Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Darbai
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

50 metų nesulaužyta mokytojų priesaika

Laimė iš tiesų priklauso ne nuo to pasaulio, kuris yra
šalia mūsų, bet nuo to, kuris yra mumyse.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius

Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ

Mokytojai Irena ir Aleksandras Vyžintai vestuvių dieną 1953 metais

Jaunystės aušros

Gyvenimas – tai sudėtinga, bet įdomi kelionė, kurioje susitinka daug žmonių. Vieniems ji būna lengva, kitiems sunki, reikalaujanti daug pastangų, pasiaukojimo, praradimų. Čia noriu papasakoti apie Irenos Mačinskaitės ir Aleksandro Vyžinto gyvenimo kelionę. Jie prieš 50 metų padavė vienas kitam ranką ir prisiekė laimės ieškoti kartu. Šis jų susitarimas 1953 m. spalio 18 d. buvo patvirtintas Santuokos sakramentu Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje. Priesaikos jie nesulaužė iki šiol.

Mano gyvenimo kelias dažnai priartėdavo prie Irenos ir Aleksandro. Mačiau, kaip jie nešė savo gyvenimo kryžių, kuris buvo gal per sunkus. Tačiau jei parklupdavo, vėl atsitiesdavo ir dar kam nors pagelbėdavo. Šie žmonės man labai brangūs, gerbiami ir mylimi. Todėl šį rašinį skiriu jiems kaip pasveikinimą su didžiąja šeimos švente – auksinėmis vestuvėmis. Straipsnyje bus tik jų prasmingo gyvenimo fragmentai.

Irena Mačinskaitė gimė Radviliškyje, Pranciškos Indrelytės ir Mato Mačinsko šeimoje. Tėvas visą gyvenimą dirbo Lietuvos geležinkelių tarnyboje, motina rūpinosi šeima, penkių vaikų auklėjimu. Tėvai suprato išsilavinimo reikšmę, todėl visus vaikus leido į mokslą. Irenos motina kilimo kupiškietė, tėvas – panevėžietis. Nuo jaunystės ją pažinau kaip tikrą aukštaitę – linksmą, atvirą, kūrybingą. Iš savo motinos ji paveldėjo grožio pajautimą, subtilumą, tvarkingumą, meilę gėlėms. Net kasdienius pietus ji pateikdavo šventiškai, išradingai. Pradžios mokyklą ir gimnaziją Irena baigė Radviliškyje, buvo aktyvi saviveiklininkė. Svajojo būti gydytoja. Tačiau dėl apmaudžios klaidos, informacijos trūkumo pavėlavo pateikti dokumentus. Su dideliu skausmu dar šiandien taria: „Labai norėjau būti gydytoja“. Jos svajonę išpildė dukra Vilija, dirbanti Kauno medicinos universiteto klinikose. Nepatekusi į Medicinos institutą, Irena vienerius metus mokytojavo. Ši profesija ją kažkuo sužavėjo, nes toliau siekė mokslų Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1951 metais ir įgijo chemijos bei biologijos mokytojos specialybę. Buvo paskirta dirbti į Molėtų vidurinę mokyklą.

Aleksandras Vyžintas gimė Vyžuonose (Utenos aps.), Bronislavos Lankauskaitės ir Domininko Vyžinto šeimoje. Tėvas dirbo valsčiaus raštininku, vėliau – viršaičiu. Turėjo nedidelį ūkelį. Buvo to meto apsišvietęs, mokytas žmogus. Motina augino penkis vaikus, kurių, deja, nespėjo užauginti, nes 1944 metais mirė. Toliau vaikus motiniškai globojo tėvo sesuo Kastutė. Motina turėjo labai gražų balsą ir buvo pagrindinė Vyžuonų „giedorka“. Per kermošius ją kviesdavosi net aplinkinės parapijos. Pasakojama, kad kai kartą ji giedojo su paaugliu sūnumi Aleksandru, žmonės verkė.

1930-aisiais šeima iš Vyžuonų persikėlė gyventi į Užpalių valsčiaus Viešeikių kaimą. Čia pirko žemės, miško su pasakiško grožio skardžiais, per kuriuos vingiavo Alauša, sukdama malūno girnas. Tuo pačiu tėvas, matyt, nupirko ir visos šeimos sunkų bei vingiuotą likimą. Aleksandras pradžios mokslus ėjo Šikšnių ir Ubagų mokyklose, gimnaziją - Utenoje. Jau čia išryškėjo jo gabumai piešti. 1945-aisiais, besimokant paskutinėje klasėje, pamokų metu kartu su kitais draugais buvo suimtas. Kol enkavėdistai kažką aiškinosi, mokytoja Rožė Jasudytė-Sakalauskienė (dabar gyvenanti Kaune), nutaikiusi progą, padėjo Aleksandrui pabėgti. Jis slapta grįžo į tėviškę ir davė priesaiką „Alaušo“ partizanų būriui. Vėliau paaiškėjo, jog priesaiką partizanams buvo davę visi suaugę šeimos nariai. Už klojimo, skardžyje, įsirengė bunkerį. Tačiau aktyvioje partizanų veikloje dalyvauti negalėjo, nes nuo jaunumės buvo raišas. Partizanams teikė įvairias žinias, šeima parūpindavo maisto, kvalifikuotai darydavo reikalingus dokumentus. Tą jis darė jau besimokydamas gimnazijoje ir taip išgelbėjo ne vieną jaunuolį.

1945 metais, nenutraukdamas ryšio su pasipriešinimo sąjūdžiu, sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo į Vilniaus dailės institutą. Aleksandras pasakojo, jog rudenį, atvykus į Užpalių valsčiaus būstinę, jį pamatė stribas Albertas Likauskas. Surėkė: „Banditas“ ir suėmė. Įkišę į statinę, nuvežė į Utenos stribyną ir išvarė valyti išvietę. Nedavė nei reikiamų įrankių, nei vandens rankoms nusiplauti. Kai susirgo vidurių šiltine, paguldė į Utenos ligoninę kartu su panašiais į jį leisgyviais partizanais. Palatą saugojo ginkluoti stribai. Man retsykiais tekdavo nunešti į palatą karštos sriubos, taigi viską mačiau. Vieną dieną pasilenkusi seselė Aleksandrui pasakė, kad naktį, kai visi sumigs, jį išves pas partizanus. Deja, jis labai karščiavo ir kliedėjo. Didelėmis tėvo pastangomis buvo paleistas be teisės dvejus metus išvykti. Privalėjo registruotis kas dvi savaites. Dirbo malūne, piešė ir toliau palaikė ryšius su partizanais. Tėvo žemėje tuo laiku jau buvo trys bunkeriai. Kaimą išdraskė trėmimai, sušaudymai. Artimiausių kaimynų Putrimų šeimoje žuvo net šeši vyrai.

1947-aisiais su savadarbiais „švariais“ dokumentais, kuriuose nė žodžio, kad tėvas ir vyriausiasis brolis Pranas jau buvo sovietiniuose gulaguose, o ūkis išbuožintas, Aleksandras grįžo į Dailės institutą tęsti studijų. Buvo daug žadantis dailininkas, dalyvaudavo parodose, tačiau 1951 metų pradžioje, besimokant ketvirtame kurse, instituto darbuotojas Pauliukas pasakė, kad Aleksandru domisi saugumas, ir patarė skubiai bėgti. Vėliau institute buvo paskelbta, kad jis pašalintas už socialinės kilmės dokumentų klastojimą. Kur bėgti, jei tėviškėje svetimi, studentė sesuo Birutė jau Krasnojarske, likusieji šeimos nariai - kas kur. Prisiglaudė pas Molėtuose dirbusią tetą, įsidarbino mokyklos raštinėje, gavo piešimo pamokų. Tačiau negandos tykojo ir čia. 1953 metais Molėtuose vienas buvęs raudonasis partizanas atpažino Aleksandrą. Nulėkė tiesiai į partijos komitetą: „Mokykloje buožgalvis dirba“. Tačiau tuometė valdžia smarkiai nereagavo. Nubaudė, perspėjo, bet iš darbo neišmetė.

Prie mokytojo stalo

Apie 35 metų darbą Molėtų vidurinėje mokykloje mokytojai Irena ir Aleksandras kalba labai santūriai. Gal tai gyvenimo tarpsnis su jiems šventomis akimirkomis, kurias kaip brangenybę saugo prisiminimų skrynelėje? O gal tie metai pilni erškėčių ir randų, kurių nebeverta judinti? Iš tikrųjų per ilgą laiką būta visko.

Daug šiltų žodžių apie mokytojus pasakė buvę bendradarbiai. Jų žodžiais tariant, mokytoja Irena pasižymėjo kūrybingumu, veiklumu, buvo originalios mąstysenos, teisinga. Būdama nepartinė, dažniausiai gaudavo tik minimumą savaitinių pamokų. Matyt, kliudė Aleksandro praeitis. Gerai dirbanti ir turinti vadovės gyslelę, 1963-iaisiais buvo paskirta Molėtų vidurinės mokyklos neakivaizdinio skyriaus vedėja, o 1970 metais – direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. Apie mokinius ji kalbėdavo kaip apie asmenybes, kiekviename atrasdama kažką įdomaus, norėdama, kad ir gėrio ar kūrybos kibirkštėlė, deganti mokinio širdyje, ateityje suliepsnotų. Nieko kategoriškai nesmerkė, vis ieškodavo elgesio priežasčių, patardavo.

Mokytojas Aleksandras toje pačioje mokykloje dirbo piešimo, braižybos, dailės fakultatyvo (kartais ir darbų) mokytoju iki 1986 metų. Jis taip pat buvo mokyklos ir rajono minėjimų, švenčių dailininkas. Atostogų metu tobulinosi piešimo kursuose, lankydavo įvairias meno parodas. Daug pasiekė mokytojo Aleksandro vadovaujamas dailės būrelis. Moksleivių darbus spausdino žurnalai, du kartus būrelio darbai buvo eksponuoti ir premijuoti parodose Maskvoje ir vieną kartą tarptautinėje. Keturi būrelio nariai baigė aukštąsias dailės mokyklas: V.Jurevičius ir P.Devižis - Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultetą, A.Graužinis – architektūrą, A.Vyžintas – Leningrado Repino vardo dailės institute menotyrą.

1998-aisiais Molėtų krašto muziejuje buvo surengta retrospektyvinė dailės būrelio darbų paroda. Molėtų meras Valentinas Stundys buvusį dailės būrelį pavadino legendiniu. Muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė buvusį mokytoją Aleksandrą pristatė Molėtų garbės piliečio vardui gauti. Molėtų rajono savivaldybės sprendimu 1999 m. sausio 22 d. A.Vyžintui suteiktas Molėtų garbės piliečio vardas. Dokumentas buvo įteiktas Molėtuose per iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą. 1996 metais Lietuvos genocido ir rezistencijos centras jį pripažino rezistentu.

Mokytojas Aleksandras turėjo begalinį kūrybos ilgesį, kuris jį degino visą gyvenimą. Labai norėjo piešti, tačiau nebuvo vietos pasistatyti molbertui. Tik atostogų metu pasiimdavo lagaminėlį su dažais ir palete, sėsdavo į valtį ir plaukdavo į savo svajonę. Tapė aliejumi, daugiausia gamtos vaizdus, kurie buvo įaugę į jo širdį ir lydėjo visą gyvenimą. Žiūrėdamas į gamtą jis tarsi melsdavosi. Man atrodo, kad tapyba jį gydė, švelnino randus. Jis ir liko gamtos motinėlės vaikas. Įėjęs į jo kuklų butą, pasijunti kaip prie Siesarties, Lakajų ar Kertojo ežerų, Nidoje, Trakuose ar prie tėvų gryčios… Visur gamtos didybė. Paveikslai - santūrių šviesių spalvų, labai lietuviški, teikiantys teigiamas emocijas. Dešimtys paveikslų dovanota giminėms, draugams, o su kai kuriais jis nenori skirtis. Mokytojas Aleksandras savo piešinių parodas ne kartą rengė Molėtuose, dalyvavo parodose Utenoje, Širvintose, Nidoje, Baltarusijoje. Palaikė glaudžius ryšius su kitais Lietuvos dailininkais. 1985-aisiais buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, turi apdovanojimų.

Mokytojai Irena ir Aleksandras apie mokyklą kalba nevienareikšmiškai. Darbas jiems buvo šventa pareiga, kurią atliko garbingai. Jie laikėsi taisyklės – gerbti mokinius, diegti tiesos ir doros principus, ugdyti grožio pajautimą, pareigą ir pagarbą tėvams, gimtajai kalbai ir tyliai priminti mokiniams, kad „lietuviais esame mes gimę”.

Tais laikais taip dirbti nebuvo lengva. Be abejo, mokiniai buvo supažindinami su Lietuvos genijų (Maironio, Čiurlionio, Putino ir kitų) kūryba, tačiau viską reikėjo susieti ar interpretuoti SSKP nutarimų šviesoje. Daug puslapių, ypač iš Lietuvos istorijos, literatūros, filosofijos, mokykloje buvo tabu. Mokytojas Aleksandras pasakojo, su kokiu atsargumu mokiniams aiškino apie bažnyčių meną ar Svirskio kryžius.

Atvirai nepolitikavo, sovietinės santvarkos viešai nekritikavo, nes rezistento šeimai dirbti sovietinėje mokykloje tai tas pats, kaip vaikščioti ant bedugnės krašto. Augo vaikai, bijotasi dėl jų ateities. Tačiau jie nesilankstė, savo rezistenciją dažniausiai išreikšdavo tylėjimu. Liko mokytojais ir žmonėmis. Molėtų mokytojai žinodavo, kad mokiniai eina į bažnyčią, tačiau tylėdavo, nematydavo. Mokiniai suprasdavo, kad mokytojai neretai kalba vienaip, o galvoja kitaip. Irgi tylėdavo. Ypač šilti santykiai buvo tarp mokytojų ir tėvų. Be brangių dovanų, krištolinių vazų ar auksinių grandinėlių. Mokytojai džiaugdavosi jiems dovanota knyga ar mokinių rankų darbeliu, kuriuos dabar kaip relikviją saugo lentynoje. Molėtuose praėjo daugiau nei pusė jų amžiaus. Sako, kasdien mintimis ten grįžta. Labai šiltai prisimena mokytojus Jeronimą Gaigalą (nuoširdų draugą, kuris man atsiuntė laišką, kupiną gražiausių žodžių apie mokytojų Vyžintų šeimą), Aldoną Urbonienę, nuostabiai rašiusią ir šiltai bendravusią, Joną Valiukonį, Adolfą Pranckūną, Juozą Pivorą, veterinarijos gydytojo Juliaus Šilinsko šeimą ir daugelį kitų.

O dabar leiskite pažvelgti į tuometę šių garbių mokytojų buitį. Pamenu, Molėtose ilgą laiką jie gyveno pradinės mokyklos pastate, turėdami 24 kv. metrų gyvenamojo ploto, kurį sudarė virtuvė su malkomis kūrenama krosnimi, du maži pereinami kambarėliai ir tamsus sandėliukas. Čia gyveno septynių asmenų šeima: du mokytojai, trys jų vaikai, senas ir ligotas Aleksandro tėvas Domininkas ir teta Kastutė, kurie buvo grįžę iš Sibiro. Čia buvo vienintelis mokytojų ir vaikų stalas, knygos, paveikslai. Nebuvo vandentiekio nei kitokių buitinių patogumų. Šulinys kieme, žiemą aplink jį susidarydavo ledo kalnai. Vienoje Aleksandro rankoje kibiras, kitoje – lazda. Žinau, kad mokytojai prašė jiems skirti geresnį butą, tačiau prašymai liko be atgarsio. Tik po daugelio metų, kai senoliai jau buvo iškeliavę Amžinybėn (beje, šiuose kambarėliuose jie buvo ir pašarvoti), kai užaugo vaikai, mokytojams buvo paskirtas didesnis butas. Alinantis darbas, nepritekliai paliko pėdsakus. Ypač sunkai sirgo Aleksandras.

Šeimoje

Jų šeimos darnaus gyvenimo pamatas buvo meilė, pagarba, vaikai, pareigos jausmas, ištikimybė. Iš tiesų meilė iš pradžių liepsnoja daugelyje šeimų, tačiau vėliau ji kartais ištirpsta kaip pavasario sniegas. Kokie dievai Irenai ir Aleksandrui suteikė stiprybės, kad ir po 50-ies bendro gyvenimo metų ramiai ir giliai žvelgia vienas kitam į akis? Dar nori kažką atrasti, suprasti, o gal atsiprašyti už kažkada piktai pasakytą žodį ? Kas padėjo jiems nepalūžti vargų varguose? Koks yra jų pasaulis? Turbūt „iš vargo upelių, iš tavo ir mano gerumo“ (V.Palčinskaitė). Aš pridėčiau, kad jų šeima yra meilės ir proto sintezė.

Be abejonės, jų likimo iki galo negalima suprasti, tačiau viena yra tikra: jie turėjo begalinį troškimą gyventi, užauginti ir išmokslinti vaikus. Visą gyvenimą domėjosi tautos likimu, politika, jie vis stiebėsi kažkur aukštyn, viens kitą pakylėdami. Ir šiandien jie mums tik tauriai pražilę.

Jų kuklus būstas Molėtuose buvo mūsų plačios giminės traukos centras, priebėga, dvasios tėviškė. Tai buvo, anot J.Marcinkevičiaus, „stalas, apie kurį visi sutilpdavo“. Sunku būtų prisiminti datas ir žmones, kurie čia užsukdavo, tačiau, manau, visi prisimena Aleksandro ir ypač Irenos svetingumą, namų šilumą. Dabar mokytojai gyvena Kaune. Užaugino tris vaikus: Viliją (gydytoja), Dalią (mokslų daktarė) ir Arūną (menotyrininkas, publicistas). Turi penkis vaikaičius. Visi jie dažnai susirenka pas tėvus prie balta staltiese dengto stalo. Čia liejasi išmintis, kuriamos ateities vizijos, kalbama apie darbus Lietuvos labui.

Aš dėkoju garbiems mokytojams Irenai ir Aleksandrui už man atvertas duris ir langus, už tai, kad jaunystėje turėjau kur glaustis, už visokeriopą paramą ir brolišką meilę. Ačiū už gyvenimo pamokas. Kiek likimas leis, stengsiuosi gerai atsakinėti.

Mokytojo I. ir A.Vyžintų šeimos gyvenimas tebūnie sektinas pavyzdys. Jei tokių šeimų Lietuvoje būtų daugiau, šiandien mes nesvarstytume tautos išlikimo problemų. „Kalbėdami apie tautos atgimimą, neužmirškite, kad jis neįmanomas be šeimos atgimimo“ (Kardinolas Vincentas Sladkevčius). Dėkojame Dievui, kad tokius žmones turime ir linkime jiems dar ilgų metų.

Irenos ir Aleksandro Vyžintų Santuokos sakramentas po 50-ies metų buvo paminėtas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Asmeninio archyvo nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"