Atnaujintas 2003 m. spalio 1 d.
Nr.75
(1179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vien tik auksas valdo mus…

Taip dainavo kadaise tik operos scenoje, o šiandien džiaugiasi tuo šūkiu ir prezidentai, ir įvairūs turtuoliai, svajoja ir skurdžiai, ir įvairūs sportininkai, ypač krepšininkai. O to aukso alkį labiausiai skatina žiniasklaida, dažnai, net per dažnai, savo plunksnų rašalą pildama po aukso vergų kojomis. . .

Ta pati žiniasklaida oi, kaip dažnai trimituoja, kad Lietuva – skurdžių kraštas, ir kartu net tame pačiame laikraščio puslapyje vaizduoja blizgučiais apsikarsčiusias vadinamojo elito damas, garbina turtuolių pramogas ir išdaigas, net žudynes, skirdami ištisus puslapius žudikams, plėšikams, vagims, visai užmiršdami tuos, kurie siekia skleisti dvasios pakilimus, žvilgsnius į žvaigždes. . .

Aukso Lietuva niekada neturėjo, viskas, kas iš aukso ar tik auksu žiba, – viskas iš svetimų šalių. Dalis pagrobta, dalis savo darbo vaisiais išsimainyta, dalis prakaitu aplaistytais vargais įsigyta. Todėl ir pati Lietuva, kaip valstybė, negali pasidžiaugti savo aukso lobiais: naujausiais duomenimis, savo banko rūsiuose slepianti vos 5,8 tonas aukso ir pasaulio valstybių sąraše dėl turimo aukso esanti 75-oje vietoje. O pirmauja JAV, turinti net 8135 tonas aukso, arba net 1,4 tūkstančio kartų daugiau negu Lietuva. O atsiminus, kad Amerikoje gyvena tik aštuoniasdešimt kartų daugiau negu Lietuvoje žmonių, tai vienam amerikiečiui valstybinio aukso tenka net 17,5 karto daugiau negu Lietuvos gyventojui. Gal dėl to ir nereikia liūdėti. Nes dar nė vienas pasaulio žmogus, kad ir sėdėdamas ant maišo, pilno aukso, neišliko gyvas, jei neturėjo duonos ir vandens, ko lietuviams tikrai pakanka, o ir aukso daugiau kaip šimtas pasaulio valstybių turi dar mažiau negu lietuviai.

Bet šiuo metu mūsų žiniasklaidininkai nėrėsi iš kailio ne dėl valstybinio aukso aruodo, o dėl aukso, kurį Lietuvos krepšinio rinktinė siekė parsivežti iš Europos čempionato, vykusio Stokholme. Ir parsivežė. Tai pamatę mūsų žiniasklaidininkai dėl to laimėto aukso spindesio tiesiog apako. Jie sugebėjo pasityčioti net iš Lietuvos Prezidento, sakydami, kad visa Lietuva važiavo į Stokholmą, o Prezidentas – į Gruziją, nors į tą Stokholmą žiūrėti žaidynių nuvažiavo tik trys tūkstančiai sirgalių. Beje, tarp tų sirgalių buvo ir du buvę Prezidentai, ir net J.Kazickas. Kas tie buvę Prezidentai, žino daug lietuvių, o kas tas Kazickas, kažin ar daug Lietuvoje atsiras jį žinančių jaunuolių ar senolių. Bet mat vienas buvęs Prezidentas ir tas Kazickas matę, kaip prieš 64 metus Lietuvos krepšininkai taip pat iškovoję Europos auksą.

Žiniasklaida daug kartų minėjo, kad štai net 64 metus Lietuvos gyventojai laukę šios garbingos pergalės, šio aukso medalio, ir sulaukę. Prie to prisidėjęs ir vienas buvęs Prezidentas bei Kazickas. Būtų labai malonu, jei nebūtų juokinga. Visų pirma visi užmiršo, kad ir 1937 metų, ir 1939 metų pergalės nebuvo jau tokios gražios: tada Lietuvos svarbiausi žaidėjai buvo net keturi amerikiečiai: Lubinas, Baltrūnas. Kriaučiūnas ir Žukas. Tiesa, jų pavardės skambėjo lietuviškai.

Bet kažin kaip jų pavardės skambėjo 1936 metais, kai jie Berlyno olimpiadoje buvo JAV rinktinės sąraše ir laimėjo auksą būtent tos valstybės sąskaiton. Dėl to, kad Lietuvos rinktinė juos pasikvietė į 1937 ir 1939 metų Europos pirmenybių varžybas, jau ir tada kitos tų varžybų dalyvės reiškė daug nepasitenkinimo, o latviai ir iki šių dienų, atrodo, to neužmiršo, ir iki šiol tvyrantis latvių priešiškumas lietuviams net valstybiniu mastu yra deguto šaukštas kaip tik dėl tų amerikiečių, tegu ir lietuvių kilmės, dalyvavimo Lietuvos rinktinėje. Ypač dėl P.Lubino, kuris visus lenkė savo ūgiu, nors aikštelėje ir nebuvo vikrus.

Lietuviai ir šį kartą savo auksinį vardą sutepė svetimu Dono Nelsono vardu bei žaidėju, kuriam net Prezidentas nesuteikė apdovanojimo. Bet ne tai man įdomu. Man įdomu tai, kad aukso spindesys visus: ir vadovus, ir žiniasklaidininkus, ir tuos tris tūkstančius aistruolių, kurie buvo nuvažiavę į Stokholmą, ir tuos tūkstančius aistruolių, kurie aukso spindesio ėjo pasitikti į Kauno oro uostą bei Santaką, taip smarkiai apakino, kad jie visai nematė, kaip prastai žaidė Lietuvos rinktinė Stokholme. Jau vien tai, kad net penki žaidėjai buvo išvaryti iš aikštelės už pražangas, sakyte sako, kad Lietuvos krepšininkai blaškėsi po aikštelę visai pamiršę žaidimo taisykles. O kaip prastai jie mėtė baudas! Nors ir nesu sporto aistruolis, bet jau senokai stebiu krepšinio žaidimą, stebėjau ir dabar mačiau, kad gana retai būna taip prastai žaidžiama, kaip šįkart. O ir pergalę lėmė ne tiek geras ar gražus žaidimas, kiek sėkmė. Verta prisiminti pirmąjį susitikimą, varžybas su Latvijos komanda, kai buvo vos ne pralaimėta. Ir tada vietoj aukso mūsų komanda būtų grįžusi namo...

Daug kas mėgina teigti, kad krepšinis esąs lietuvių tautinis žaidimas. Drįstu teigti, kad tai netiesa. Visų pirma jis į Lietuvą atėjo tik 1921 metais ir jo žaidimu ilgą laiką nesidomėjo net gimnazistai, kurių iki pat 1940 metų buvo nedaug. Antra, šiandieniniu krepšiniu domisi tik tie jaunuoliai, kurių ūgis ne mažesnis kaip 180 cm. Net vidurinių mokyklų fizinio lavinimo mokytojai domisi tik aukštaūgiais moksleiviais. Jeigu moksleivis žemo ūgiojo – noras žaisti krepšinį beviltiškas. Trečia, krepšinis šiandien neišvengiamai susijęs su girtuokliavimu. Kas jau seniau domėjosi krepšiniu, gerai prisimena, kaip prieš keliolika metų trys mūsų krepšininkai (neverta minėti jų garsių pavardžių) kažkur Ukrainoje po varžybų tiek nusigėrė, kad sulaužė visus viešbučio, kuriame buvo apsistoję, baldus, sudaužė indus ir išvyko namo girtut girtutėliai. O šiandien krepšinio pergalės ir net pralaimėjimai aplaistomi ne tik šampanu, bet ir girtų aistruolių siautėjimu. Juk visai neseniai tie aistruoliai viską daužė ir laužė, žinoma, apsvaigę nuo alkoholio. Ir dabar policija, grįžtant žaidėjams iš čempionatų, visada pasirengia aistruolių siautėjimui.

Ketvirta, ar krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai, jeigu jiems nebūtų gausiai mokama, žaistų? Paklauskite jų. Bet man atrodo, kad ne. Šiandien sportininkai jau vergai: juos perka, parduoda pasaulio turtuoliai, surinkdami savo klubus ir per jų varžybas siekdami savo tikslų. Žinoma, vertelgiškų. Ir mūsų krepšininkai, futbolininkai, dviratininkai bei kitų šakų aistruoliai, pasiekę kai kurių laimėjimų, tuoj ieško rinkos, kur juos kas nors nupirktų. Juk ir pastarosios rinktinės vienas krepšininkas, vos grįžęs iš Stokholmo, jau kitą dieną išskubėjo į Izraelį, kur už pinigus gins tos valstybės vienos rinktinės spalvas. Vien tik auksas valdo ir juos, mūsų sportininkus. Kartais jie tas spalvas gina ir nešvariais būdais. Visi prisimename...

O ar negaila mūsų prezidentų, kurie nusilenkia aukso veršiui ir mėto aukščiausio lygio valstybinius apdovanojimus bei didelius pinigus laimėtojams? Girdi, jie garsiną Lietuvos vardą. Kuo? Kas iš mūsų žino bent vieno garsaus australo, brazilo ar meksikiečio sportininko vardą? Nebent vienas kitas laikraščių sporto puslapio žiniasklaidininkas ar radijo bei televizijos sporto žinių pranešėjas. Jau ir dabar vieno laikraščio skiltyse nuskambėjo, kad po kelių mėnesių ir lietuvių rinktinės žaidėjų vardai bus apsidengę vis storėjančiu užmiršimo dulkių sluoksniu. Senovės graikų olimpiadų laimėtojai būdavo vainikuojami alyvų šakelių vainiku, poetai jų garbei kurdavo eiles, vadinamas himnais. Šiandien visa tai pakeitė aukso blizgesys ir ordinų žvangesys. O jeigu tais ordinais apkarstomi ir paprasti Sporto departamento tarnautojai ar net žaidėjų aptarnautojai, tai jau ateities istorikui bus gėda tai ir prisiminti.

Ar negaila mūsų tautiečių, kurie sėdi prieš televizorius ir spokso į jį valandų valandas, tų mokinukų, kurie, užuot paskaitę knygą, žiūri rungtynes, tų valdininkų, kurie rytą, atėję į įstaigą, valandų valandas aptarinėja su bendradarbiais vakarykščias varžybas? Kaltinu ir televiziją, kuri vakarais pakeisdavo Panoramos laiką, nes tuo metu kaip tik vyko krepšinio čempionatas. O paprastiems darbo žmonėms tos varžybos tik trukdo darbuotis. Kaip tik tuojau po varžybų vieno rajono laikraštis paklausė savo skaitytojų, ką jie pasakytų apie šias varžybas Stokholme. Beveik visi, daugiau kaip dvidešimt, atsakė, kad jie visai nesidomėję tomis rungtynėmis, o vienas net ir visai nežinojęs, kad jos vykusios. Jam rūpį rudens darbai, o ne palakstymai. . .

Taigi tas aukso blizgesys rūpi tik dykaduoniams ir turtuoliams. Turėk gi man pinigų važiuoti savo mašina iš kokios Varėnos ar Ignalinos rungtynių pasižiūrėti. Ir Vyriausybė turi pinigų sportininkams gausiai užmokėti. O kai užsimenama, kad reikėtų bent keliais litais padidinti atlyginimus gydytojams ar mokytojams, tai pats vadovas imasi už galvos šaukdamas: „Neturiu pinigų!“ Ir tik finansų ministrė randa išeitį: „Skolinsimės. . .“

Tokios tokelės! Auksas aptemdė protus, apsuko galvas. Ar tik neatėjo laikas pasakyti (kaip buvo padaryta R.Paleckio TV laidoje “Prašau žodžio”), kad atėjo laikas aukso veršiui nulupti kailį?

Juozas PAPARTIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija