2001 metai
2002 metai
2003 metai

Baigėsi Šiluvos atlaidai

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Šv. Mišių koncelebracijai Šiluvoje vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Šiluvos atlaiduose rugsėjo 8 dieną buvo melstasi už motinas, rugsėjo 9 dieną maldininkai meldėsi už neįgaliuosius, gydytojus ir ligonių slaugytojus, o rugsėjo 10-ąją – už kunigus, seseris ir brolius vienuolius. Rugsėjo 11-ąją melstasi už policijos ir teisėtvarkos darbuotojus. Šv. Mišiose giedojo VRM vyrų choras „Sakalas“ (choro vadovas R.Makarevičius). Po šv. Mišių, be minėto choro, koncertavo VRM pučiamųjų orkestras (meno vadovas ir dirigentas A.Radzevičius). Rugsėjo 12-oji buvo skirta Lietuvos kariuomenei, o rugsėjo 13-oji – vaikams ir jaunimui. Šiais metais, kaip reta, visą laiką Šiluvoje buvo puikus oras. Tai maldininkams ir piligrimams suteikė dvasinio pakilimo, telkė maldai ir susikaupimui šv. Mišių metu.

Lietuvos kariuomenės diena

Penktadienį, rugsėjo 12 dieną, į Šiluvą iš visos Lietuvos suvažiavo ne tik maldininkai, bet ir visų Lietuvos karinių dalinių atstovai, politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai, Lietuvos vietinės rinktinės kariai veteranai su savo vėliavomis, gražia uniforma, kariškai pasitempę. Šv. Mišias už Lietuvos kariuomenę aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos kariuomenės ordinaras Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir didelė grupė Lietuvos kunigų. Į šventę atvyko Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis, Lietuvos sausumos kariuomenės vadas generolas Valdas Tutkus, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas pulkininkas leitenantas Juozas Gražulis, dalinių vadai.

Puola šerkšnas nuo plonų šakelių
Į šviesas atplaukiančias bangas,
Kai laikai Tu iškeltas rankas
Kaip du baltus balandžius virš aukuro
Viršum aukuro žėruojančios aušros.
Ir į Viešpatį pakyla širdys
Lyg balandžiai, prisijungę prie aukos.

Kazys Bradūnas

Mons. Juozas Dobilaitis

Jurbarko rajone, Vadžgiryje, 1928 m. rugsėjo 18 d. gimė Juozas Dobilaitis. Būsimasis kunigas mokėsi Vadžgirio pradinėje mokykloje, vėliau Eržvilko gimnazijoje, kurią baigė 1949–aisiais. Pokariu Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, labai stigo mokytojų, todėl 1949–1950 metais jis dirbo pradinių klasių mokytoju. Vėliau, 1950–1953 metais, atliko karinę prievolę sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs iš sovietinės prievartos, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigo šventimus gavo 1958 m. kovo 23 d. Pirmuosius trejus metus kunigavo vikaru įvairiose Kauno bažnyčiose. Sovietiniais laikais kunigai buvo gana dažnai kilnojami iš vienos parapijos į kitą, kad negalėtų susipažinti artimiau su parapijiečiais ir neplėtotų katechizacijos tarp moksleivių, tikinčiųjų. Tokiu būdu jau 1960 m. rugpjūčio 15 d. iškeliamas į Joniškį vikaru, o jau gruodžio 1–ąją perkeliamas į Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčią. 1961–1966 metais tenka klebono pareigos Kulvos bažnyčioje (Jonavos r.), o 1966–1978–aisiais jau Joniškio rajone ėjo Skaistgirio bažnyčios klebono pareigas. Trumpai klebonavo Gruzdžių bažnyčioje Žemaitijoje. Kunigo pašaukimas – būti ten, kur esi skiriamas. Ir vėl 1980 metais grįžta į Joniškį eiti klebono pareigų.

Grupė smagiai nusiteikusių tauragiškių tikybos mokytojų su rekolekcijų vadovu kun. Rolandu Karpavičiumi

Mokslo metų išvakarėse Telšių vyskupijos katechetikos centras, vadovaujamas šio centro vadovo kun. Rimanto Gudlinkio, suorganizavo šios vyskupijos tikybos mokytojų rekolekcijas. Jos vyko nuostabiai gražioje Šv. Antano Paduviečio Katedroje. Į šias vienos dienos rekolekcijas suvažiavo visų vyskupijos dekanatų tikybos mokytojai. Aktyviausi šiose rekolekcijose buvo Tauragės dekanato (dekanas kun. Alvydas Bridikis) tikybos mokytojai. Šio dekanato ilgametė tikybos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Nijolė Grigaravičienė surinko visus dekanato tikybos mokytojus ir didžiuliu autobusu atvežė juos į Telšius. Nuo tauragiškių neatsiliko ir Klaipėdos, Skuodo, Mažeikių, Plungės ir, žinoma, Telšių dekanatų tikybos mokytojai.

Kun. Lionginas Virbalas (viduryje) rengiasi laiminti žmones

Gražia tradicija Biržuose tapo organizuoti „Giesmių šventę“. Ji šiais metais buvo 21-oji. Dvi dienas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje skambėjo choristų balsai: ir jaunų, ir pagyvenusių (vargonininkė Viktorija Morkūnienė). Iš jaunų krūtinių plaukė nuoširdūs žodžiai Viešpačiui: „Viešpaties ranka telydi mus...“ „Glori glori Aleliuja, dėkojam, Dieve, Tau“. Gražus jaunimo būrys kas sekmadienį Votyvos Mišiose dėkoja Viešpačiui už jaunystę, begalinę meilę, gerumą, globą.
Klebonas kan. Dalius Tubys džiaugiasi savo parapijos choru. „Jei gyvi savo balsais giesmininkai, ir parapija gyva“, - sakė klebonas.

Kiekvieną sekmadienį kažko pasimokome, ypač iš Evangelijos. Šį sykį Jėzus, sužinojęs, kad Jo mokiniai „ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“ (Mk 9, 34), nei bardamas, nei kitaip tiesiogiai įspėdamas juos pamoko: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!“ (Mk 9, 35).

Teko skaityti apie jaunuolį, kuris, atėjęs pasiūlyti savo tarnystę vienam dvasinio gyvenimo mokytojui, štai ką iš jo išgirdo: „Jei išmesi „aš“, tarnystė savaime rasis“. Po šio pamokymo buvo paaiškinimas: „Tu gali atiduoti visą savo turtą vargdieniui sušelpti, leistis sudeginamas ir nė iš tolo neturėti meilės. Pasilaikyk savo turtus ir atsisakyk savojo „aš“. Nedegink kūno; sudegink ego. Meilė rasis savaime“.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

1979 metais į Kernavę buvo atkeltas mons. Česlovas Krivaitis. Nuo tada pradėjo keistis teritorija aplink bažnyčią. Per dvidešimt metų ji tapo kiekvieno akį traukiančiu gamtos ir meno vientisu kūriniu. Atėjusius į bažnyčią žmones pasitinka didinga Mozės skulptūra, sukurta talentingo skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko. Ne tik sutinka. Mozės rankose iškelta lentelė su Dešimt Dievo įsakymų tarsi sakyte sako: laikykitės jų ir būsite išganyti, tai yra, jau čia, žemėje, galėsite būti laimingi. Įėjęs į šventorių, norom nenorom atkreipsi dėmesį į dar vieną meno kūrinį. Tai dailininkės Kazimieros Jadvygos Grišiūtės mozaikos, meistriškai įmontuotas į šventoriaus aptvarą, vaizduojančios Kristaus kančios kelią. Išėjęs iš bažnyčios, gali gręžiotis į kairę ar į dešinę - atrasi, ką pamatyti. Kairėje - meniškas kryžius, atstatytas Geležinis vilkas; dešinėje - pasakiškame gėlių ir medžių grožyje stovi geltonas klebonijos pastatas. Jei sutvarkęs reikalus per daug neskubi, čia pamatysi tvenkinį su žydinčiomis rausvomis vandens lelijomis, daug įdomių skulptūrų, apsodintų dekoratyviniais augalais. Regis, tokioje aplinkoje apsilankęs žmogus darosi geresnis ir gražesnis. Beje, Kernavės gyventojai teigia, jog ir jie per tuos dvidešimt metų klebono pavyzdžiu ėmė gražinti savo sodybas.

Rugpjūčio 25 dieną Palapinių kapitulą prie Kryžių kalno vienuolyno (Jurgaičių k., Meškuičių sen., Šiaulių r.) susirinkę Lietuvos broliai pranciškonai ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų bei Kanados atvykę lietuvių pranciškonų atstovai visą savaitę dalijosi mintimis apie per metus nuveiktus darbus ir planus, tolesnes pranciškoniško gyvenimo Lietuvoje gaires.

Prie Kryžių kalno esančiame pranciškonų vienuolyne ir prie jo pastatytose palapinėse įsikūrę broliai pranciškonai diskutavo tema „Brolijos ugdymas: brolio ir brolijos atgailos kelias“. Penktadienį, baigiantis Palapinių kapitulai, Lietuvos pranciškonai išklausė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolo brolio Benedikto Jurčio, OFM, konferenciją ir visos savaitės diskusijų apibendrinimą „Brolių ugdymas - nuo gyvenimo brolijoje į brolišką gyvenimą“.

Per Ariogalą į Šiluvą

Garsieji Dievo Motinos Švč. M. Marijos Gimimo garbei skirti tradiciniai atlaidai Šiluvoje prasidėjo rugsėjo 7-ąją ir baigėsi rugsėjo 14-ąją.

Jų metu buvo minimas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dešimtmetis. Šia proga rugsėjo 7-ąją pašventintas ir atidarytas Šiluvos dvasinis centras, kuriam suteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II namų vardas. Dvasinis centras skirtas klierikams ugdyti ir visapusiškam jų pašaukimui tirti, jame taip pat vyks kunigų ir pasauliečių dvasiniai susitelkimai – rekolekcijos bei konferencijos. Šiluvos dvasinis centras, pastatytas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu, yra tikras dvasingumo židinys, skleidžiantis šilumą ir mokantis mylėti Dievą bei visus šalia esančius.

Ukmergės specialiojoje internatinėje mokykloje vyko diskusija apie Šeimos krizių centro kūrimą. Mokyklos socialinė darbuotoja V.Puodžiūnienė padiskutuoti šia tema pakvietė Vilniaus motinos ir vaiko pensiono direktorę N.Dirsienę, Ukmergės dekanato dekaną kun. G.Kabašinską, rajono vicemerą G.Malčanovą, Seimo nario J.Veselkos padėjėją N.Kaselienę, Ukmergės ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėją Z.Kreivytę ir kt.

Šiuo metu veikia nemažai centrų, tačiau trūksta tokių, kuriuose būtų teikiama socialinė, dvasinė, psichologinė bei teisinė pagalbos. V.Puodžiūnienė pažymėjo, jog Šeimos krizių centras būtų labai reikalingas, ypač kaimo žmonėms.

Prabėgusi vasara atnešė daug įspūdžių, staigmenų Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos žmonėms, įpratusiems prie gausių ir įvairių renginių. Klebonas kun. Saulius Damašius šią vasarą apibūdino kaip labai įtemptą dėl bažnyčios statybos darbų, bet, anot jo, tai jau įprasta.

Dvasinės pagalbos jaunimui centras (DPJC) - šalia bažnyčios, todėl nemažai prisideda prie bendrų renginių.
Pirmąkart Plateliuose stovyklavo parapijos šeimos, iki šiol besidalijančios įspūdžiais, nes daug išmokta, pamatyta.