2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnytinis turtas ir legendų kūrėjai

(atsakant į R.Gabarto kūrybinį straipsnį „Kauno dienoje“)

„Kauno dienos“ laikraštyje (2003 m. rugsėjo 3 d.) pasirodė šmeižikiškas, buldozerinio ateizmo metodais parašytas begėdiškas straipsnis. Kaip katalikas negaliu tylėti ir leisti, kad cinikai keltų balsą prieš instituciją, kuriai turėtų nusilenkti tauta už jos tautiškumo ir valstybingumo išsaugojimą, už tai, kad ji savo vertybėmis yra tautos ir valstybės druska. Prieš pradėdamas vertinti bažnytinių turtų reikalą, R.Gabartas pirmiausia turėjo pasirinkti vertinimo poziciją: ar tai bažnytinis požiūris į turtus, ar valstybės teisės požiūris, ar tai jo asmeninė nuomonė? Sprendžiant iš straipsnio pobūdžio ir teiginių, akivaizdu, kad tai tik autoriaus nuomonė. Ir kodėl „Kauno diena“ šį cinizmu, melu ir arogancija perpildytą straipsnį išspausdino pirmajame puslapyje, tarsi tai būtų kažkokia globalinė problema? Gal “Kauno diena” irgi parduos sąžinę už pinigus? Dėstydamas savo subjektyvią nuomonę, R.Gabartas turi pretenzijų absoliutinti ją, sudarydamas apie save teologijos ir kanonų teisės, valstybinės teisės, istorijos ir visuomenės gyvenimo filosofijos specialisto įvaizdį. Toli gražu iki to. Kiekvienas teiginys pilnas klaidų ir išankstinio nusistatymo. Straipsnis dvelkia priešiškumu Bažnyčiai, o visi kiti teiginiai „išlankstomi” pagal išankstinį nusistatymą. Objektyvumo nėra. Aš, kaip aktyvus katalikas, esu pastebėjęs tokį dėsnį: Bažnyčios turtus skaičiuoja tie, kurie mažai arba visai neaukoja; kritikuoti, mokyti Bažnyčią gyvenimo, moralės ir kitų dalykų puola tie, kurie nuo Bažnyčios nutolo arba visai nėra su ja susiję ir gyvena amoralų gyvenimą. Tikri katalikai Bažnyčios problemas sprendžia kitaip: patys stengiasi būti šventesni, nes priklauso Bažnyčiai, patys prisideda savo darbu, ištekliais ir malda prie jos misijos.

Ko siekia žiniasklaida?

Mes, Jonavos parapijos tikintieji ir kunigai, piktinamės laikraščio „Lietuvos rytas“ publikacijomis apie kunigus ir Bažnyčią. Šmeižikai už žurnalistų nugarų dirba juodą darbą, apsimeta nukentėjusiais. Tik įdomu, kodėl tiek metų tylėję prabyla dabar, graibo nebūtas šiukšles, kai iš seminarijos seniai išėję, kai dėstytojai ir profesoriai joje iš esmės pasikeitę. Gal dėl to, kad Bažnyčios autoritetas stiprėja, kad Vyskupų Konferencija pasakė savo svarų žodį prieš dirbtinį apvaisinimą, kontracepciją, azartinius lošimus, smerkia kitas mūsų gyvenimo negeroves, kad Lietuvoje mažėja nekrikštytų vaikų, be bažnytinės santuokos kuriamų šeimų. Kai kam, matyt, nemalonu, kad tiek metų sovietų užčiaupta Bažnyčia prabilo, drąsiai gina skriaudžiamų žmonių interesus, vis labiau užsiima socialine veikla, jaunimo auklėjimu, rūpinasi sielų išganymu. Bažnyčios šmeižikams neužteko vien bjaurių publikacijų laikraštyje. Neseniai buvo plačiai išreklamuota ir parodyta „Lietuvos ryto“ televizijos laida sensacingu pavadinimu „Kunigų seminarija – pedofilų kalvė“. Pagal tą laidą visi, mokęsi seminarijoje, yra pedofilai. Visi – ir mons. A.Svarinskas, ir arkivyskupas S.Tamkevičius, ir monsinjorai P. Tamulevičius, V.Sidaras, Tėvas Stanislovas ir daug kitų garbingų kunigų, atsidavusių Dievui ir žmonėms.