, 69)

Balys Urbonas žunalisto darbo kambaryje

I.Gintarė: Gerbiamas Baly, besikalbant praėjusį kartą, nebuvo atsakyta į paskutiniojo klausimo antrąją dalį apie mūsų orumą, mūsų galios išraišką. Gal pradėkime dabar nuo šito?

B.Urbonas: Orumas nyksta, tai ir galia, ypač vyrų, mažėja. Žinoma, apie orumą galėtų išsamiai kalbėti koks filosofas, tarkime, R.Ozolas, nes orumą ir reikėtų paanalizuoti kaip filosofinę kategoriją. Bet tiek to. Bandysiu aš, paprastas mirtingasis, vieną kitą žodį tarti. Gal tai bus suprantamiau, aiškiau. Iš tų minčių, kurias praėjusį sykį dėsčiau, galima daryti išvadą jog žmogaus orumo, kad ir ką jis viešai (o ir neviešai!) darytų, sargybiniu turi būti garbė. Rūpintis savo garbe – privalu. Ne tik tėvynę ginti ar už ją numirti – garbinga. Rūpintis šeima ir išauginti dorus vaikus - taip pat garbė. Garbė būti padoriu vyru, ir šlovė moteriai būti tokio vyro žmona.

Didžiuotis sava kalba, sava daina, savo istorija, išmintinga ir teisinga nacionaline politika, rūpintis atvira ir skaidria, visų poreikius tenkinančia ekonomika – privalu. Ir šito reikia siekti, nes čia išvardytos mūsų gyvenimo sudėtinės dalys nėra negarbingos ar antimoralios. Juk niekas kitas, o mes patys sudarkome kalbą, dainą paverčiame antidaina, istoriją - melagingų faktų rinkiniu, ekonomiką – pasipelnymo loviu, politiką – tuščių žodžių žaidimu. O juk taip elgtis, ir vaikas pasakytų, – negarbinga. Būdami melagiai ir apsimetėliai, orūs nebūsime. Anaiptol nei dvasiniais, nei fiziniais galiūnais netapsime. Būsime paprasčiausi begėdžiai. Na, kad nenuklysčiau į lankas, apie tą orumą, kaip galios išraišką, pacituosiu lenkų filosofės Marijos Osovskos keletą minčių. Ji sakė: „Visiškai sutikdama su teiginiu, kad garbingumas ir negarbė įvairiose kultūrose gali būti suprantami labai nevienodai, vis dėlto manyčiau, kad elgesyje ir polinkiuose, sukeliančiuose pagarbą arba panieką, galima aptikti ir tam tikrų bendrų bruožų. Garbingas (autorė toliau cituoja anglų filosofą Hobsą) yra kiekvienas įsisavintas veikimas ar bruožas, kuris turi galios pagrindą ar požymį. (...) Kilniadvasiškumas, dosnumas, viltis, drąsa, pasitikėjimas suteikia garbę, nes kyla iš galybės pajautimo; silpnadvasiškumas, šykštumas, baimė, nepasitikėjimas daro gėdą. Gėdą daro, tęsia M.Osovska, ir tokie silpnumo pasireiškimo atvejai, kaip smulkus gobšumas, gudravimas ar priekabių ieškojimas.

Žodžiui „galia“ čia nederėtų suteikti neigiamą atspalvį ir jau jokiu būdu nederėtų painioti galios su „prievarta“ ar „smurtu“. (...) Orumo turįs žmogus visada ko nors yra vertas. Antai pasakyme „šis žmogus vertas aukščiausio posto“, žodį „vertas“ reikia suprasti kaip sugebėjimą. O kiekvienas sugebėjimas, kaip pasakytų Hobsas, praplečia žmogaus galią“.

I.Gintarė: Tai žmogus, savo nesugebėjimą vienu ar kitu būdu pateikdamas viešai ir manąs, kad jis – genijus, labai daug sugebąs, yra apsišaukėlis arba, kaip žmonės sako, netikėlis.

B.Urbonas: Visiškai teisingai. Pažinau ir pažįstu tokį (vieni jį vadina „vaikščiojančia enciklopedija“, kiti – „idėjų generatoriumi“), kurį aš vadinau ir tebevadinu išsipūtusiu kartoniniu čemodanu. Kai klausai jo pasakų, atrodo bachūras visažinis poliglotas (atsiprašau kalbininkų už „bachūrą“...). Bet kai reikia jam pačiam kokią vieną ar kitą idėją realizuoti, iš karto subliūkšta ir... nieko jis negali, nieko jam neišeina. Taigi iš to čemodano lieka tik portfeliūkštis - pinigams nešioti. Na kaip? „Gražus“ tokios „galios“ (tiksliau – dvasinės impotencijos) pavyzdys?

I.Gintarė: Taip. Bet žmogus kartais ne iš nesugebėjimo, o iš nežinojimo ne taip padaro arba ir visai nepadaro...

B.Urbonas: Nežinojimas – ne yda. Labai norėsi – sužinosi. Per daug gera nuomonė apie save – tai jau yda. Dabar, žiūrėk, kokiai merginai ar kokiam berniokui įpučia į jų tuščias galveles tą svaigią žvaigždžių šviesą - kas savaitę spalvotuose žurnaliukuose, televizijų programose, pusiau apsirengusius, o kartais ir visai nusirengusius, pakaišioja - ir eina, ką ten eina, skrenda tokios ir tokie kaip ant sparnų virš mūsų visų. Tai oriausi oreiviai – komunizmą stačiusių mamyčių ir tėtušių (dabar tą laukinį kapitalizmą karštai pamilusių) dukrelės ir sūneliai. Tėvams buvo svarbu klasių kova, vaikams – pinigų kursas.

I.Gintarė: Kitus kritikuoti lengva. Na, o jūs, ar viską, pavyzdžiui, dirbdamas Lietuvos radijuje gerai darėte? Ar suspėjote visas reikalingas temas išgvildenti?

B.Urbonas: Žinoma, ne. Bet stengiausi. Neišgvildentų temų paliko daug. Mažai (labai gailiuosi!) dėmesio skyriau mūsų kariuomenei. (Gal kokią dešimtį laidų per tuos dešimt nepriklausomybės metų ir parengiau.) O pažvelgus į DLK laikus, susivoki, kuo Lietuva buvo ori, jos kariuomenė ne vien kardo kirčiu galinga buvo. Greičiau valia, vienybe, pasitikėjimu, gudrumu ir drąsa. Šauni ir ori kariuomenė.
1918-ųjų Nepriklausomybę apgynė valstietis, arklą palikęs laikinai rūdyti, šautuvą gi ėmęs, kad priešą suvaldytų. Tos kariuomenės pagrindas – savanoriai. Prisimename: išvyti bolševikai, įkrėsta bermontininkams ir galų gale nuraminti lenkai. Taigi sąmoningas jaunų žmonių aukojimasis. Štai – orumas!

Nesuspėjau plačiau panagrinėti šeimos temos. Tad yra neišsemiamų galimybių analizuoti lietuviškosios krikščioniškosios šeimos orumą. Iš geros šeimos ir kurpius, ir vežėjas, o ir generolas ar net prezidentas išauga. Taigi ne pareigos tikslingumas, o žmogiškas gerumas, padorumas čia svarbu. Ir tie dalykai daug ką nulemia. Nemažai kalbėjau apie partizanus, savo brolius – politinius kalinius, tremtinius, tačiau mažokai apie kolchozų lažą nešusiuosius (Stalino ištremti nespėtus), šiaip taip prisitaikiusius prie sovietinės „tvarkos“, išmokusius galą su galu sudurti vagiant arba, kaip tada sakydavo, kombinuojant. Reikėjo daugiau akcentuoti likimo, laimės nepastovumo fenomenalumą. Nors apie žmonių charakterio savybes - atlaidumą, kuklumą, išdidumą, dosnumą, vieningumą bei optimizmą ir dar apie daugelį dalykų, neleidžiant tiems žmonėms grimzti į tą amžiną liūdesį – nihilizmą, mažinant vienų kitiems neapykantą, buvo kalbėta... Aišku, vienas lauke – ne karys. Bet, jeigu savo laiku koks dešimt redaktorių būtų užsimoję (nepriklausomybei atėjus!) ugdyti bent jau čia paminėtus žmonių būdo bruožus, šiandien būtume kitokie - orūs, savo valios ir galios nepraradę.

I.Gintarė: Tai apie ką mąstyti ir ką daryti, kad žmonės keistųsi?

B.Urbonas: Žmonių ydos kaipmat gyja, jei tų žmonių valdžia nepūva. Todėl visuomene besirūpinantieji tegul ir pamąsto, kokie vaistai čia labiausiai tiktų. Dešimt metų apie daug ką kalbėję, pagaliau imkitės, ponai, konkrečių darbų, kad žmonės pajustų jūsų – išrinktųjų - praktiškus veiksmus įtvirtinant teisingumą visose gyvenimo sferose. Pabrėžiu – teisingumą! Nes jei vargą žmonės dar ir gali kęsti, tai melo – ne! Iš vargo išbrendama, mele – nuskęstama.

Todėl kai mūsų politikai kalba apie modernią visuomenę, pirmiausia jie patys turi įvaldyti naujas įvairiapuses veiklos formas ir tik tada iš tokios veiklos galima tikėtis apčiuopiamos ir materialinės, ir moralinės naudos.

I.Gintarė: Sakykime, nupirkai naujas modernias mašinas iš kokios Švedijos, gerų medžiagų ir, brūkšt, atnaujinai kokį senamiesčio kvartalą. Nesudėtinga. Bet atkovoti žmogų iš bolševikinio marazmo? Tai...

B.Urbonas: Žinoma, sunku... Norint paveikti tokią nepastovią žmonių psichologiją, reikia viso komplekso priemonių. Kai Lietuvos radijuje rengiau „Lietuvių godas“, jaučiau, kad dramaturginiu požiūriu darau naują, modernios formos, sudėtingo turinio, originalų darbą. (Laidoje drįsau panaudoti įvairius literatūrinių bei muzikinių žanrų kūrinius, muzikinius ir natūralius garsinius efektus, turiningus pokalbius bei interviu ir įvairias temas jungiantį meninį bei publicistinį tekstą.) Kartais abejodavau, ar klausytojas supras mano sumanymo gilią potekstę, kitaip tariant, ne tiesmukai pateikiamą idėją, veikiančią klausytojų psichologines sanklodas. Tačiau, atrodo, suprato. Liudijo šimtai laiškų, nugulusių mano darbo stalą. Bet tik po daugelio metų suvokiau, kad radijo dramaturgija - tai žodžio (meninio ir publicistinio), muzikinio garso ir efekto glaudi sąsaja. Todėl tuos garsus reikėdavo (ritmų, tempų, spalvų ir nuotaikų požiūriu) taip sudėlioti, kad iš to visko išeitų tarsi tavo naujai parašyta partitūra. Ir tik tada, pasitelkus dar gerą, subtiliausius niuansus jaučiančių aktorių atlikimą, galėdavai tikėtis, jog veiki klausytojus, sužadindamas jiems įvairiausių vaizdinių ir teigiamų emocijų. Kaip jau minėjau anksčiau, be specialių žinių ir patirties šito nepadarysi. Ir dar...

Visų epochų vergai buvo, tam tikra prasme, pažeistos psichologijos. Todėl ir Lietuvos žmonės buvo ir dar yra paveikti bei apimti kažkokio netikrumo, nepasitikėjimo ir įtarumo, nes per tą 50-metį melu grįsta prievarta buvo tiesiog kalte įkalta į daugumos galvas. Išsinarpliok tu dabar, žmogau. Ir atnarplioti tą pažeistą psichologiją gali tik kūrybingi žmonės, remdamiesi praeities patirtimi. Konkrečiai, nesišalindami nuo savo istorijos, kurioje ryškiausia linija nužymėta mūsų kova už laisvę. Norint žmogų įtikinti, kad Laisvė – didžiausia vertybė, paprastai šito nepadarysi. Reikia pasukti galvą. Reikia, kad ta galva veiktų savo naudai (gerąja prasme) ir žmonių gėrybei.

© 2003 "XXI amžius"