|
Politinio pasjanso kortų dėliojimas
Petras KATINAS
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Viktoras
Uspaskich atsistatydino iš šio komiteto vadovo pareigų ir pateikė
priežastį, dėl ko jis taip padarė. Mat oligarchui nepriimtina dabartinės
Vyriausybės ir valdančiosios daugumos ekonominė politika, vykdoma
privatizacija, kuri, pasirodo, atnešė Lietuvai daug milijonų, o
gal net milijardų litų nuostolių. Kaip gi čia atsitiko daugiau
kaip trejus metus oligarchas pritarė tokiai politikai, pats priklausė
gelbėtojų komandai, nuolat konsultavosi su pačiu A.Brazausku,
o čia še tau, boba, ir Devintinės!. Nelikus nė metų iki kadencijos
pabaigos Seimo oligarchas pastebėjo, kad bloga ekonominė politika,
todėl pats laikas ją keisti. Įdomiausia, jog Nacionalinio radijo
pranešimus skaitančios pranešėjos su nepaprasto nusižeminimo ir
pataikavimo gaidomis balsuose tarsi svarbiausią įvykį ne tik Lietuvoje,
bet ir visame pasaulyje kas penkiolika minučių pranešinėjo šią žinią,
nuolankiai cituodamas V.Uspaskich pateikiamus valstybės gelbėjimo
planus vos ne kaip kokį stebuklą, tarsi naujojo mesijo atėjimo pradžią.
Nežinia, ar V.Uspaskich visus Lietuvos žmones
laiko kvailiais, ar pats tokiu dedasi. Greičiausiai ir viena, ir
kita. Juk kas gi gali patikėti, jog trejus metus uoliai vykdęs valdančiosios
partijos politiką, nepartinis V.Uspaskich nebuvo vienas iš tos
politikos vykdytojų ir architektų. Esmė kitur. Oligarchas nusprendė
perimti savo kontrolėn visą įstatymų leidžiamąją valdžią. Apie tai
jis pareiškė nė kiek neabejodamas, kad kitą Seimą valdysime mes.
Tai yra jis pats. Taigi aiškiai užsimota ne prieš ką nors kita,
o prieš patį vienvaldį didįjį, niekada neklystantį Premjerą. Nes
kaip pareiškė būsimosios Darbo partijos vadas tik jis vienas žino,
kaip padaryti visus Lietuvos žmones sočius ir laimingus. Na, kuo
gi oligarchas V.Uspaskich ne Leninas! Pamenate jo garsiąją frazę,
kurią nuo pat pirmosios mokyklos klasės ištisus dešimtmečius bruko
į galvas: Ne tuo keliu reikia eiti, draugai.
Kitas reikalas, V.Uspaskich ir nebėra ko veikti
Seime. Jungilos byla dėl milijoninių mokesčių nesumokėjimo numarinta
amžiams, dešimt milijonų iš SAPARD pinigų pasiimta. Pagaliau žygiui
į aukščiausiąją valdžią palaimino pats tėvas Stanislovas, V.Uspaskich
kartu su Algirdu ir Rolandu paskelbęs vos ne Lietuvos šventaisiais.
Tai tamstoms ne koks nors MGB ir NKVD smogikas, Baltarusijoje tapęs
kunigu ir palaiminęs bei atleidęs visas esamas ir būsimas nuodėmes
iki gyvenimo pabaigos, o pats Stalino gulago kalinys! (Nors kas
ten visa kita iš tiesų žino
)
Aišku, ir socialdemokratai, ir naujieji darbiečiai
susitars. Juk iš tų pačių šaknų, iš to paties kamieno prichvatizacijos
dirvoje išaugę, visą Lietuvos turtą išsidaliję. O balsuotojų už
naująjį Mozę atsiras. Nesvarbu, kad milijonierius. Nors, tiesą sakant,
šiandien daugelio mūsų piliečių politinis idealas, anot vieno žurnalisto,
- pilkai raudonas. Arba ką Leninas vadino smulkiaburžuaziniu oportunizmu,
Mao Czedunas revizionizmu, o M.Gorbačiovas socializmu žmogišku
veidu. Todėl valdančiojo ir dar nevaldančiojo elito būrys jau
pakėlė visas raudonas priešrinkimines bures. Tam socialdemokratai
ir pasiuntė į Minską keturis savo sovietine nostalgija labiausiai
apsėstus komunarus. Tai buvo gerai apgalvotas žingsnis medžiojant
būsimųjų Seimo rinkimų rinkėjų balsus. Juk pakankamai aišku, kad
ši ketveriukė pritrauks ne vieną tūkstantį balsų iš sovietine nostalgija
besikamuojančių ir beaimanuojančių sugriautų kolūkių rinkėjų.
Todėl prasidėjusi rinkimų kampanija V.Uspaskich
nebus vien lengvas pasivaikščiojimas. Nors jau dabar galima pasakyti,
kad oligarchui iš anksto garantuoti rusakalbių, taip pat kitų marginalų
balsai. Tuo labiau kad jau dabar vadinamųjų viešųjų ryšių ir juodųjų
žmonių kvailinimo technologijų specialistai trina rankas iš džiaugsmo,
pajutę didžiulius pinigus, kurių net negalima lyginti su tais, kurie
buvo mesti buvusių Prezidento rinkimų kampanijai. Aš nebegaliu
žiūrėti į tokią situaciją valstybėje, - dėsto V.Uspaskich ir čia
pat ragina Seimo Pirmininką imtis drąsesnės politikos ir labiau
prižiūrėti Vyriausybę. Šis raginimas Seimo Pirmininkui skamba išties
gana juokingai ir yra aiški užuomina apie tai, jog, V.Uspaskich
laimėjus rinkimus, ir dabartiniam Seimo vadovui gali atsirasti vietelė.
Aišku, ne tokia aukšta, bet pakankamai šilta.
Tiesą sakant, Seimo Pirmininkui dabar pavydėti
negalima. Valdančioji partija ėmė visiškai nesiskaityti su juo,
o ypač nepatenkinta jo pozicija, užimta keturių į Minską pasiųstų
komunistų atžvilgiu. Tiesa, valdančiosios partijos vadai sukandę
dantis pritarė siūlymui pasiųsti į Baltarusiją parlamentarus socialliberalą
Vaclavą Stankievičių ir liberalcentristą Joną Čekuolį. Teigiama,
kad jie Lietuvos ambasadoje susitiks su Baltarusijos visuomeninių
organizacijų ir opozicinių partijų lyderiais. Aišku, socialdemokratams
tai labai nepatinka, nes abu šie parlamentarai tvirtai laikosi Europos
Sąjungos pozicijos, jog su lukašenkiška Baltarusija gali būti palaikomi
tiktai riboti kontaktai žemesniu nei ministrų lygiu.
Pakankamai aišku, jog socialliberalų lyderiui
ateina sunkios dienos. Valdančioji partija vargu ar pasirinks juos
savo partneriais būsimuosiuose rinkimuose. O čia dar V.Uspaskich
akibrokštas. Tiesa, pastarasis kilniaširdiškai pažadėjo A.Paulauskui,
kad į jo asmeninę partiją nebus priimami perbėgėliai iš socialliberalų.
Bet tai nieko nekeičia. Jau dabar socialliberalų gretose ryškiai
pastebimos bėgimo iš skęstančio laivo nuotaikos. Bet kitaip ir
būti negalėjo. Juk socialliberalus valdžion atvedė ne kas kitas,
o V.Uspaskich su savo milijonais. Dabar nuo oligarcho stalo jiems
net trupinių nenubyrės. Reikės ieškoti kitų geradarių. Tiktai kur
jų rasti? Juk turtingų rėmėjų aktyviai ieško ir prezidentiniai liberalai
demokratai, kurių valdžios ambicijos nė kiek ne mažesnės nei didžiausio
Lietuvos oligarcho.
Tiesa, liberalai demokratai pakliuvo į gana pikantišką
ir nelabai malonią situaciją, kai paties Prezidento artimiausios
aplinkos žmonės pagyrė marginalą V.Šustauską, kai tas prabilo apie
Prezidento įkalinimą Prezidentūroje. Tuomet Prezidento patarėjai
ir jo atstovas spaudai V.Šustausko sapaliojimus pavadino net demokratijos
apraiška. Dabar gi, pajutę, kad ubagų karaliaus korta galutinai
mušta, Prezidentūros klerkai, bent jau žodžiais, atsiribojo nuo
tokio sąjungininko ir net vadina provokacija V.Šustausko pasiūlymą
surengti referendumą dėl Prezidento galių išplėtimo.
Taigi aišku, jog ne formuojasi, o faktiškai susiformavo
valdžios labiausiai trokštančių grupuotės, jau iškėlusios savo vėliavas
su tų grupuočių vadų portretais. Valdančiosios neokomunistų partijos
vėliavoje tas pats vienintelis, amžinai gyvas partijos vadas
ir Premjeras. Liberalų demokratų prezidentas R.Paksas. Pagaliau
trečioji jėga V.Uspaskich klanas. Dešiniajame flange, deja,
vėliavų spektras. Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius su savo informacine
visuomene ir 2V projektu rinkėjų tikrai nepatrauks. Per daug abstraktu
ir toli nuo realybės. Verkiant reikia ieškoti naujų, patrauklesnių
šūkių. Jaunasis liberalcentristų lyderis A.Zuokas, nepaisant jo
energijos ir užmojų, vargu ar suras įtakingų bei turtingų rėmėjų
ir nesugebės mesti pirštinės A.Brazauskui ir V.Uspaskich bei Prezidentui.
Tuo labiau kad vis daugiau sostinės gyventojų, iš pradžių reiškusių
pritarimą A.Zuoko veiklumui, dabar vis labiau nusivilia, matydami
pakankamai plačias jo sąsajas su neaiškiomis struktūromis.
Žmonės ištroškę teisingumo, o realybė taip nutolusi
nuo jo, kad daugelis rinkėjų tiesiog patys krenta į tuščių pažadų
apie tvarką, nesąžiningų teisėjų sutramdymą, vaistų magnatų apetitų
apribojimą, žemės ūkio pakėlimo į neregėtas aukštumas akivarą. O
tas akivaras plečiasi, sukasi pašėlusiu greičiu. Ir net jeigu rytoj,
pavyzdžiui, tas pats charizmatinis Premjeras pasakytų, jog reikia
atgaivinti kolūkius, proletariato diktatūrą, netgi talonus majonezui,
žirneliams bei silkėms, nemaža viena to apmulkinto elektorato dalis
pasakytų, jog seniai atėjo tvirtos rankos laikas, o kita, irgi
seniai numojusi ranka į viską, kantriai prarytų bet kokią, nors
ir karčiausią piliulę. Neatsitiktinai milijonierius V.Uspaskich
stato ant kairiosios kortos. Jis puikiai žino ne tik marginalų,
bet ir tų viskam abejingų, pilietiškumo jausmą praradusių žmonių
nuotaikas.
© 2003 "XXI amžius"
|