|
Deficitas
Ko nors trūkumą, nepriteklių bei nuostolį, kai
išlaidos viršija pajamas, vadina deficitu. Šis žodis iš apyvartos
traukiasi, nebent jį kartą per metus pamini Seimo nariai, kai svarsto
biudžetą. O taip neseniai šiuo žodžiu buvo vadinama rūkyta dešra
ir mėsa, šiferis ir Zaporožiečio padangos, patalynė ir ganykla karvei,
žodžio ir sąžinės laisvė bei žmogaus saugumas nuo valstybės saugumo
(KGB) ir dar daugelis kitokių daiktų bei dalykų. Būta ir pertekliaus.
Tai komunistinis ir ateistinis auklėjimas, klasių kova, partijos
ir jos stabų liaupsės. Dėl šio pertekliaus, visuomenės gyvensena
atsidūrė už tikrųjų vertybių skalės ribų, jai buvo susukta, o
iškiliausiai jos daliai tiesiogine prasme nusukta galva, sumaitota
siela, ir radosi didžiausias dorovės deficitas. Apie šį deficitą
viešai kalbama vangiai, nors jo neigiamomis pasekmėmis užpildyta
visa mūsų kasdienybė. Taip jau būna, kad ir atskiras žmogus savo
trūkumų, ydų viešai rodyti nenori; skundžiasi, kad galvą skauda,
o kad joje proto ar išminties trūksta, netenka girdėti.
Istorija byloja, kad dėl dorovinio nuosmukio neteko
galios ir žlugo imperijos, valstybės galiūnės, išnyko tautos. Dėl
dorovinio nuosmukio arba dorovės deficito mūsų atkurtoje valstybėje
radosi ir vis randasi didžiausios negerovės. Todėl tą deficitą reikia
įvardyti, kaip buvo įvardyta kontrabanda, korupcija, teisinis nihilizmas
bei įteisinamas neteisingumas, šešėlinė ekonomika, apie jį kalbėti
visu balsu, dorovės susigrąžinimą laikyti tautos ir valstybės prioritetu,
į jį telkti šeimos, mokyklos, Bažnyčios, valstybės, visos visuomenės
didžiausią dėmesį.
Dorovė apibrėžiama kaip asmens ir visuomenės gyvenimo
principai ir normos. Tuos pagrindinius principus turime Dekaloge.
Iš jo kyla tikėjimas, meilė, tiesa ir teisingumas, žmoniškumas,
nuoširdumas, atjauta, saikingumas bei kiti, dorovei priskirtini
dalykai.
Dešimtmečius trukęs Bažnyčios ir pačios krikščionybės
niekinimas, nekalbant apie bendražmogiškųjų vertybių iškraipymą,
Dekalogą ir jo principus bei normas nuožmiai šalino iš gyvensenos,
todėl ir radosi dorovės vakuumas, kurį užpildė pinigais, hektarais,
malonumais matuojamos vertybės, dažniausiai įgyjamos paminant amžinąsias
arba bendražmogiškąsias vertybes. Dabar įstatymų leidėjai kuria
įstatymus, numatančius prevencines ir represines priemones nusikaltimams
mažinti, tačiau jei su motinos pienu kūdikis gauna alkoholį, nikotiną
ar kitokį narkotiką, jei paauglys šeimoje patiria smurtą, jei jį
ugdo gatvė, nei prevencija, nei represijos nepadės, jis eis nusikalstamu
keliu ir gal niekada nesuvoks, kad jam, dar negimusiam, gyvenimą
sužlugdė dorovės deficitas.
Regis, dėl dorovinio nuosmukio turėtų skambėti
pavojaus varpai, politikai, valstybės vadovai turėjo prieš dešimtmetį
sukrusti, tačiau tyla. O ta tyla byloja, kad išvardyti veikėjai
yra dorovinio nuosmukio dalyviai, dažnai asmeniniu pavyzdžiu ar
ydingų įstatymų kurpimu prisideda prie nuosmukio skatinimo. Tik
Bažnyčia, nepasidavusi ateistiniam tvanui, nenukrypstamai vykdo
dorovinio ugdymo misiją. Deja, tie, kuriems labiausiai reikalingas
toks ugdymas, į bažnyčias nebeateina, vaikų į tikybos pamokas neleidžia.
Atrodytų, naivu kalbėti apie akivaizdų reiškinį
dorovės deficitą. Čia ir paradoksas: akivaizdu, tačiau deficitas
ir toliau didinamas, žlugdoma tauta, valstybė, tautos išrinktieji
siūlo legalizuoti naminės degtinės gamybą, viešnamius, azartinius
lošimus (jau legalizuoti), rūkalų bei alkoholio reklamą, jie negirdi
ir nemato, kad jaunimui žalingą įtaką daro smurto ir sekso reginiai.
Nuolat kylantys skandalai dėl valstybės pareigūnų nusikaltimų kažkodėl
priskiriami etikai, bet ne kriminalistikai, ir tai liudija neleistiną
pakantumą nedorėliams, jų globą.
Ne dėl paverkšlenimo dorovės deficito reikalą reikia
kelti į viešumą, o tam, kad visomis įmanomomis priemonėmis jis būtų
mažinamas. Be to, netruks ateiti Seimo rinkimai, turėtume rinkti
kompetentingus, tačiau dorus kandidatus, o jų deficitas. Metas
stebėti, ieškoti, vertinti, rasti.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|