Atnaujintas 2003 m. spalio 3 d.
Nr.76
(1180)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sveika šeima, stipri bendruomenė

Sveikinimas Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcijos įkūrimo proga

Kodėl mes steigiame Krikščioniškųjų demokratų frakciją ir kas mes esame: konservatoriai ar krikščionys demokratai?

Mes taip darome todėl, kad, kaip ir Europos liaudies partijos lyderiai, mes galvojame, jog tarp konservatyviosios politinės minties ir krikščioniškosios demokratijos doktrinos šiais laikais nėra didelio skirtumo.

Taip pat mes esame įsitikinę, kad Lietuvoje laikas nuo Naujosios politikos grįžti prie Tikrosios politikos, prie Vertybinės politikos. Lietuva pasiilgo ne šiaip sau tvarkos, kurią gali įgyvendinti koks nors diktatorius, Lietuva pasiilgo Moralinės tvarkos. Moralinė tvarka gali būti paremta tik Bendromis vertybėmis. Lietuvos, kaip ir viso Vakarų pasaulio, Bendrosios vertybės yra krikščioniškosios vertybės.

Mes, mūsų visuomenė, kaip ir dalis Europos, tas vertybes esame primiršę. Kai kas Europoje, taip pat ir Lietuvoje norėtų netgi užmiršti, kokį istorinį vaidmenį, kuriantis šiandieninei Europos civilizacijai, suvaidino krikščioniškosios vertybės.

Mes nesame mankurtai, kuriems istorinės šaknys būtų nesvarbios. Visuomenės ir medžiai be šaknų neišgyvena. Todėl mes ir sakome, kad mes nepasieksime nei sparčios ekonominės ar socialinės pažangos, nei saugumo gatvėse ar namuose, jeigu mūsų politika bus atribota nuo istoriškai susiformavusių moralinių tikslų, jeigu mes pasiduosime pagundai galvoti, kad globalizacija ir mūsų civilizacijos istorinės bendrosios vertybės yra nesuderinamos. Priešingai - mes renkamės čia todėl, kad mus neramina pastarojo laikotarpio mūsų visuomenės raida, visuomenės, atsivėrusios laisvei ir globaliems skersvėjams, klaidžiojimas klystkeliais be bendrųjų moralinių orientyrų.

Todėl mes ir sakome, kad politikų pareiga ir atsakomybė yra rūpintis ne tik BVP augimu, bet ir grąžinti Tikrąją Vertybinę Politiką, Politiką, pagrįstą tikromis Vertybėmis.

Kas tai yra politika, pagrįsta tikromis vertybėmis? Kas tai yra politika, pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis?

Aš įvardyčiau trys krikščioniškus žodžius, kuriais turi būti grindžiama tikroji vertybinė politika: „Šeima, darbas, bendruomenė“. Apie tai mes daug ir pakankamai sudėtingai kalbame mūsų išleistoje knygoje „Dešinioji Alternatyva: Sėkmės Lietuva“, sakydami, kad vienas iš trijų svarbiausių ilgalaikių strateginių tikslų - sukurti stiprią visuomenę. Supaprastinęs tą pakankamai sudėtingą dėstymą, galėčiau pasakyti kelias maksimas, kurios turėtų peršviesti visą Vertybinę politiką:

Bendruomeniškumas ir pilietiškumas yra lygiai svarbūs kaip ir asmuo. Man bendruomenė yra svarbiau už mane. (Liberalams svarbiausia yra individo laisvė, socialistams svarbiausia yra perskirstymas.)

Šeima yra visuomenės pagrindas, todėl visuomenė negali neginti šeimos vertybių ir paties šeimos instituto.
Bendruomenė yra ir visuomenės rūpesčio bei pagarbos žmogiškajam orumui svarbiausias įrankis.

Darbas, o ne pašalpa suteikia žmogui orumą.

Tokiomis paprastomis maksimomis aš grindžiu strateginį poreikį grįžti prie politikos, pagrįstos krikščioniškomis vertybėmis, arba, kitaip tariant, prie politikos, pagrįstos tikrosiomis vertybėmis.

Kodėl mūsų Vyriausybei visų pirma rūpės Šeimos reikalai? Kodėl mūsų Vyriausybės veiklos programoje pirmasis skyrius bus „Šeima ir gimstamumas“?

Todėl, kad mes žinome, jog bendražmogiškąsias vertybes vaikas pažįsta visų pirma šeimoje. Sugriauk visuomenėje šeimos institutą, ir visuomenė liks be vertybinio pamato, ir nuo chaoso jos nebeapgins net ir stipriausia policija. Mes gerai žinome šiandieninę liūdnąją šeimos statistiką. Ji yra gausiai pateikta knygoje „Dešinioji Alternatyva. Sėkmės Lietuva“ . Priminsiu tik keletą skaičių: per dešimtmetį nuo 1990-ųjų santuokų skaičius sumažėjo dvigubai; šiandien Lietuvoje dešimčiai vedybų tenka septynios skyrybos; nesantuokoje gimusių vaikų dalis išaugo penkis kartus ir jau siekia 25 proc. nuo visų tais metais gimusių vaikų, asocialių šeimų skaičius per penkerius metus išaugo dvigubai ir jau siekia 20 tūkst., o tokiose šeimose auga beveik 50 tūkst. vaikų. Kaip rodo gausūs pasauliniai tyrimai, vaikai, užaugę nepilnose šeimose, yra žymiai labiau linkę į nusikalstamumą, narkomaniją ir tai, kas vadinama „elgsenos skurdu“. Taigi jeigu norime įveikti nusikalstamumą ir skurdą, jeigu norime visuomenėje tvarkos, paremtos ne vien policijos jėga, o ir bendromis vertybėmis, savo politikos svarbiausiu prioritetu turime paskelbti paprastą šūkį „Atgal į sveiką šeimą“ , nes kuo daugiau tvarkos šeimoje, tuo mažiau visuomenei reikia policijos.

Valstybė savo finansinės politikos instrumentais turi parodyti, kad ji labiau vertina sveiką šeimą, sugebančią užauginti vaikus iki pilnametystės, nei kokias nors dabar madingas alternatyvas. Mados ir alternatyvos praeina. Klasika išlieka amžinai. Klasikinė šeima taip pat.

Šeima yra strategiškai svarbi ir todėl, kad mes, lietuviai, esame išmirštanti tauta.

Esame nykstanti tauta. 1992 metais mūsų buvo 3,7 milijono, per dešimtį metų sumažėjo iki 3,47 milijono. Dar dešimt, dvidešimt metų - ir mūsų liks tikrai tik „trys milijonai“. Ir ne emigracija yra didžiausias pavojus, o tai, kad moterys nebegimdo. Nuo 1990 iki 2000 metų vidutinis vaikų kiekis, tenkantis vienai moteriai, sumažėjo nuo 2,02 iki 1,27. Norint išlaikyti bent jau nekintantį gyventojų skaičių reikia, kad šis skaičius siektų 2,1. Taip teigia mokslas.

Lietuvoje nors ir yra keletas finansinės paramos jaunoms motinoms instrumentų, jų ir mūsų Vyriausybių sukurtų, tačiau, kaip rodo žiaurioji statistika, ši parama situacijos iš esmės nekeičia. Pirmas vaikas gimsta iš meilės, antras vaikas pasiklysta ekonominiuose šeimos pajamų ir išlaidų skaičiavimuose. Barjeras tarp pirmo ir antro vaiko statistinėje lietuvių šeimoje yra neįveikiamas. Jis yra neįveikiamas, jeigu šeima yra paliekama pati viena kapstytis savo kasdienybėje.

Ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų?

Visų pirma mūsų Vyriausybė turės paskelbti, kad, įveikus barjerus pakeliui į Europos Sąjungą ir NATO, kitas svarbiausias barjeras, kurį turime įveikti, - tai jau minėtas barjeras tarp pirmo ir antro vaiko. Toliau Vyriausybė turės paskelbti, kad jai projektas 2V (du vaikai šeimoje) yra pats svarbiausias. Taip sustačius Vyriausybės veiklos prioritetus, dalis darbo jau būtų padaryta. Tada beliktų tik valstybės finansus, išsklaidytus po įvairias paramos motinoms programas, sutelkti į vieną paramos antram vaikui kumštį. Nes pirmas vaikas gimsta ir be jokios paramos, o nedažnai pasitaikantys trečias ar ketvirtas - iš pasišventimo šeimai.

Šalia stambaus piniginio impulso, kuris turėtų padėti įveikti barjerą tarp pirmo ir antro vaiko, negalima užmiršti ir tautinių jausmų. Kiekvienas doras jaunas lietuvis turi suprasti, kad patriotizmas yra ne tik už krepšininkus „sirgti“, bet ir 2V programą įgyvendinti. Kiekvieną lietuvį turėtų graužti sąžinė, jeigu jis perka benziną „Lukoil“ degalinėje ir jeigu jis dar neaugina dviejų vaikų. Ir tie vaikai turi augti sveikoje, stiprioje tradicinėje lietuviškoje šeimoje, nes, kaip rodo įvairūs tyrimai, kuo mažiau tokių šeimų, tuo mažiau ir vaikų.

Nebus stiprių šeimų, jeigu jos neturės galimybių dirbti ir užsidirbti. Dirbti ir užsidirbti turi turėti galimybę moterys ir vyrai ne tik Vilniuje, bet ir Tauragėje. Todėl mūsų Vyriausybė ne tik džiaugsis statybomis Vilniuje, bet ir padarys viską, kad kiekvienas, turintis žinių ir iniciatyvos, nebijos pradėti savo verslo Lietuvoje, o tie, kas, palikę šeimą, jį pradėjo Airijoje ar Ispanijoje, grįš atgal į gimtinę ir į šeimą.

Ko reikia, kad į Lietuvos politiką būtų sugrąžintos tikrosios vertybės?

Reikia, kad visi, kurie pripažįsta tokios vertybinės politikos svarbą, susitelktų į vieną kumštį. Išsklaidytos jėgos leido laimėti populistams. Po kairiųjų stagnacijos reikalinga ambicinga, išalkusi sėkmės savo kraštui Dešinioji Alternatyva. Ji privalės būti paremta krikščioniškomis vertybėmis: Šeimos, Darbo ir Bendruomenės vertybėmis. Šioms vertybėms niekas neturi monopolio, bet joms atstovauti ir jas įgyvendinti reikalinga reali, vieninga ir stipri politinė jėga, ne vien krikščioniškas partijos pavadinimas. Gana deklaracijų apie rūpestį krikščioniškomis vertybėmis, gana gąsdinimų jomis, tokios vertybės turi sudaryti pagrindą realios, pragmatiškos ir įgyvendinamos politikos, kokią matome šiandieninėje Europos liaudies partijoje.

Todėl mes ir kviečiame visus, kam šiandieninėje Lietuvoje tokia politika yra brangi, nepaisant to, kaip jie šiandien vadinasi - krikščionys demokratai, dešinieji, politiniai kaliniai ir tremtiniai ar dar kaip nors - telktis į vieną jėgą. Šiandien mes tokį žingsnį ir darome - mes telkiamės. Kas nors norėtų, kad mes skaldytumės.

Kodėl Tėvynės sąjungai reikalinga tokia frakcija?

Tiktai tam, kad geriau organizuotume savo darbą. Tie, kas buriasi į šią frakciją, pasiryžę būti pirmeiviais visus mus grąžinant į tikrąją vertybinę politiką. Tai nereiškia, kad mums, visiems kitiems, kurie nesame šios frakcijos nariai, nerūpės krikščioniškosios vertybės. Paprasčiausiai mes šiandien dalijamės darbais ir įgaliojame šiuos šeimos ir bendruomenės entuziastus žengti priešakyje. Priešakyje ne tik mūsų, Tėvynės sąjungos narių, bet priešakyje visos Lietuvos žygio „Atgal į sveiką šeimą, atgal į stiprią bendruomenę“.

Andrius KUBILIUS

Vilnius, 2003 09 27



Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija