Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pažadų pinklėse

Išmintinga niekada nežadėti daugiau nei pusę to, ką esi nusiteikęs ir gali padaryti. Iš tikrųjų, jei buvai pažadėjęs pusę reikalo sutvarkyti, o sutvarkai viską, pažado gavėjas manys, kad padarai dvigubai daugiau nei žadėjai, o jei padarysi nors truputį mažiau nei žadėjai, manys, kad pažado neištesėjai. Deja, mūsų politiniuose arimuose daug pažadų sėjama, o pjūtis menka.

Bolševikai, įvesdami proletariato diktatūrą, mulkino liaudį, žadėjo šviesų komunizmo rytojų, visko kiekvienam pagal poreikius, žadėjo išlaisvinti iš tikėjimo Dievu varžtų, o tereikalavo nusilenkti šėtonui. Tie, kas nusilenkė, turėjo visko pagal poreikius, jau gyveno komunistiniame rojuje ir tame bolševikiniame aptvare gyveno laisvai, nevaržomi religijos, tenkino visus savo hedonistinius poreikius. Nusilenkusieji šėtonui turėjo kažkaip atsilyginti juos maitinančiai liaudžiai. Tas atlygis buvo pažadai. Daugelis pažadais tikėjo, nes matė realiai egzistuojančią nusilenkimo šėtonui naudą, todėl taip pat lankstėsi. Komunizmo adeptai žadėdami melavo liaudžiai, liaudis melavo adeptams, melo klane plakėsi visi. Netiesos sakymas tapo įpročiu, užvaldė sąmonę ir pasąmonę, todėl meluodami dažnai įtikėdavo tiesą saką, o tiesos, pusės tiesos ir gryno melo mišinys tapo elgesio norma. Antai pasakymas „minutėlę palaukite“ jau nereiškia, kad reikės laukti minutę; laukimas gali užtrukti ne vieną ir ne dešimtį minučių, o baigtis amžinu laukimu. Įsiklausykime, ką sako ir ką daro artimos aplinkos žmonės ir net šeimos nariai, kaip laikosi duoto žodžio. Ką žada ir ką daro valstybės pareigūnai ir net vadovai! Apie tai verta ir reikia kalbėti viešai tam, kad į valdžią rinktume ne politikuotojus, o politikus, ne melagius, sukčius bei politinius verteivas, o dorus valstybės reikalų tvarkytojus.

Politika yra valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų bei atskirų asmenų veiksmai, siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą, o perkeltine prasme – išsisukinėjimas, maskuotas veikimas. Pirmosios žodžio „politika“ reikšmės veikėjai vadinami politikais, antrosios – politikuotojais, politikantais ar politiniais verteivomis, nes veikla yra nukreipta ne į valstybės, o į partinių ar asmeninių reikalų tvarkymą: jiems politika – verslo objektas. Antrąją žodžio „politika“ reikšmę, t.y. maskuoto veikimo, išsisukinėjimo reiškinį visiškai atitinka dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija; jau vien partijos virsmas iš VKP(b), KPSS, LKP, LDDP ir LSDP rodo gryniausią maskuotę, išsisukinėjimą. Tikras politikas ne žada, o veikia. Politikuotojas ne veikia valstybės labui, o žada veikti, tačiau veikia sau, gina asmeninius, klano ar partinius interesus (kartais – kitos valstybės).

Jau esame patyrę, kad pažadus politikuotojai itin vertina, nes tik per juos pelno rinkėjų balsus, ateina į valdžią, kurioje randa terpę maskuotam veikimui, politiniam verslui. Rinkėjo ausiai gražūs pažadai yra mielesni nei skatinimai geriau dirbti, doriau gyventi, todėl jis savo balsą atiduoda politiniam verteivai, kuris, pirkęs pažadais mandatą, net nemano jų laikytis, nes pažadai savaime pamirštami, gėda storžieviui greitai praeina, o jo postas valdžioje ilgam išlieka. Ar kam teko girdėti, kad bent vienas politikas, valstybės veikėjas (Seimo narys, ministras) už pažadų netesėjimą netektų darbo, būtų patrauktas atsakomybėn ar bent svarstomas kokioje etikos komisijoje? Priesaika – taip pat pažadas, ypatingas, pasakytas tautos akivaizdoje, padėjus ranką ant Konstitucijos, su parašu, dažniausiai su Dievo vardu lūpose. Ar ji nelaužoma? Laužoma labai dažnai, o prisiekusysis net nesugėdinamas, nes tas formalus aktas prilygintas gurkšniui šampano, pasirašius pelningą sandorį.

Kad politikuotojai iš pažadų sau naudą semia, liudija šių dienų pavyzdys. Vyriausybės vadovas A.Brazauskas pažadėjo padidinti žemės mokestį jau šiais metais. Liaudis patikėjo ir pasišiaušė. Tuomet „geradaris“ Premjeras pažadėjo mokesčių mokėjimą atidėti iki Naujųjų metų (netenka abejoti, kad „geras“ Premjeras prieš rinkimus mokesčių mokėjimą atidės dar kartą). Taigi, kad mokesčiai padidinti, čia pat pamirštama, o kad atidedami – tikras džiaugsmas (kad ir ką sakytum, geras Premjeras). Situacija panaši į smurtautojo ir aukos elgesį: smurtautojas smaugia, auka šaukia, smurtautojas truputį atleidžia, auka jau šypsosi smurtautojui, nors žino, kad vien vien ją pasmaugs.

A.Brazausko, kaip Socialdemokratų partijos pirmininko, elgesys – ženklas, kad prasideda rinkimų kampanija, tikras pažadų antplūdis. Jie bus rašomi į programas, projektus, skalambijami iš tribūnų, per radiją, televiziją. Politinių verteivių šutvės pažadų orkestras drebins orą, o užhipnotizuotas žmogelis, ko gero, kaip tas zuikis eis smaugliui į nasrus; pažadų vertė dar nesmunka, galia – neabejotina. O pažadais grįstas rūpestis liaudimi prilygsta renkamųjų trumpalaikei „santuokai“ su ja patvoryje, kurią kiti dabar vadina išdūrimu – pažadais išdurta visa Lietuva.

Metas žmogeliui atsikvošėti, palyginti savo varganą ir išrinktųjų milijonais pertekusią padėtį, nebeklausyti, ką sako, o matyti, ką daro, ir, atėjus rinkimų metui, politikuotojus iš visų lygių valdžių šalinti.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija