Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 26 d.
Nr.74
(1178)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Džiaugsmo agresija

Nuvilnijo, nuaidėjo per visą Lietuvą euforinė banga, sukelta pergalingojo mūsų krepšinio rinktinės laimėjimo. Tiesiog cunamiška jausmų banga užtvindė Lietuvos žmonių krūtines ir išsiliejo galingais srautais miestų, miestelių gatvėse, aikštėse ir net kaimo laukuose (televizoriai ant traktorių). Pirmokėlių, jaunimo, net garbaus amžiaus senolių lūpose skambėjo vienas žodis - Lietuva. Ne tokia, taip dažnai įvairių nesėkmių progomis vadintoji „Lietuvėlė“, bet Lietuva ir tik Lietuva. Net ir tie, kuriems beveik buvo prigesęs tėvynės meilės jausmas, dabar naujai jį vėl atrado. Be to, Lietuvos vardą pagarbiau reikės minėti ir latviams, serbams, prancūzams, ispanams ir tiems, kuriems mūsų kraštas mažai ką tereiškė.

Tačiau ar visada mokame džiaugtis tuo tikruoju džiaugsmu, kuris išreiškia ir pagarbą nugalėtojams ir savo bendraminčiams, ir dėmesį visai aplinkai. Šiuo rašiniu nenorima sumenkinti pergalės džiaugsmo, tik bandoma atkreipti dėmesį į tuos veiksmus, kurie neteikia garbės nei nugalėtojams, nei pagarbą reiškiantiems. Džiaugsmas neturi sukelti nevaldomo chaoso protuose ir veiksmuose. Jo neturi užgožti žmogaus orumą žeminantys instinktai. Vitrinų daužymas, telefono būdelių bei automobilių vartymas, apšvietimo stulpų ar kelio ženklų laužymas, tvarkos saugotojų įspėjimų nepaisymas ar priešinimasis – tai ne džiaugsmo, o pačios primityviausios agresijos išraiška.

Visgi reikia pripažinti, kad Kauno jaunimas nesekė Vilniaus, Klaipėdos bei kitų miestų jaunimo blogais pavyzdžiais ir išsaugojo savo miesto, kaip krepšinio sostinės, garbę.

Jau seniai žinoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas. Tačiau koks ten pasidalijimas, jeigu aplinkui spiegiama, beprotiškai šaukiama ir jokios savikontrolės. Tikslas vienas – rėkti, nenorint nei išgirsti, nei ką nors pasakyti. Čia savo žodį galėtų tarti psichologai. Kodėl vienu visuotiniu džiaugsmo atveju elgiamasi vienaip, o kitu – atvirkščiai? Ryškiausi pavyzdžiai – Baltijos kelias, Sąjūdžio mitingai, nepriklausomybės atgavimas, Popiežiaus apsilankymas ir … įvairūs sportinių pergalių sužadinti jausmai. Ten, kur vyravo idėjinis, dvasinis pagrindas, nebuvo jokio šėlsmo, nederamų veiksmų. Susiklausymas, atidumas ir nuoširdumas vienų kitiems sudarė nepakartojamą iškilmingą džiaugsmo įspūdį. O sportas, matyt, savyje turėdamas tam tikrų agresijos elementų (kas ką įveiks), pagimdo ir visuomenėje nepageidautinų apraiškų.

Svarbiausia, kad vadinamieji sirgaliai savo nevaldomais jausmais save sureikšmina labiau negu mūsų sportininkus ar kitus garbingus asmenis, taip pat norėjusius padėkoti už pasiektą laimėjimą. Atrodo, kad jie vieni prisiima sau išskirtinę teisę į padėką ar pagarbą. Šiuo atveju nemalonų įspūdį paliko grupelė jaunuolių, savo riksmais trukdžiusių Kauno arkivyskupui S.Tamkevičiui pasveikinti krepšininkus. Kadangi L.Janušonytės prašymai patylėti liko be atgarsio, reikėjo, matyt, kažkam, gal treneriui, gal miesto merui savo autoritetu ir nutildyti triukšmaujančiuosius.

Labai keistas laikraščio „Kauno diena“ žurnalisto Stasio Jokūbaičio komentaras. Jį, matyt, irgi gerokai „apsvaigusį nuo laimėjimo“, glumino kai kurių (deja, neįvardytų) kalbėtojų kalbos, noras, politikuoti ar ideologizuoti šį įvykį. Pritardamas jaunimo nuotaikoms, jis rašė, kad, girdi, nėra ko stebėtis, jeigu minia savo švilpimu neleidžia kai kuriems kalbėtojams pasakyti nė žodžio ir kad norima matyti ne valdžios ar dvasininkų atstovus (suprask, arkivyskupą S.Tamkevičių, Kauno miesto garbės pilietį), o šio įvykio didvyrius. Jie, valdžios atstovai ir dvasininkai, pasirinko, pasak S.Jokūbaičio, ne pačią geriausią formą ir progą. Žurnalistas, matyt, nori, kad ir šiandien dvasininkai neišeitų už bažnyčios ribų, tačiau jis smarkiai pavėlavo.

Kažkodėl neatsirado nė vieno, kuris būtų perspėjęs tą praradusį bet kokią nuovoką vyruką, išskleidusį prieš pat sportininkų akis juodą, su kaukole vėliavą. Juk galėjo pasakyti, kad čia ne piratų laivas. Taip pat keistai nuskambėjo ir pranešėjo kreipinys į minią: „Kur šampanas, kur vynas, nematau šampano?“. Lyg jis nežinotų, kad ir be jo raginimo alus, vynas ir šampanas liesis upeliais. (Na, ir liejosi jis ant dainininko M.Mikutavičiaus galvos!)

Tikriausiai šios visos pastabos liks taip pat be atgarsio. Gal kas ir pasipiktins, ir pasityčios, nes juk svarbiau pergalė, auksas! Mat kai kurie radijo komentatoriai aiškina, kad ir užsienyje būna siautėjimo, laužymo, deginimo, bet niekas nekreipia į tai dėmesio. Tai kažin ar ir toliau kaupsime visas blogybes, ateinančias iš svetur? Nejaugi niekada ir nesugebėsime oriai, pagarbiai ir išdidžiai džiaugtis? Tai skaudūs klausimai ir dar skaudesni reiškiniai, galintys negrįžtamai sužaloti ateinančių kartų gyvenimus.

Kazimieras KRYŽEVIČIUS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija