2001 metai
2002 metai
2003 metai

Apie prezidento R.Pakso apsisprendimo motyvus vykti į Kaukazą, o ne į JT Generalinės Asamblėjos sesiją Niujorke ar į Stokholmą, žiniasklaida pateikė kontroversiškų vertinimų. Švedijoje mūsų šaunieji krepšininkai laimėdami auksą drauge atliko ir svarbų politinį darbą, gerokai aplenkdami politikus, - išgarsino Lietuvą ir patvirtino tautos siekių tęstinumą ne tik nacionalinio saugumo srityje, bet ir sporto arenoje. Antrosios Respublikos metais susigrąžintas auksas. Okupacijos metais to padaryti nebuvo galima. Okupantas naudodavosi mūsų talentingų sportininkų pasiekimais, tačiau kategoriškai draudė kelti Lietuvos Respublikos vėliavą ar giedoti V.Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Tačiau grįžkime prie Prezidento kelionės į Kaukazą. Okupanto represijas patyrusią gausią tautos dalį bei kitus pilietinės savigarbos nepraradusius tėvynainius sudomins Prezidento palydos pasiimtos reprezentacinės dovanos. Gruzijos prezidentui E.Ševarnadzei buvo padovanotas daugybę sovietmečio apdovanojimų pelnęs talentingo režisieriaus V.Žalakevičiaus 1965 metais sukurtas filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (toliau NNM ). Neverta spėlioti, ar taip buvo Prezidento patarėjų sumanyta, ar paties valstybės vadovo neapsižiūrėta. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje jau tik pavieniai užkietėję sovietikai vis dar mėgina neigti buvus Stalino-Hitlerio sandėrį, kuriuo dvi didžiausios šio amžiaus valstybės grobikės – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – slapta pasidalijo nepriklausomų Europos valstybių teritorijas. Rytų kaimynui visada magėjo šį imperialistinį ciniško svetimų teritorijų grobimo aktą pavaizduoti kaip sinchroniškai vykusias „socialistines revoliucijas“ Baltijos valstybėse ir pavergtų tautų savanorišką nepriklausomybės ir laisvo gyvenimo atsisakymą. Beje, toks noras kai kuriems Rusijos Dūmos politikams dar ir šiandien neduoda ramybės. Ir visai neseniai septyniolika nacionalbolševikų, prisirakinusių traukinio vagone, vykstančiame per Lietuvą į Rytprūsius, tokį siekimą patvirtino teatralizuota protesto akcija. Jiems Lietuva – ne valstybė, o tik imperijos gubernija.

NNM buvo viena iš daugelio gėdingą niekšybę ir sunkų nusikaltimą žmonijai ir tarptautinei teisei dengiančių skraisčių, nuausta neabejotinai talentinga menininko ranka. Šiame rašinyje nesiimama vertinti to filmo herojus įkūnijusių artistų arba aktorių profesinio meistriškumo ar išliekamosios NNM meninės vertės. Beje, žinomi NNM herojai - artistai D.Banionis ir R.Adomaitis Prezidento viešnagės metu lankėsi Tbilisyje.

V.Žalakevičius rašė: „Scenarijuje vaizduojama tik viena iš kovojančių pusių – broliai Lokiai. Jų drama, jų žodžiai ir darbai yra pasakojimo objektas. Tie, kuriuos vadiname buržuaziniais nacionalistais, teroristais, banditais, miškiniais, veikia scenarijuje kaip ardomoji jėga“ („Ekrano naujienos“, 1995 04 05).

Liko nepaminėta dar viena jėga. Po antrosios sovietų okupacijos 1944 – 1945 metais Lietuvoje veikė 20 čekistinių pulkų ir būrių – per 20 tūkst. okupanto baudėjų. Po metų jiems talkino sovietų armijos dešimt divizijų – apie 60 tūkst. kareivių („Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija“, LR Seimas, 1999). Štai kas buvo mėginta pridengti keturių Lokių mitu.

Negi šie faktai nebuvo žinomi vizito organizatoriams?

Vienas stribų G.Ragauskas, prisistatęs kaip „buvęs Molėtų rajono liaudies gynėjų štabo viršininkas“ rašė: „Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ yra tarsi paminklas tiems kukliems kovotojams prieš aršius Lietuvos liaudies priešus, paminklas žmonėms, kurie ligi šiol tiek mažai buvo pavaizduoti meno kūriniuose“ („Literatūra ir menas“, 1966 06 18).

„Kaip tik žiaurioje klasių kovoje gimė, augo ir tvirtėjo naujas žmogus“,- rašė B.Juršė („Kauno diena“,1966 01 06). „Klasių kovos“ mitu buvo mėginama „teisiškai“ pagrįsti genocido ir karo nusikaltimus.

Kam naudinga tryliktaisiais atkovotos nepriklausomybės metais pašlovinti stribus, susitepusius dalyvavimu tautos genocide?

Dovanotame filme nė žodeliu neužsimenama apie enkavėdistų ir stribų siautėjimus kaimuose, apie šimtus tūkstančių tremtinių, apie sudegintas sodybas, išplėštus ūkius. NNM – akivaizdi „partijos“ užsakymu intelektualių kinematografininkų padaryta paslauga, klastojant tautos ir valstybės istoriją.

Dar daugiau rafinuotos netiesos apie pokarį pateikia „Lietuvos kino apybraiža“ (M.Macienė, 1974). Teigiama, kad nors „nėra filme dokumentais grindžiamų faktų, tačiau jo įvykiai buvo tipiški daugeliui to meto Lietuvos kaimų“.

Kaip tik atvirkščiai – filme nėra nieko tipiško to meto Lietuvos kaimui! Viskas apversta aukštyn kojomis. Lietuvos kaimas ryžtingai rėmė partizanus, ryšininkus. Be kaimo paramos aktyvus pasipriešinimas nebūtų išsilaikęs ištisą dešimtmetį. Labiausiai nekenčiamas ir išjuokiamas buvo stribas, kaip parsidavėlis, kaip tautos išgama, kaip nusikaltėlis, kaip okupanto talkininkas genocido akcijose.

Gimstant Sąjūdžiui, kai jau sovietų ir nacių nusikalstamo suokalbio smulkmenos buvo plačiai paviešintos, kompartija pasitelkė ir istorikų: „Kova vyko tautos viduje. Antitarybinio ginkluoto pogrindžio dalyviai lietuviai kovojo su lietuviais (...) nesuklystume šį laikotarpį pavadindami pilietiniu karu“ (Istorijos mokslų kandidatas, docentas S.Jegelevičius „Pokario metų kančia“, „Tiesa“ Nr.142, 1988 08 19). Tai dar vienas muilo burbulas apie „pilietinį karą“ okupacinės kariuomenės divizijomis užtvindytame krašte.

NNM vienas svarbiausių tikslų – kitų šalių žiūrovui pavaizduoti okupaciją ir genocido nusikaltimus kaip taikią socialistinę revoliuciją ir pateikti sukilnintą stribo paveikslą. Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo gestapininkai ir kiti valstybinio teroro ir genocido organizatoriai, vykdytojai ir jų talkininkai buvo įvardyti tikraisiais vardais. Sovietijoje už tokius pačius karo ir genocido nusikaltimus buvo dalijami ordinai ir privilegijos.
Lietuvos politinių kalinių sąjungos V suvažiavimas, įvykęs 1995 m.lapkričio 26 d. Vilniuje, kreipėsi laišku į „sovietinių metų meno ir kultūros žmones“. Jame rašoma, kad „pastaruoju metu gausėja liaupsių sovietmečiui, kolaborantams ir kitokiems okupantų pakalikams... Būdingas pavyzdys yra filmo „Niekas nenorėjo mirti“ jubiliejaus minėjimas. Šis filmas nutyli arba iškraipo esminius ginkluoto pasipriešinimo okupacijai bruožus, šmeižia partizanus ir propaguoja okupanto požiūrį. Iš esmės – tai paskvilis... Skiepyti nostalgiją kruvinai okupacijai yra nedora ir žema“.

Prezidentas galbūt nežinojo šių faktų, galbūt... Jo patarėjai to negalėjo nežinoti. Gruzijos prezidentas, priimdamas dovaną, atsisakė tuo metu filmą žiūrėti.

Kodėl niekas iš valstybės vadovo vizito rengėjų nepasirūpino režisieriaus J.Vaitkaus sukurto filmo „Vienui vieni“ kopija? Palyginti – Lokių šeima ir Lukšų šeima, okupanto versija ir nepriklausomos valstybės menininkų požiūris į laisvės kovų ir valstybės istoriją. Ar nevertėjo svetingosios Gruzijos vadovui dovanoti abu filmus – tepažiūri, kaip sovietmečiu buvo pučiama migla į akis svetimšaliams (vietinių apgauti nepavyksta) ir kas dėjosi iš tikrųjų?

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

© 2003 "XXI amžius"