Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Perspektyvoje - „Jedinaja Litva…“

Demonstratyviai nekalbantis lietuviškai rusiškojo kapitalo Lietuvoje atstovas, pagrindinis dabartinio Prezidento rinkimų kampanijos rėmėjas, oficialiai skyręs tam reikalui milijoną litų, išimties tvarka pamalonintas Lietuvos pilietybe, Jurijus Borisovas rengiasi atstovauti Lietuvai Europos Parlamente. Kam jis iš tiesų atstovaus, aišku ir be didinamojo stiklo. Bent jau tik ne Lietuvai. Geriausiu atveju, būdamas Europos Parlamente, pirmiausia stengsis prastumti rusiškus sraigtasparnius ir dar ką nors daugiau į karštuosius pasaulio taškus. O jeigu ir paaiškėtų kokie nors nešvarūs to biznio dalykai, kas jau buvo atsitikę, bus galima suversti kaltę Lietuvos valstybei.

Šiaip ar taip, finansinė ir organizacinė bazė šuoliui į valdžią jau sukurta - Liberalų demokratų partija. Apie tos partijos ketinimus tapti valdžios partija aiškiai pasakė savo dideliame interviu rusų kalba išeinančiame savaitraštyje „Obzor“ Liberalų demokratų partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Įdomiausia tai, kad šią partiją V.Mazuronis įvertino kaip esančią „į dešinę nuo centro“. Tarsi kokį naują žemyną atradęs, partijos vadas net kelis kartus akcentavo, kad Lietuvoje, pradedant Seimu, Vyriausybe, baigiant savivaldybėmis, niekas už nieką neatsako. Konkrečiai, nei Premjeras, nei Seimo Pirmininkas, nei rajono meras. Kaip jau tapo ritualu, pirmiausia tokio neatsakingumo pavyzdžiu nurodoma „Williams“ istorija. Nekokie popieriai šioje grupuotėje, pasivadinusioje partija, jeigu šias blogybes verčia „Williams“ ir niekaip negali išsivaduoti iš šio nuvalkioto stereotipo. Be to, aiškiai pasakyta, jog tai yra Prezidento partija, ir vienintelė jos ideologija bei programa - Prezidento kažkada paskelbtas šūkis: „Tvarka bus“.

Perskaičius V.Mazuronio samprotavimus, jau visiškai aišku, kad ši grupuotė sukurta pagal Rusijos partijos, tiksliau, prezidento V.Putino asmeninės dirbtinai sulipdytos valdžios partijos „Jedinaja Rosija“ modelį. Nuostatos stebėtinai panašios ir sutampa beveik žodis žodin. Tiesa, lyg ir atsiribojama nuo kur kas anksčiau susikūrusios Rusijos liberalų demokratų partijos, vadovaujamos V.Žirinovskio. Tačiau tik žodžiais. Metodai tie patys. Visa valdžia tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje turi priklausyti Prezidentui, o parlamentas, kaip jau padaryta Baltarusijoje, - tik dekoracija. Apie „centro dešinę“ neverta net kalbėti. Pakanka pažiūrėti, kaip balsuoja iš visų pasviečių ir partinių perbėgėlių surinkti liberalų demokratų parlamentarai.

Na, o nuolatinės Prezidentūros „iniciatyvos“ visais, o ypač populistiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl narkotikų vartojimo, nusikalstamumo arba finansavimo krepšiniui didinimą, kaip du vandens lašai panašios į V.Žirinovskio kliedesius. Prezidentūros reikalavimai skirti daugiau pinigų krepšiniui, kovai su narkomanija, žemdirbiams, užsimojimas statyti naują branduolinį reaktorių Ignalinos AE ir dar daugybė „racionalizacijų“ skiriami pačiam pigiausiam populizmui. Aišku, nepamirštant ir savęs. Metams baigiantis Prezidentūra dar kartą, jau net ketvirtąjį, paprašė pinigų. Pasirodo, jų nepakanka reprezentacijai ir išaugusio patarėjų, jų padėjėjų ir visokių kitokių prielipų atlyginimams. Mat kone visas partijų korpusas, įskaitant rūmų fotografę ir pseudopatriotinių kalbų rašytoją, vyksta į užsienio keliones kartu su Prezidentu. Ypač tai išryškėjo vizito į Vatikaną metu. Kai kuriems oficialios delegacijos nariams, prieš ten vykstant, pirmiausia būtų neprošal nors poterėlį kokį išmokti. Beje, ir buvęs prezidentas A.Brazauskas vieną tokį panašų į Vatikaną buvo nusitempęs - tai sukčių ir aferistą, koncerno prezidentą G.Petriką, dabar ieškomą visame pasaulyje. Tiesa, dabartinio Prezidento patarėjų korpuso dar negalima lyginti su G.Petrikiu. Kol kas jų tikslas - užsitikrinti daugumą kitame Seime. Jeigu nepakaks savų, satelitų visada atsiras.

Ir išvis juokingai skamba Prezidento partijos vado pasiūlymas lyginti savo partiją su dešimtmečių tradicijas turinčia Japonijos liberalų demokratų partija. Juk sunku net įsivaizduoti, kad Japonijos liberalus demokratus finansuotų koks nors atklydęs iš svetur, nekalbantis japoniškai kitos valstybės biznierius, glaudžiai susijęs su tos valstybės kariniu ir pramoniniu kompleksu.

T ačiau J.Borisovui reikės gerokai pakrapštyti savo piniginę prieš artėjančius rinkimus į Europarlamentą ir į Seimą. Mat dar nežinia, kokią valdžios partiją a la „jedinaja Litva“ pasirinks Maskva. Pakankamai aišku, kad socialdemokratai jau atliko savo darbą – atidavė Rusijos kompanijoms viską, ko jie užsimanė. Be to, jų vienintelis lyderis Premjeras juk ne amžinas, o jam pasitraukus, nepaisant prityrusių CK agitatorių ir šiaip propagandos specialistų pastangų, socialdemokratams pakeisti šią „charizmatinę“ figūrą nėra kuo. Netgi tie, kas dabar šlovina Minsko „tėtušį“, neturi jokių šansų. O „Lukoil“ ir „Gazprom“ kišti pinigus į jau pakankamai nuvarytus arklius nebėra prasmės. Tuo labiau kad ir tradiciniam elektoratui gerokai pabodo ne tik visokie „ubagų karaliai“, bet ir „gelbėtojai“ socialdemokratai. Todėl ir liberalams demokratams bei kitiems absoliučios valdžios ištroškusiems belieka tiktai vienas kelias: pasinaudoti „Jedinaja Rosija“ pavyzdžiu. Argi atsitiktinai partijos vadovas viešai pareiškė, jog Lietuvai ir lietuviams nereikia ieškoti jokių istorinių, kultūrinių, religinių skirtumų ir priešų? Paprasčiausiai - paminėti istoriją, o ypač okupacijos metus, ką visai neseniai ir siūlė vienas labai aukštas Rusijos pareigūnas. Todėl nereikia dangstytis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu, kuris esą buvo labai tolerantiškas. Buvo tai buvo, bet Gediminas niekada nebuvo tolerantiškas Lietuvos priešams. Greičiau lygiuotis reikėtų ne į Gediminą, o į legendinį Čičinską. Be to, kaipgi tada su visiems žinoma tiesa, jog, nežinant praeities, nesigilinant į ją, negalima projektuoti ir valstybės ateities? O apskritai gaires liberalams demokratams aiškiai nubrėžė Prezidento patarėja vidaus politikos klausimais D.Kutraitė-Giedraitienė: „Laimingiausi yra piliečiai tos valstybės, kurios interesai sutampa su valstybės vadovo interesais“. Iš tiesų tai išgirdus, verta pažvelgti, kokie laimingi Uzbekijos, Turkmėnijos, pagaliau kaimyninės Baltarusijos žmonės, turėdami savo „nacijos tėvus“. Iki jų gyvos galvos.

Bet dar visai nežinia, kaip gali pakrypti reikalai. Nes jau netrukus dar vienas „tikras Lietuvos patriotas“ Viktoras Uspaskich praneš tautai džiugią žinią - apie savo asmeninės partijos įkūrimą. Kol kas jos pavadinimas nežinomas, bet kuluaruose jau kalbama, kad naujoji partija vadinsis „Lietuvos darbo partija“. Kažkodėl išbraukta iš pavadinimo dar viena „d“, kaip buvo pasivadinę dabartinių socialdemokratų pirmtakai. Tai jau ne juokas, o labai rimtas iššūkis ne tik liberalams demokratams, bet ir dabartiniams valdantiesiems - A.Brazausko socialdemokratams ir A.Paulausko socialliberalams. Ypač pastariesiems, nes jau dabar irgi asmeninės Seimo Pirmininko partijos kadrai dairosi, kur prisiglausti, kad nepraloštų valdžios lovio ar bent mažo lovelio.

Aišku, „motininė partija“, išauklėta ir išdresuota leninine „demokratinio centralizmo“ dvasia, nuo to nesubyrės. Nesvarbu, kad nuėjo nebūtin jų dešimtmečiais skelbta komunistinė ideologija, kuria, kaip kartą pripažino partijos vadas ir dabartinis Premjeras, jie niekada netikėjo. Svarbiausia, kad nuo seno juos siejo ne ideologija ir iki šiol neišblėsusi meilė bei keliaklupsčiavimas Maskvai, o tamprūs klano ryšiai, turto troškulys, kuris juos dar labiau sujungė prichvatizuojant ir išvagiant Lietuvos turtą po nepriklausomybės atkūrimo.

Tiesa, nesnaudė ir kiti, tačiau turėjo pasitenkinti tuo, kas liko. Kai kuriems net pavyko pasiglemžti to turto ne mažiau už kokį buvusį partinį ar komjaunimo nomenklatūrininką. Ryškiausias to pavyzdys - buvęs tautos pažangietis, vėliau konservatorius, dabar perbėgęs ten, kur ir priklauso, pas socialdemokratus, ilgametis Neringos meras. Aišku, pradžia buvo nuo „garsiosios“ SSKP. Tiesa, kalbama, jog prieš perbėgdamas pas socialdemokratus Neringos meras ilgai svarstė, ką pasirinkti: liberalus demokratus ar socialdemokratus. Kol kas pasirinko, kaip ir priklauso, pastaruosius. Tačiau, ko gero, iki kito karto. Šiuo atveju keistai atrodo, kai solidžiausia save skelbianti partija išskėstomis rankomis priima po savo sparnu panašius kailio keitėjus.

Oligarcho V.Uspaskich užmojai gerokai išgąsdino netgi valdančiosios partijos viršūnes. Štai Socialdemokratų partijos ideologas G.Kirkilas pažymėjo, jog V.Uspaskich kuriama partija yra vieno asmens partija. Keista, jog toks patyręs politinių intrigų meistras tai pasakė. Juk ir jo partija tėra vieno asmens, kuriam pasitraukus, vargu ar ją sugebėtų išgelbėti net marksizmo-leninizmo aukštąsias mokyklas baigę protų drumstėjai. Tiesa, G.Kirkilas guodėsi, jog dėl V.Uspaskich partijos sukūrimo daugiausia nuostolių patirs A.Paulausko Naujoji sąjunga (socialliberalai), iš kurios oligarchas atims nemažą dalį rinkėjų. Tiesą sakant, ir dabar valdančioji partija nelabai skaitosi su savo koalicijos partneriais, o toks vieno socialdemokratų lyderio pareiškimas dar labiau išgąsdino socialliberalus. Neatsitiktinai praėjusį savaitgalį į šios partijos skyrius atskubėjo „žygeiviai“ iš centro, ragindami nepasiduoti V.Uspaskich vilionėms ir nestoti į jo partiją. Seimo Socialliberalų frakcijos seniūno pavaduotojas G.Šivickas pripažino, jog partijos vadovybė svarstė, kaip užkirsti kelią migracijai į V.Uspaskich partiją. Pasak Naujosios sąjungos (socialliberalų) vadovų, nuspręsta užbėgti įvykiams už akių ir įspėti partijos skyrius, kad šie kartais nepagalvotų, jog V.Uspaskich partija kuriama su socialliberalų vadovų pritarimu. Dabar socialliberalai aiškina saviškiams, jog V.Uspaskich, nors ir būdamas Socialliberalų frakcijos Seime nariu, kuria savo visai atskirą partiją, nieko bendra neturinčią su Naująja sąjunga. Nors, tiksliau pasakius, turi ir dar kaip. Juk kaip tik V.Uspaskich pinigų dėka socialliberalai ir iškovojo nemažai vietų Seime per praėjusius rinkimus. Dabar gi oligarcho milijonai nebešviečia. Tai ir kelia didžiausią rūpestį socialliberalams.

Be to, sunku suprasti, kodėl tik dabar subruzdo socialdemokratai ir socialliberalai. Jau pernai buvo aišku, jog V.Uspaskich kuria savo partiją, o jo vadovaujamos Lietuvos verslo ir darbdavių konfederacijos skyriai jau seniai tapo dar nepaskelbtos partijos skyriais.

Yra ko jaudintis. Juk tradicinis kairiaisiais pasiskelbusių elektoratas – ypač liumpenizuota ir jau įpratusi gyventi iš visokiausių pašalpų visuomenės dalis, dabar dairosi į naujuosius gelbėtojus, besiskelbiančius, jog įves tokią tvarką, kokios dar pasaulis nematė, o žmonėms atneš nepaprastą gerovę ir klestėjimą. Patirtis rodo, jog tą „elektoratą“ nupirkti visai nesunku. Todėl gali atsitikti taip, jog būsimuosiuose rinkimuose špagas surems „patrioty Litvy“ - J.Borisovas ir V.Uspaskich. Pastarasis deklaravo turįs turto už 162 milijonus litų. Tad nei vienam, nei kitam netrūks pinigų dalyti rinkėjams butelių alaus ar ko nors stipresnio, pamėtyti ledų iš sraigtasparnių, nupirkti iš Rusijos „popso“ grupes žmonėms palinksminti. Tada liumpenai balsuos taip kaip reikia. Kitas dalykas ir bene pats svarbiausias, kurį iš dviejų bičiulių oligarchų pasirinks Maskva.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija