Atnaujintas 2003 m. spalio 1 d.
Nr.75
(1179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tau sunku, nes tu vienas

Lilijana MIŠKINIENĖ

Jei tu viena, jei tu vienišas, jei tu vienišius… Tai ne tas pats – vieni patys pasirenka tokią sau artimą būseną ir netgi įtikinėja visus – kad tai svarbiausia (A.Čechovas: „Gyvenime svarbiausia – vienišumas“. Tą patį teigia ir garsusis rusų kino aktorius S.Liubšinas).

Kiti yra tik vieni – gal laikinai, gal ir visą gyvenimą laukia to vienintelio atvejo. Lemtingo, tik jam skirto. Kantriai. Treti – jaučiasi vieniši net būdami tarp žmonių. Juos užgulusios psichologinės problemos, susidarančios dėl tam tikros žmogaus psichinės struktūros, auklėjimo, gyvenimo aplinkybių.

Todėl gal bus įdomu ir naudinga susipažinti su tokiais žmonėmis. Ir jiems pažiūrėti į save lyg iš šalies. Gal tai padės ir mums geriau pažinti savo artimą, kurį privalome – jei esame katalikai – mylėti. O kad mylėtum – reikia jį pažinti. Tai – lyg padėti ranką jam ant peties. Būti broliu...

Nepretenduosiu į psichologus. Tiesiog pasišnekėsime kiek galima nuoširdžiau ir atviriau. Parašykit, jei norėtumėt patys pasikalbėti vienišumo ar vienatvės temomis.

Lietuva pilna nepaprastų, stiprių, dvasingų žmonių. Bet jie kažkur nematomi – toli nuo mūsų. Dugne? O pradėsime nuo vienos knygos. Nedidelė tai knyga, bet nekyla ranka parašyti knygelė. Kaip ir mažas žmogus gali būti didelis.

Taigi – Broniaus Šablevičiaus knyga „Dugne pasaulis kitoks“. Autorius – ne profesionalas, ne humanitarinių profesijų atstovas. Tai biologas, dirbantis ir gyvenantis provincijoje – Ignalinos rajone. Todėl dvigubai patrauklesnė asmenybė. Pirmiausia įdomu, kaip biologas susitvarko su literatūriniu pasipriešinimu (jei galima taip pasakyti). Be to, patraukia žmogaus samprotavimai apie save, kitus ir gyvenimą.

Norisi kalbėti paprasto, eilinio skaitytojo žodžiais į tokią atvirą, skaudžią išpažintį, kur nepaprastai taupios eilutės atveria ne tik dugną, bet ir kas yra už jo. Tai lyg aforizmai, lyg atskirų miniatiūrų – lyg karolių, gražių, nušlifuotų akmenų, vėrinys, parodantis, kad „dugne“, tai yra provincijoje, miške, laukuose gyvena toli gražu ne primityvūs, vienpusiški ar laukiniai žmogeliai. Atvirkščiai, atrodo, kad tik ten, iš tikrųjų šaltinių, ir trykšta versmės, priverčiančios atsisukti ir pažvelgti į gyvenimą kitaip, kitu žvilgsniu. Pradžiungi, kad, o Viešpatie, ne viskas dar perkama ir parduodama – kad žvaigždėtas dangus prie Mėlynųjų ežerų, Sidabro ežero turtai ar eilės, perskaitytos prie laužo – yra neužmirštamos vertybės, dėl kurių verta iškęsti nesostinės pilkumą ir vienodą, katorgiškai sunkų, neparodomą iš scenų ar ekranų heroizmą, kurio niekas net nepagarsins, nepagirs. Tai – darbas iš pašaukimo. „Visa laimė, kad hobis ir darbas sutampa“. Bet kiek žmogus gali būti stiprus, dirbdamas kad ir Sizifo darbą, kurį pats ir pasirenka, pats save kartais tiesiog kankindamas? Juk turim mes padėti pajusti, kad jo darbas – labai svarbus. Kad jis pats yra reikšmingas ir didelis savo darbais, savo mąstymu, savo tiesomis.

Nors jis – vienas. Ar gerai tau, Broniau Šablevičiau? Apie tai sužinoti galime kiekvienas, perskaitęs šią knygą, išleistą net 1996 metais ir mažai žinomą. O be reikalo. Manau, kad daugeliui vertėtų ją perskaityti ir gal ne vienam širdy suskambės analogijos su A. de Sent Egziuperi knygomis – tikru vyriškumu ir jausmais.

Štai keletas ištraukų. O vėliau gal pasiseks ir pasišnekėti su šiuo itin įdomiu kūrėju, kuris save vadina „laukiniu žmogumi“. (Duok Dieve, mums, miesto žmonėms, taip jautriai jausti gyvenimą ir turėti tokią dvasią.) Įdomu būtų sužinoti, kokios transformacijos įvyko per šituos beveik dešimt metų po knygos parašymo. Kokią patirtį įgijo jau nebejaunas žmogus, kokias reakcijas sukėlė jo išpažintis? Ar dar kyla noras imti į rankas baltą lapą? Ar pasaulis tapo šviesesnis, ar likimas „susigėdo“ ir tapo jam draugiškesnis?

 

Bronius Šablevičius

„Dugne pasaulis kitoks“

Įėjimas

…Nė viena eilutė nebuvo sugalvota, rymant už stalelio suraukus kaktą ir vargstant „ką nors tokio“ pagaminti smegenims. Viskas išgyventa, per save perleista, savimi iškęsta… Kuo staigesnis būdavo kritimas, kuo gilesnė likimo duobė kelyje – tuo mėlynesnis guzas iššokdavo. Kaip gydyti tas mėlynes? Tūnoti tyliai ir kloti šaltus kompresus, ar parodyti likimui, kad esi ne aklas triušiukas, o matai, ką jis su tavim išdarinėja? Gal tada jis, likimas, nors kiek susigės? Gal pasijus ne toks visagalis?

1. Kad nebūtų kaip avietė

Vėl pasiryžau gyvenimą seną pradėti iš naujo. Ar gali būti, kad niekas netrukdys? Negali būti. Ligi šiol nežinau, kas mane stebi, bet stebi ir nevėluojančiai pasirūpina, kad gyvenimas netaptų per daug saldus. Gal tai mano Likimas – toks akylas ir darbštuolėlis?

2. Alkana siela neleidžia kūnui ilsėtis

Paskutinis nakvojimas ant šieno per atostogas. Laukai, pievos ir ežeras slėnyje vis labiau skęsta į nakties tylos gilumą ir šiltą rūką. Viską palikti ir eiti miego? Liūdna. Šią minutę nepaguodžiamai ilgiuosi geriausiojo savo draugo R. Norėčiau jam parodyti tėviškės gamtos turtus – man vienam per daug.

Žmogus esi geresnis, kai ko nors išsiilgęs ir liūdnas, negu sotus pilvu ir dvasia.

13. Dar vienas vynas

Aš ir sakau: jei tu verktum, sugerčiau tavo ašaras. Priglausčiau lūpas, o lašai nutekėtų į jas kaip aitrus vynas…

Nežinau, ar tu dar surasi kada nors kitą tokį, tariantį mano žodžius. Negi surasi? Aš pats tokio žmogaus laukiau ir laukiau. Žinau, kas tai yra.

19. Vertingas skelbimas

Gerą butą 3-iame aukšte su vaizdu į ežerą ir su svoločiais kaimynais į bet kokį kitą su normaliais žmonėmis už sienos. Kaip priedą dar siūlau garažą, užsieninį šunį ir nesikeikiančią papūgą.

26. Patikimas draugas

Bijau vakare atsigulti nenuvargęs – mintys užpjaus. Miegas prieina ir išgelbėja.

38. Kas ten alų geria?

Paskutinis alus žliugsi į skrandį. Vidurnaktis. Sėdime trys: Valentinas, Eugenijus ir Bronius. Apie menus kalbame. Trys būsimosios kaukolės.

47. Nusižudyti negalima

Šiandien perskaičiau, kad pagal budizmą Tibete tikima: nusižudyti negalima, nes kitame gyvenime nebeatgimsi žmogumi. O kuo?

Nusižudyk ir pamatysi.

56. Pesimizmas – tai jėga!!!

Esu stiprus savo nepalaužiamam pesimizmui. Kai likimas trenkia perkūnu, žinau, kad taip ir turėjo būti. Ir išlieku.

66. Bus kaip vakar

Jei matysi tikslą – tad gerai. Tada gerai – gerai. O gyventi sunku ir sudėtinga. Todėl, kad nėra mano žmonių. Ieškojau, ieškojau, bet jų nėra. Nėra. Ne. Štai būtų vienmintis bent vienas (argi gaila likimui?).

71. Liūdesys itališkai

Maudžia nuo patirto gerumo. Diena buvo pilna žmonių gerumo. Vakare nieko nebeliko. Tik aš ir drozofila ant obuolio. Liūdna. Liūdnissimo.

72. Patarimas sau

Nedūsauk, neverk, neišsinarink pirštų, neplėšyk širdies. Geriau pasitikrink, ar tu pats moki būti draugu, o gal tik draugystės vampyru?

…(Nesibaiminkite, ne jums pamokslą sakau. Save drąsinu.)

74. Šventos protėvių vėlės

Magnetinės traukos kalvos, salos, duburiai, kloniai, liūnai, dušimtamečiai medžiai, ežerai. Velniukas, Geluonas, Nikajis, Leikštys, Anglinis, Agamantis… Vardai plaukia lyg giesmė… Erelių lizdai, linėjų žiedai, grybų kvapas, bruknės kaip žarijos.

Kas čia buvo praeity, kad taip gera dabar?

75. O gal net trukdau kažkam?

Kuo daugiau pažįstamų surandu, tuo labiau į save. Žmonių daugėja, bet jie – ne man…

…Kiek daug žmonių, kuriems aš nereikalingas.

86. Panašumas į gyvulį

Siaubas pagavo, suprantu, kad siela nesensta, o veidas vis labiau snukėja…

95. Ligos simptomai

Liguista būsena: norisi dirbti. Keista! Gal kas atsitiko? Gal ką suvalgiau? Gal reikėtų pasirodyti psichologui, neuropatologui, kardiologui, ginekologui?

102. Pratinuosi būti miręs

Tik vasarą kaime gera. Eini naktimis lėtai ir toli, be garso, kaip dvasia tų, kurie mirė prieš amžius. O gal tai jie taip stipriai vilioja? Mes ligi šiol nežinome, kur dingsta mirusieji.

114. Patyrimas kenkia sveikatai

Kuo daugiau turiu draugų, tuo didesnis vienatvės pojūtis.

138. Pasikalbėjome kaip reikiant

„Koks kraupas, - pasakiau perskaitęs laikraštį, - puolė gelbėti skęstančią savo merginą ir pats nuskendo. Didvyris“.

„Kvailys. Geriau būti liudininku negu lavonu“.

Artūras gerokai jaunesnis už mane. Todėl gerokai ir protingesnis. Akivaizdžiai šviežios smegenys.

140. Ilgų distancijų bėgikas

Bėgu nuo šio pasaulio, kai prisitaikyti prie jo negaliu. Šitaip ir visai išbėgti galima.

143. Filosofijos mokytojas

Pilnatis lange, už lango, virš gimtinės, virš Lietuvos. Spalvotos žvaigždės ant sniego. Savo žaižaravimu nori prilygti Sirijui danguje. Didybė tylos! Mąstau apie tuos, kurių reikia. Kažkur gyvena brangūs, mieli ar šiaip geidžiami žmonės, bet labai vieniši tarp žmonių ir žmonų. Kaip apie juos negalvoti?

144. Šventas ryto momentas, bet kas jį mato?

Aušta! Sudyla žvaigždžių spindesys, šviesa sunkiasi virš miško viršūnių, o rūkas virš plačiojo gervių raisto. Įstabi mėlyna valanda.

147. O sako, kad reikia gražiai atrodyti

Prabėgę gyvenimo metai – lyg akmenys po kaklu. Kiek nugyventa metų, tiek akmenų.

81. Sunkus ieškojimas

Paklausyk… Būk mano brolis…

* * *

Tai tiek. Trumpai. Kas nori visos – ieškokite knygynuose. Vilniuje yra Šiaurės miestelyje (prie vartų). Ir – jei ką palietė – atsiliepkite. Parašykite. Pasipasakokite. O gal… ir susirinksime kada…

Pažiūrėti pilnaties ežere. Ar auksinio berželio ant kranto… Patylėti kartu prie Ugnies.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija