Atnaujintas 2003 m. spalio 1 d.
Nr.75
(1179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Naują puslapį turime parašyti patys

Mes, lietuviai, per savo istoriją nemažai prisidirbom: plumpinom Kristaus žodį skelbusius vienuolius, patys nugalabijom savo vienintelį karalių, sudarinėjom sąjungas su vėliau mus išdavusiais kaimynais ir išdavinėjom tuos, kurie sudarė sąjungas su mumis.

Vėliau, jau praėjusiame amžiuje, be šūvio įsileidom didžiojo (nuo žodžio boljše) kaimyno diktatoriaus kariuomenę, atidavėm jam savąją ir po to 50 metų verkėm vežami į Sibirą ir stebimi Ka-Gė-Bistų.

Visam tam yra jei ne pateisinimas, tai paaiškinimas: toks buvo laikas, buvome jo įkaitai.

Daug ką, padedami istorijos, ar istorija, padedama mūsų, sustatė į savo vietas: aštuoni iš dešimties lietuvių dabar skelbiasi esą katalikai, vienintelio karaliaus karūnavimas yra smagiausia metų šventė (žinoma, kai neparsivežam aukso iš krepšinio čempionatų), mūsų kariuomenė padeda statyti į savo vietą diktatorius svetur, esame pakviesti į galingiausias ir turtingiausias pasaulyje sąjungas, o tauta važiuoja ne į Sibirą, o kur kas smagesnio klimato šalysna: kas Afrikon liūtų medžioti, kas maudytis Bahamuose, o kas – bent į turtingesnius Amerikos Vakarus ar Europos Pietus senukų prižiūrėti ar pomidorų skinti, bet už dolerį, eurą, svarą, ne už varganą porciją putros Ka-Gė-Bisto dubenėlyje.

Tačiau turime savo istorijoje puslapį, kurį ištepė ne tik „toks laikas“. Turime dar ką sustatyti į savo vietas.
Kalbėti apie lietuvių „nuopelnus“ bendrapiliečių žydų žudynėse nėra malonu. Ką jau ten kalbėti – skaudu apie tai ir klausytis, dar skaudžiau – susiprasti, atmetus natūralią dabarties kartų savigynos reakciją: „O kuo aš čia dėtas?”.

Ne vienam lietuviui šiomis dienomis buvo skaudu, kitam – ir pikta, kai, minint žydų genocido metines, Izraelio parlamentarų vadovas, atvykęs į Lietuvą, priminė, kad čia kapą rado penktadalis milijono jo tautiečių. Du šimtai tūkstančių žydų mirė kančiose čia, Lietuvoje, ne be mūsų tautiečių – lietuvių – pagalbos.
Nei aš, nei mano tėvas, nei senelis nesusitepė nei žydo, nei ruso, nei kito lietuvio krauju. Ne vieno iš jūsų motina ar senelė paslėpusi padėjo išgyventi žydų vaikui. Ir vis dėlto aš suprantu, ką sakė svečias iš Izraelio, apsilankęs tūkstančių žydų egzekucijos vietoje: „Tikrai demokratinė, laisva Lietuva turi suprasti, jog kelias į naują ateitį turi prasidėti čia, Paneriuose”.

Iš tiesų ne žydai mums perrašys nešvarų mūsų istorijos puslapį. Ir ne jiems šito labiausiai reikia. Naują puslapį turime parašyti patys. Ne todėl, kad žydai spaustų. Tam, kad kitą kartą jų vietoje neatsidurtų čigonai, čečėnai, pakistaniečiai ar kiti „nelietuviai“, „nesavi“. O mums nereikėtų gūžčioti pečiais, atseit nesuprantu, kodėl „mūsiškių“ rankos kruvinos. Atseit pats gi nieko nemušiau.

Izraelio Kneseto pirmininkas šiomis dienomis Lietuvoje pažėrė nemažai skaudžių žodžių lietuviams, bet mes šįkart tikrai turime gerą progą patylėti, jei gerklėn kyla tradicinis „o kuo aš čia dėtas?“. „Lietūkio“ garažas, Paneriai, Vilniaus getas ir dar daug kas nutiko ne tik nacių ir aktyvių jų talkininkų dėka, bet ir todėl, kad daugelis kitų, nespaudusių šautuvo gaiduko, jautėsi „niekuo dėti“.

Izraelio Kneseto pirmininko šnekose Vilniuje, sukėlusiose naujų bangų lietuvių ir žydų bei Lietuvos ir Izraelio santykiuose, pastaraisiais metais krypstančiuose į susitaikymą ir santarvę, buvo ne tik istorijos, bet ir politikos. Bet nereikėtų stebėtis Izraelio valstybės noru išspręsti žydų turto sugrąžinimo problemą. Arba išlaikyti žydams Lietuvos pilietybę emigruojant. Ir vėl – ne vien žydų tai problema, bet mūsų visų, padalijusių įstatymais žmones į „savus“ ir „svetimus“.

Toms problemoms spręsti turime savo vyriausybes su jų teisininkų brigadomis – tegul sprendžia, tegul tariasi. O mums reikia stengtis, kad pragmatiškos politikų kalbos apie turto sugrąžinimą tarp pseudopatriotų nepagimdytų dar vienos antisemitinės isterijos, kuri mums visiems ir vėl priklijuotų antisemitų etiketę.
Turiu keletą draugų žydų. Tikrų draugų, ne šiaip pažįstamų. Tokių, su kuriais galime ir linksmai paulioti, ir rimtai pasikalbėti apie sunkiausius dalykus, nestodami į skirtingas barikadų puses vien dėl to, kad „aš lietuvis, o tu – žydas“. Kodėl? Vienas jų, kalbėdamas apie kitą, pasakė: „Myliu jį, nes jis yra padorus žmogus“. Išties padorių žmonių nėra per daug, kad leistum sau juos skirstyti į lietuvius ir nelietuvius, „savus“ ir „svetimus“.

Audrius Matonis

(Lietuvos radijas, 2003 09 24)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija