Atnaujintas 2003 m. spalio 1 d.
Nr.75
(1179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mokytojo kelias

Julė KILČIAUSKIENĖ

Toli nubėgusi vaikystė, lyg pro langą žvelgiu į ją, nubertą pienių žiedais.

Mokytojas kiekvieno žmogaus gyvenime... Ką jis reiškia?

Tik pagalvokime, su kokiais tikslais mokytojas praveria pedagoginės mokyklos ar universiteto duris: kad įgytų šią specialybę, teisę būti visą gyvenimą su vaikais, glostyti jų galveles ranka, mintimis, ugdyti jas ir šviesinti, spręsti jų problemas. Mažyliai gal šypsosi, gal išdykauja ar krečia piktus pokštus, o tu – jų mokytojas, tu negali įsižeisti, supykti, kerštauti ar bausti – privalai tik ugdyti, kaip žemdirbys javą; jei neauga, užpuolė piktžolės – ieškoti būdų, kaip padėti, kad derlius būtų brandus. Mokytojas – psichologas, aktorius, mokytojas – gydytojas, o kartais – tėtis ir mama... Regis tai patys paprasčiausi mums dar sovietinėse mokytojų kalvėse įdiegti sinonimai.

Didelė laimė ir atsakomybė prisiliesti prie mažo vaiko, prie daugelio vaikų gyvenimo, klausyti jų linksmo čiauškesio, mylėti juos. Kai grįžti, kai pavargusi krenti į guolį, jauna mokytoja, apie ką galvoji? Ar sapnuoji vaikus? Ar krenta ašara išsiskiriant su jais? Jei taip – esi savo kelyje... Deja, tas kelias sunkus, labai sunkus ir ne iki galo ištveriamas – dėl sveikatos ir dėl pačios savęs. Kad ir kaip būtų keista, tačiau bene daugiausia šioje profesijoje yra viengungių. Kodėl? Gal dėl to, kad nelieka laiko sau, net mintims apie savo asmeninį gyvenimą.
Menu pokalbius su Dovainonių pradinių klasių mokytoja Janina Našlėnaite. Ji jau nedirba, tačiau neseniai sutikau grįžtančią iš Kauno su mokinuke. Tai buvusi auklėtinė. Kartu lankė kitą mokinę ligoninėje po avarijos. Mokytoja jau gali laiką skirti sau, sveikatai taisyti, kuri visa atiduota vaikams, svetimiems, tačiau tikrai saviems vaikams. Visus glausdavo, gabius ir silpnesnius. O šokiai!.. Juose visas laisvalaikis, visa jaunystė ir gyvenimas: „Kad ir nelikdavo laiko sau, grįždavau po repeticijų vėlai vakare, dar reikia rengtis rytdienos pamokoms“. Ir taip metai po metų. Ar vieniša mokytoja? Ar gali žmogus būti vienišas, jei tiek daug mylėjo?

Menu savo pirmąją mokytoją Irena Smetonytę Šilų aštuonmetėje. Oi, kaip bijojau pirmą kartą eiti į mokyklą!.. Mama nuvedė vingiuotais papieviais, „po tiesumais“, gėlės tokios didelės abiejose takelio pusėse man iki veido, daug žmonių, klasė ir besišypsanti mokytoja. Ak, ta mokytoja! Ji nė karto per metus manęs nesubarė, net piktai nepažiūrėjo, kaip sava, kaip mylima teta! Paskui mokytoja I.Smetonytė iš Šilų išvažiavo, ir prasidėjo mano vargai, o buvau tik antrokė. Menu lietuvių kalbos mokytoją Angelę Aleksiūnaitę. Ji kai kada ateidavo į mūsų namus (ne, nebuvo auklėtoja). Sykį užsuko susirūpinusi perspėti tėvų, kad manęs neleistų vienos keliauti, nes jau antrą kartą patenku į avariją... „Mergaitė turi užaugti sveika, ją reikia saugoti“ (seneliai gyveno už dešimt kilometrų, tai vis traukdavau pėsčia ar dviračiu pas juos). Šviesios atminties mokytoja A.Aleksiūnaitė... Ji labai rūpinosi savo dėstomu dalyku – lietuvių kalba, daug reikalaudavo, bet niekada neįžeidinėdavo vaikų.

Fizinio lavinimo mokytojas Stasys Benetas. Paauglystėje tai buvo atrama: nereikėjo galvoti, kaip gražiau atrodyti ar berniukams patikti – mokytojas „prispaudė“. Pavasarį, kai taip gražiai paukšteliai čiulba, rasa dar nenukritusi – mes, paaugliai, mergaitės ir berniukai, – mokyklos sporto aikštelėje. Reikia rengtis rajono spartakiadai, negalima apsijuokti! Tai ir mindavome pėdas, vieną už kitą greitesnes, bėgimo take ir šuoliuose į aukštį, tolį, kiti mėtė granatą, rutulį stūmė, keisdavome vieni kitus estafetės bėgime. Tikšdavo nuo stiprių šuolių į šalis ką tik išvarpytas smėlis, krisdavo ir nekrisdavo žemėn kartelė. Ir fizinio lavinimo mokytojo pastangos nenuėjo vėjais. Pastovios treniruotės prieš pamokas ugdė ne tik fizinę ištvermę, bet ir atkaklumą, užsispyrimą siekiant tikslo. O ką jau kalbėti apie džiaugsmą! Iš kaimo glūdumų vaikui laimėti rajone prizinę vietą, gauti diplomą, pasirodyti visiems... Gal tada iš manęs pradėjo „garuoti“ įgimtas baimės jausmas būti dėmesio centre.

Norėčiau paminėti Vadoklių vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoją Karklinienę. Šitokio švelnumo! Menu, kaip ji mus mokė prancūziškų dainų. Būdavo, atsisėda mokytoja klasės paskutiniame suole, paleidžia plokštelę ir pati kartu dainuoja „Gitare d'amour...“ (Meilės gitara...) arba „Si touts l'enfants du monde ... (Jeigu viso pasaulio vaikai panorėtų būti jūreiviais, jie padarytų iš savo laivelių gražų tiltą per pasaulį), ir mes ne tik mokėmės tų prancūziškų eilėraščių, bet ir dainuodavome. Apie Paryžių išmokome ne blogiau negu dabartiniai moksleiviai žino apie Vilnių. (Kada 1996 metais nuvykau, lyg ne pirmą kartą būčiau, man buvo žinoma Senos upė, dalijanti miestą. Senojoje dalyje – Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Luvras, Notre Dame katedra, viską pėsčiom dar kartą aplankiau be gido.) O sako, sausa užsienio kalba!

Šie mokytojai iš mokyklos laikų ir šiandien yra su manimi. Yra dalelė manęs.

Tačiau ne tik apie tai noriu kalbėti. Noriu paliesti patį svarbiausią mokytojo bruožą – sekti didžiuoju pasaulio Mokytoju, iš Turino drobulės žvelgiančiu į mus. Jaustis atsakingam už savo auklėtinius, jų ateitį. Regis, tai yra didžiausia mokytojo pareiga, tai yra jo pašaukimas. Jausti ir ugdyti vaiko dvasią, gėrį joje.
Didis mokytojas, kuriam skauda mokinių gyvenimai. Gelia iki kančios jų nuosmukiai, o su stipriaisiais išgyvena pergalių palaimą. Dažnokai girdimi pasakymai, kokie mokytojai, tokia ir visuomenė. Kas mokė, to ir išmokė... aš turėjau mokytoją. Ak, kad tai būtų ištariama gerąja prasme.

Mokytojas... Kaip saldžiai skamba tas žodis. Ar vertai jį girdime šiandien savo adresu? Ar sąžinė švari prieš mažą širdelę, ar atveriame jai savąją širdį? Jei taip, būkime laimingi savo šventėje! Juk mokytojo vardas asocijuojasi su Laisve, Šviesa, Tiesa, Nemirtingumu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija