Atnaujintas 2003 m. spalio 17 d.
Nr.80
(1184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien

Katalikų
    bendruomenėse

Darbai
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Herojų paieškos

Visagalio stabuko įvaizdis lipdomas pagal planą

Pusmetis, praėjęs po naujojo Prezidento inauguracijos, sukėlė aštrius politologų ginčus. Vieni jo poelgių vertintojai buvo linkę sureikšminti valstybės galvos žingsnius užsienio politikos srityje ar daug kartų pareikštą susirūpinimą dėl vidaus gyvenimo problemų. Kiti yra nusiteikę labiau skeptiškai ir kol kas mato ne savarankišką politinę asmenybę, o tik gudrių padėjėjų valdomą populiarumo aukštumų ieškotoją.

Dar yra ir trečia Prezidento vertintojų grupė, įžvelgianti jo elgesyje galimą autoritarizmo pavojų. Kadangi visos trys vertintojų grupės turi ir bendrų vertinimo kriterijų, pabandykime išanalizuoti trečiąją, demokratinei Lietuvai pavojingiausią galimybę.

Žmonės, linkę sutapatinti mūsų šalies vadovą su rytinės kaimynės prezidentu A.Lukašenka, pabrėžia hipertrofuotai „panašų“ abiejų vadovų rūpestį savo piliečiais. Pats toks rūpestis būtų tik sveikintinas, jeigu jis apsiribotų sveika nuovoka ir turimais konstituciniais įgaliojimais. Tačiau R.Pakso noras gauti daugiau galių skeptikų dažnai tapatinamas su buvusiu A.Lukašenkos noru gauti daugiau galios. Kaip žinome, šis Baltarusijos vadovo noras virto tikrove po 1996 metų referendumo, po kurio buvo pakeistas ir parlamentinis šios valstybės modelis. Ji tapo grynai prezidentine respublika. Išvaikius senąjį parlamentą ir iš horizonto išnykus daugeliui galimos opozijos lyderių (vieni emigravo, kiti, už niekinius nusikaltimus sufabrikavus bylas, susodinti į kalėjimus, treti paprasčiausiai „dingo“), A.Lukašenka tapo visagaliu Baltarusijos valdovu. Tapti žmogumi, valdančiu visus valdžios svertus, jam padėjo ir silpna partinė sistema, ir visagalė pokomunistinė nomenklatūra. Šalį, sukrėstą kainų šuolio ir kankinamą ekonominės nežinios jausmo, traukė „savas vaikinas iš liaudies“, bekompromisinis kovotojas su korumpuotais politikais ir valdininkais. Šalis gavo iliuzinę stabilumo viziją, tačiau beviltiškai atsiliko tiek politinė jos raida, tiek ir ekonomika. Netgi didžioji Baltarusijos sesė Rusija dabar nepatikliai kraipo galvą ir nežino, ar jai verta galutinai vienytis su savo sąjungininke. Juk kalbama apie didelę šalį, turinčią dešimt milijonų gyventojų ir sugriuvusią planinę socialistinę ekonomiką su visiškai nekonkurencingomis pramonės šakomis. Kalbant paprastai, baltarusių pramonės gaminiai pajėgūs konkuruoti tik NVS rinkoje ir tik todėl, kad jie kol kas pigesni už vakarietiškus analogus.

Svarbiausias mūsų Prezidento oponentų bruožas yra tas, kad jie nesugeba įvertinti savo varžovo ir galimo jo poelgių rimtumo. Daugelis R.Pakso niekintojų choru dainuoja apie jo neryžtingumą, savos pozicijos neturėjimą ar net nekompetenciją. Bet, siekiant absoliučios valdžios ar pigaus populiarumo, tokia kompetencija net ir nebūtina. Užtenka turėti sklandžias kalbas mokančius rašyti padėjėjus. Užtenka turėti arogantiškus ir visažinius patarėjus. Be to, visiškai nereiškia, kad, porą kartų atsistatydinęs, R.Paksas ir toliau turėtų panašiai atsistatydinėti iš visų užimamų pareigų. Juk į valdžią jis atėjo, kaip pareiškė vienas jo bendražygių, vien tam, kad „atsistatydintų lygiai po 10 metų“. Taigi kalbama ne apie vieną, o apie dvi kadencijas, t.y. apie maksimalų laikotarpį. Sugretinus padėtį Baltarusijoje, dabar ten vis garsiau kalbama, kad A.Lukašenka galėtų eiti trečiajai Prezidento kadencijai, jei tik „liaudis jo paprašytų“. Kaip manote, ar neatsiras to prašančiųjų?

Pasibaigus antrajam Lietuvos Prezidento rinkimų ratui, spaudoje pasirodė plačiai pagarsėjęs filosofo L.Donskio straipsnis „Paprastas paksizmas“. Be gana taiklių pastebėjimų naujai išrinktojo Prezidento adresu, šio feljetono autorius pažėrė ir keletą neargumentuotų teiginių. Pavyzdžiui, buvo pasakyta maždaug tai, kad įgyvendinti visiems savo demagoginiams pažadams R.Paksas neturi nei valios, nei jėgų. Tačiau, atleiskite, kas jam gali sutrukdyti įgyvendinti savo pažadus, net jeigu ir tektų peržengti konstitucingumo rėmus? Negi L.Donskio lygio politologų įspėjimai? Juk matėme, kaip tokie patarėjai „padėjo“ buvusiam prezidentui V.Adamkui pralaimėti antrame rinkimų rate. Matėme ir surūgusius tokių visagalių specialistų veidus, paskelbus galutinius rinkimų rezultatus.

R.Pakso kritikų silpnumas yra tas, kad jie nesuvokia elementariausių politinės kovos taisyklių. Jie nesuvokia to, kas galėtų patraukti didžiąją rinkėjų masę, dažnai apdalijamą nesusipratusių „runkelių“ ir panašiomis etiketėmis. Prisiskaitę verstinių politologijos vadovėlių, tokie komentatoriai dažnai būna suglumę, kai mūsų rinkėjai elgiasi ne pagal įprastus elgesio šablonus, atitinkančius brandžių demokratijų, kad ir Anglijos arba kokios JAV, pavyzdžius. Apgauti rinkimų rezultatų, jie dažnai ima kalbėti apie kažkokias mistines juodąsias rinkimų technologijas ar nupirktus liumpenus. Šiurpiausia tai, kad net ir praėjus pusmečiui po R.Pakso pergalės jie savo nemėgstamo kandidato pergalę laiko atsitiktine ir vis tikisi, kad šis atsistatydins neišbuvęs visos savo kadencijos. Su tuo kartais siejamas ir tariamas valstybės vadovo pasyvumas. Tačiau tikėtis priešlaikinės Prezidento kadencijos pabaigos neverta. Pernelyg daug į šį žmogų investuota pinigų, pernelyg daug jis išreklamuotas. Šis žmogus turi atidirbti už į jį investuotus pinigus… Niekas jam neleis išeiti iš posto pirma laiko.

Kol valstybės vadovas stovi nuošaliau nuo vykdomųjų valdžių intrigų verpetų, už jį gana sėkmingai dirba jo padėjėjų komanda. Veikiama dviem kryptimis: viena vertus, dėl daugelio visuomenės gyvenimo problemų reiškiamas begalinis susirūpinimas. Tuo pat metu energingai zonduojamos galimybės pakeisti jėgos struktūrų vadovus. Tuo tikslu Prezidento patarėjai kaip cirko fokusininkai iš rankovės vieną po kito traukia skandalus. Skandalų gausa ir stebėtinas skambių bylų užgesimas vėliau leidžia įtarti, kad triukšmas keliamas tik tam, kad galima būtų sukompromituoti ar bent suparalyžiuoti atsakingų pareigūnų darbą. Ar pamenate, kad tariamo „Respublikos“ žurnalisto sekimo skandalas kilo kaip tik po to, kai VSD sugalvojo pasidomėti prezidentinių rinkimų nugalėtojo kampanijos finansavimo skaidrumu? Kaip baigėsi šios bylos? Ogi niekaip, tik VSD vadovas prikando liežuvį, pažadėjo palikti postą ir pereiti į diplomatinį darbą.

Taigi Prezidento komanda dirba. Kalbant palyginimais, galime prisiminti, kad deputato A.Lukašenkos, vadovavusio parlamento antikorupcinei komisijai ir panorusio tapti Baltarusijos prezidentu, irgi nemėgo tuometinis šalies elitas. Jis irgi buvo niekinamas ir negerbiamas. Pirmajame rate pralaimėjusių kandidatų šalininkai buvo raginami net neiti į antrą rinkimų ratą. Rezultatą prisimename: gavęs 45 proc. pirmajame balsavimo rate, A.Lukašenka antrajame gavo net 81 proc. visų balsų.

Mūsų politikos asams užteko proto antrajame rate neagituoti prieš visus. Bet rinkimai buvo pralaimėti dar tada, kai R.Paksas išėjo į antrąjį ratą. V.Adamkaus komanda, laukusi antrame rate varžovu A.Paulausko, paprasčiausiai neįvertino naujojo varžovo. Juk R.Paksas turėjo tokį stiprų kozirį kaip „Williams“ korta… O ir kova vyko visai ne pagal vakarietiškus politologijos vadovėlius.

* * *

Tikėtis, kad Lietuvoje negalimas kokio nors plauko autoritarizmas, kad ir pridengtas nuosaikaus ar pseudokonstitucinio paksizmo skraiste, yra daugiau negu kvaila. Panašiai Veimaro respublikos pabaigoje Vokietijoje atrodė neįmanomas fašizmas. Visi sakė, kad taip atsitikti negalima iš principo tokioje kultūringoje tautoje kaip vokiečių. Bet Hitleris visgi atėjo į valdžią. Suprantama, kad kalbame tik apie paralelę (atsiprašome už palyginimo tiesmukumą), bet istorijoje ir politikoje nėra neįmanomų dalykų. Pasakykite, kas gali sutrukdyti R.Paksui gauti didesnius įgaliojimus? Seimas? Jo kadencija baigiasi po metų ir nežinia, ar liberaldemokratai ten neturės konstitucinės daugumos. Politikos patriarchas A.Brazauskas? Dar keli kvaili įstatymų akibrokštai, ir jo LSDP bus nušluota nuo politinės scenos. Konservatoriai? Juos tebeslegia naftos dėmė, o mūsų rinkėjai, kaip žinome, yra itin kerštingi. Populistai liberalcentristai, paskendę tikrų ar tariamų pergalių svaigulyje? Politinės pagirios juos sukrės gana greitai. Vargu ar yra šiandien kokia jėga, kuri suvoktų tikrą naujojo Prezidento ketinimų rimtumą.

Beje, prezidentas A.Lukašenka pirmaisiais savo valdymo metais (1994–1996 ) irgi buvo gana legitimus ir neperžengė savo įgaliojimų. Jis tik kaupė savos „liaudies“ pyktį ir rengėsi konstitucijos pataisų referendumui. Laimėjus šį referendumą, į jo rankas pateko absoliuti valdžia, o parlamentas tapo dekoratyvia institucija. Valstybės vadovas čia gali atleisti ne tik ministrą pirmininką, bet ir eilinio kolūkio vadovą.

Taigi mūsų Prezidentas plečia užsienio politikos horizontus ar piktinasi vidaus gyvenimo piktžaizdėmis. O jo patarėjai sumaniai renka taškus savo lyderiui. Štai viena medikė drąsiai eina į televizijos diskusijų laidą ir smagiai pliekia visas sveikatos apsaugos sistemos negeroves, pradedant vaistų pardavimo mafija, baigiant ligonių kasų problemomis. Kas matė tą laidą, jau įsidėmės, kad Prezidentas susirūpino ir sveikatos apsaugos problemomis. Ar tai nereiškia papildomos senyvo amžiaus žmonių arba ligonių paramos Prezidentui ir jo partijai visuose būsimuose referendumuose?

Kartu sumaniai manipuliuojama ir „puolamo“ ar „priešų apsupto“ Prezidento tema. Taip atsitiko vienoje šventėje, kur nežinomi piktadariai kėsinosi į šalies vadovą, įnirtingai krapštydami Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių miną. Įsidėmėtina, kad tai atsitiko rajone, kur valdžią turi liberaldemokratai… Panašiai atsitiko ir Baltarusijoje, kur tada dar tik kandidatą į prezidentus A.Lukašenką rinkimų išvakarėse apšaudė nežinomi užpuolikai. Taigi tada pretendentas pergalingai baigė rinkimus. O po kelerių metų kažko ant šeimininko supykęs jo apsaugininkas papasakojo, kad šis „užpuolimas“ buvo jų pačių inscenizuotas. Bet jau buvo pernelyg vėlu kažką taisyti – skandalo nebuvo, o ilgaliežuvis liudininkas greitai žuvo autokatastrofoje.

Beveik sutampantys pasikėsinimai į valdžios vyrus daugiau negu įdomūs. Galima net kalbėti apie panašų braižą. Tačiau ar kas į tai atkreips dėmesį? Vieni politikai sėkmingai realizuoja savo politinius interesus turto sferuose, kiti miega ant šlovingos praeities laurų. Ar kas sugebės atsispirti Prezidentūros ir prezidentūrėlės planams?

Visi aptarti politinės kovos metodai objektyviai tik didina Prezidento bendražygių galimybes būsimuose Seimo rinkimuose. Matome tris pagrindinius faktorius – visais ir viskuo besirūpinantį Prezidentą, jam trukdantį senąjį partinį politinį šalies elitą (tos partijos visos vienodos) ir klastingus Prezidento „priešus“, rengiančius prieš jį pasikėsinimus. Ar didžioji rinkėjų dalis nepatikės šiomis trimis priešrinkiminėmis antimis? Nepasisekus gauti trokštamos daugumos parlamente, bus galima paprašyti daugiau galių referendumu. Ar jūs esate įsitikinę, kad toks referendumas pralaimės? Neužmirškite, jog iki kito rudens visai įmanoma, kad pagrindines jėgos struktūras jau kontroliuos Prezidentui ištikimi žmonės…

Išradingi ir turtingi valstybės vadovo įvaizdžio kūrimo specialistai sėkmingai lipdo rinkėjų stabuką. Visas starto savybes Prezidentas turi. Jis jaunas, išvaizdus ir ryžtingas. Jis turi rūpestingą žmoną ir porą puikių vaikų. Jis vyksta ne tik į Gruziją ir Armėniją, bet ir į Vatikaną… Jis mėgsta lakstyti galingu motociklu arba žavėti svečius lakūno sugebėjimais. Jis nekenčia neteisybės ir su ja kovoja. Tvarka bus! Jam tik trukdo saujelė korumpuotų politikų ir apsivogusių pareigūnų… Prašau, duokit jam daugiau galių!

Ar patikės tauta savo ašaringu lyderiu? Ar tvarka bus? Neduok Dieve, kad šios prognozės išsipildytų… Deja, gyvenimas kartais žavus netikėtumais, t.y. kiaulystėmis.

Antanas UOSIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija