| Jėzaus meilės auka
drąsina mus
Šio sekmadienio antrajame skaitinyje prieš mus
iškyla Išganytojo mirties kentėjimai kaip neprilygstama Jo meilės
auka, dėl kurios Jis buvo apvainikuotas didybe bei garbe ir daugybę
savo vaikų nusivedė į amžinąją šlovę (plg. Žyd 2, 9 - 10).
Kadangi Jis viską - savo gyvenimą paskyrė ir gyvybę
- dėl mūsų paaukojo, trokšdamas, kad mes būtume dabar su Juo laimingi,
o pasiekę dangų išvystume Jį ir save skendinčius žodžiais nenusakomame
begalinės laimės džiaugsme, todėl natūralu, kad Jis ir šiais laikais
pagrįstai iš savo sekėjų tikisi kiek galint didesnio atsidavimo.
Tačiau kartais mums atrodo, kad šiame gyvenime
(ypač kai užklumpa nelaukti išbandymai) ta amžinybės laimė dar tokia
tolima už kalnų ir marių, o štai įvairiausios pagundos neretai
prisistato tokiais patraukliais ir realiais pavidalais, kad, jei
tik prarandame budrumą ir sveiką nuovoką, tai gundymo momentu ir
suklumpame... Akivaizdžius gundymus dažniausiai nedvejodami atmetame,
o mažus ne visuomet.
Apie vieną atsiskyrėlį sklido gandas, kad jis
yra toks šventas, jog, regis, jau buvo vieną koją į dangų įkėlęs.
Šėtonas, akylai jį stebėjęs, sykį išdygo prieš atsiskyrėlį ir pareiškė,
kad Dievas leido jį gundyti. Piktasis siūlė nužudyti ką nors arba
sugundyti moterį. Atsiskyrėlis, žinoma, atsisakė. Tada šėtonas įsiūlė
gurkšnį vyno. Lašelis vyno - tikrai nieko blogo, - pamanė atsiskyrėlis
ir išgėrė gurkšnį, dar vieną
Tada užsivertė visą ąsotį. Svirduliuodamas,
aptemusiomis akimis jis sutiko mergaitę, atnešusią jam duonos ir
obuolių. Čiupo ją už plaukų ir partrenkė ant žemės. Išsigandusi
vargšelė ėmė rėkti nesavu balsu. Jos tėvas, dirbęs laukuose, nuskubėjo
gelbėti dukters. Atsiskyrėlis, išvydęs atbėgantį tėvą, griebė didžiulį
akmenį ir smogė vyriškiui iš visų jėgų. Atsipeikėjęs jis pamatė
šalia savęs kraujo klane sukniubusį žmogų
Paklaikęs iš siaubo atsiskyrėlis
puolė ant kelių atgailauti. Šėtonas jam tarė: Iš trijų blogybių
tu išsirinkai mažiausią. Todėl daug laiko turėsi praleisti mano
draugijoje.
Daugeliui žmonių gurkšnelis vyno nėra net mažiausia
nedorybė. Tačiau asmeniui, turinčiam silpnybę svaigalams, ir mažytis
alkoholio gurkšnis, deja, gali tapti gyvenimo liepto galo pradžia.
Kitus žmones, atsidūrusius narkotikų, svetimavimo, lošimo iš pinigų,
vogimo, sukčiavimo ir kitokių nedorybių labirintuose, savo įsigalėjusių
ydų net ir mažiausias patenkinimas gali atvesti į visišką fiasko.
Kasdien girdime, kokių nusikaltimų pridaro tie, kuriems dėl to aptemsta
protas ir dingsta visi sąžinės stabdžiai. Ne visi iš jų už padarytus
nusikaltimus patenka į kalėjimus, tačiau daugelis jų atsiduria savo
sąžinės nesiliaujančios graužaties kalėjime, iš kurio geriausias
išsilaisvinimo būdas yra, veikiant Susitaikymo sakramento malonei,
išpažinti Dievui per kunigą visas savo nuodėmes, priimant Komuniją
susivienyti su Jėzumi ir tvirtai ryžtis, Viešpačiui padedant ir
pačiam iš visų jėgų stengiantis, vengti visų progų, aplinkybių ir
tų bendrų, su kuriais atnaujintas bendravimas vėl vestų į visapusišką
katastrofą.
Būtina sutraukyti šėtoniško melo grandinę, kuri
jungia nuodėmę ir žmogaus širdį, idant nutrūktų bet kokie ryšiai
su kalte. Tomo Kempiečio knygoje Kristaus sekimas skaitome: Tad
dėkime kirvį tiesiai prie šaknies, kad atsikratę aistrų įgytume
dvasinę ramybę.
Mūsų krikščioniškas principingumas yra nuosekliai
grindžiamas Kristaus ir Bažnyčios mokymo tiesomis, kurių laikymasis
ne tik suteikia tikintiesiems itin brangių (ypač šiais laikais)
dovanų ramybę ir vidinį džiaugsmą, bet ir taip pat akivaizdžiai
liudija: Jėzaus Geroji Naujiena palaimingai veikia tų žmonių gyvenimuose,
kurie nuolat ja stengiasi praktiškai vadovautis.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|