2001 metai
2002 metai
2003 metai

Aldona KAČERAUSKIENĖ

1979 metais į Kernavę buvo atkeltas mons. Česlovas Krivaitis. Nuo tada pradėjo keistis teritorija aplink bažnyčią. Per dvidešimt metų ji tapo kiekvieno akį traukiančiu gamtos ir meno vientisu kūriniu. Atėjusius į bažnyčią žmones pasitinka didinga Mozės skulptūra, sukurta talentingo skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko. Ne tik sutinka. Mozės rankose iškelta lentelė su Dešimt Dievo įsakymų tarsi sakyte sako: laikykitės jų ir būsite išganyti, tai yra, jau čia, žemėje, galėsite būti laimingi. Įėjęs į šventorių, norom nenorom atkreipsi dėmesį į dar vieną meno kūrinį. Tai dailininkės Kazimieros Jadvygos Grišiūtės mozaikos, meistriškai įmontuotas į šventoriaus aptvarą, vaizduojančios Kristaus kančios kelią. Išėjęs iš bažnyčios, gali gręžiotis į kairę ar į dešinę - atrasi, ką pamatyti. Kairėje - meniškas kryžius, atstatytas Geležinis vilkas; dešinėje - pasakiškame gėlių ir medžių grožyje stovi geltonas klebonijos pastatas. Jei sutvarkęs reikalus per daug neskubi, čia pamatysi tvenkinį su žydinčiomis rausvomis vandens lelijomis, daug įdomių skulptūrų, apsodintų dekoratyviniais augalais. Regis, tokioje aplinkoje apsilankęs žmogus darosi geresnis ir gražesnis. Beje, Kernavės gyventojai teigia, jog ir jie per tuos dvidešimt metų klebono pavyzdžiu ėmė gražinti savo sodybas.

Rugpjūčio 27-ąją Kernavės Švč. M.Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas mons. Č.Krivaitis sukvietė daug garbingų žmonių, iš kurių tikėjosi gauti atsakymą, ar bus Kernavės bažnyčiai grąžinta jai priklausanti žemė. Atsakymą turėjo duoti Vilniaus apskrities viršininkas Feliksas Kolosauskas, kultūros ministrės patarėjas Juozas Pilipavičius, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius Saulius Vadišis, Širvintų rajono savivaldybės meras Vytas Šimonėlis, Kernavės seniūnas Virginijus Urbonas ir kt. Pokalbyje dalyvavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis.

Problemą pristatė klebonas mons. Č.Krivaitis. Liepos 15 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, įpareigojantį neatlyginamai perduoti religinėms bendruomenėms ir centrams jų turėtus žemės sklypus, kuriuos sovietų valdžia neteisėtai nusavino 1940 m. liepos 21 d. Savo ruožtu Lietuvos Bažnyčios vadovai išleido potvarkį, įpareigojantį klebonus sutvarkyti grąžintų žemės sklypų teisinę registraciją, su vietos savivaldybe suderinti „raudonųjų“ linijų ribas. Tai, kas parašyta šiuose dokumentuose, turėtų veikti ir Kernavėje. Tačiau…

2002 metais Seimas priėmė nutarimą, pakeitusį Kernavės statusą. 196,2 ha žemės tapo valstybiniu Kernavės archeologijos ir istorijos rezervatu. Po ilgų pastangų šis rezervatas artimiausiomis dienomis taps vienu iš šešių Lietuvos objektų, patekusių į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą; juo ypatingai domėsis ir globos UNESCO. Į Kernavę atvažiuos turistai iš viso pasaulio. Esame įsitikinę, jog atvažiavę nenusivils tuo, ką pamatys. Deja, šalia džiaugsmo esama ir kartėlio.

Rezervato ribą žymintis kuolas įkaltas prie pat šventoriaus tvoros. Į rezervato teritoriją pateko visai šalia bažnyčios esantys senosios, vadinamos Vytautine, bažnyčios pamatai ir jos šventorius su Riomerių giminės mauzoliejumi bei sena medine koplyčia, statyta be metalinių vinių. Vytautinės bažnyčios šventoriuje nuo XV amžiaus iki XIX amžiaus buvo laidojami Kernavės gyventojai. Apie tai liudija kai kur išlikę kapai ir paminklai. Rezervato įstatymai griežti: žemė neprivatizuojama, neleidžiamos jokios statybos, net žemės judinti negalima. Tačiau paskutinysis Vyriausybės nutarimas įpareigojo grąžinti Kernavės bažnyčiai jai priklausiusią žemę. Savo žemėje ką noriu, tą darau.

Vilniaus apskrities viršininko F.Kolosausko nuomone, šią koliziją galėtų išspręsti tik Seimas, nustatęs rezervato ribas. Reikėtų į jį ir kreiptis, kad pakeistų rezervato ribas, tai yra žemę su minėtais objektais paliktų Kernavės bažnyčiai. Tai ilgas kelias ir rezultatai neprognozuojami. Nežinia, ar savo sprendimą norės keisti parlamentarai.

Kultūros ministerijos atstovai patarė palaukti, neskubėti. Juk be problemų leidžiama prie minėtų objektų prieiti, juos apžiūrėti.

Tačiau problemų vis dėlto esama. Kernavė susijusi su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Jis buvo pirmosios Kernavės bažnyčios fundatorius. Skulptorius prof. A.Kmieliauskas už klebono mons. Č.Krivaičio lėšas yra sukūręs Vytauto paminklą, kuris buvo numatytas pastatyti senosios Vytautinės bažnyčios šventoriuje. Dabar ten žemės judinti negalima, nes priklauso rezervatui. Kur statyti paminklą? Kas išrinks geriausią paminklui vietą? Svečiai į šį klausimą atsakė vienu balsu: tai turi būti kolektyvinis sprendimas. Prieš kurį laiką sudaryta komisija paminklui vietą rekomendavo miestelyje, prie kapinių, motyvuojant tuo, kad bažnyčios teritorijoje ir taip gausu paminklų. Tačiau į komisiją nebuvo įtrauktas nė vienas Bažnyčios atstovas, neatsižvelgta į fundatoriaus, tai yra klebono Č.Krivaičio nuomonę.

Garbingieji svečiai rugpjūčio 27-ąją nutarė sudaryti platesnę ir kompetentingesnę komisiją, įtraukiant ir Bažnyčios atstovus, kuri nuspręstų paminklo Vytautui statymo vietą. Tai tik vienas atsakymas į pokalbio pradžioje keltus klausimus. Problema, ar Kernavės bažnyčia atgaus jai priklausančią žemę, lieka atvira. Jos sprendimas priklausys nuo Vyriausybės nutarimų vykdytojų sąžinės ir geranoriškumo. Blaiviai mąstantis kiekvienas Kernavės gyventojas atsakytų: jeigu kuolas įkaltas ne vietoje, jį reikia ištraukti ir įbesti už kelių ar keliolikos metrų. Taip aiškiai ir paprastai būtų išspręstas klausimas, dėl kurio laužo galvas politikai, tarnautojai ir valdininkai.

© 2003 "XXI amžius"